Ko gero, nė vienas neįtaria, kad jų pamėgta pasivaikščiojimo vieta yra buvusi priešlėktuvinės gynybos baterija S-75 „Volkchov“.
1950-aisiais metais Sovietų Sąjungos gynybos ministerija suformavo naują zenitinės gynybos sistemų sukūrimo užduotį. Pirmasis konstruktorių biuras pasiūlė S-75 sistemą.
Tai buvo kilnojamos zenitinės baterijos, kurios taikos metu buvo sandėliuojamos, o pavojaus atveju išrikiuojamos ratu starto aikštelėse. 1957 metų gruodį pirmosios S-75 sistemos buvo perduotos ginkluotosioms pajėgoms. Iš viso yra virs 10 skirtingų šių raketų modifikacijų.
Tuo laiku tai buvo pakankamai moderni žemė-oras tipo raketinė sistema. Maksimalus taikinio nuotolis iki 34 kilometrų. Minimalus taikinio aukštis 500 metru. Maksimalus taikinio aukštis – 27 kilometrai. Maksimalus taikinio, kurį gali numušti, greitis – 1500 kilometrų per valandą. Tikimybė viena raketa numušti taikinį – 65 proc.
Raketos buvo leidžiamos nuo mobilios platformos, kuri galėjo sukiotis 360 laipsnių kampu ir kilnotis beveik statmenai. Radarai fiksuodavo artėjantį lėktuvą arba raketą.
Raketa, pasiekusi taikinį, susprogdindavo 190 kilogramų svorio skeveldrinę kovinę galvutę. Sistema sugebėdavo į vieną taikinį paleisti iki 3 raketų 0.7 minutės intervalu. Iš viso bazėje būdavo 12 raketų.
Bazės kontūrus buvo įmanoma atpažinti tik 2003 metų arba senesnėse palydovinėse nuotraukose. Šiuo metu augmenija yra užgožusi ne tik takus, bet ir daugelį statinių likučių.
Iš anų laikų statinių išlikusi tik centrinė radiolokatoriaus rampa, raketų starto aikštelių kontūrai ir raketų paleidimo įrenginių tvirtinimo pamatai.
