Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
Aplink man vieną nostalgiškiausių miestų, kitados nušvilpusio beveik trejus gyvenimo metus – Kėdainių apylinkes – tokių dvarų pėdsakų bei jų likučių apstu. Taip ir su šio rajono šiaurės rytų pakraščiu – kur tik akys užmato – begalinės lygumos ir jų toliuose melsvuojantys miškai.
Būtent čia sustokime ties Pauslajo kaimu, kurio pavadinimas ne visiems iš pirmo karto gerai įsimenamas. O ir jo vardo populiarinimu kelio ženklų statytojai nelabai trokšta užsiimti: važiuoji į Pauslajį, bet atsiduri Anciškyje...
Taigi, šiek tiek atokiau nuo kaimo matosi senų medžių parkas ir pro juos blėsčiojantys pastatai.
Privažiavus arčiau, pasirodo į parko gilumą nulydintis išmaurotas anglies juodumo kelias, tinkantis tik traktoriams. Tenka žingsniuoti kažkuo panašiu į buvusią alėją.
Kemsyno pakraščiuose sustoti priverčia neįtikėtino senumo galiūnai. Akivaizdu, jiems daugiau nei keli šimtai metų, tikriausiai medžiai vyresni ir už parko gilumoje šmėžuojančius statinius.
Tai – buvusi Pauslajo dvaro sodyba, įkurta derlingų žemių apsuptyje šalia neįprastai, bet mielai skambančio Orojaus upelio.
Pastatų čia nėra daug, matyti tik iš dviejų dalių sulipdyti dvaro rūmai. Jų dydis ir forma įpareigoja apžiūrėti atidžiau.
Pirmiausiai į akis krinta lauko akmenų mūro bestogis statinys. Tai – keliaaukštis rūmų priestatas (vadinamas ir gyvenamuoju namu-svirnu). Iš jo kyšo pulkas kaminų.
Paskui pasirodo ir drūtos, baltos kolonos, kadaise puošusios raudonas rūmų sienas. Jų vaizdas graudus – prieangio stogas baigia sunykti. Tarsi grybas – su sutrešusia, užlūžusia kepure.
Rūmų sienos tvirtos, visomis jėgomis kovojančios su lietumi ir vėju. Tačiau, bevaikštant aplink, apima jausmas, kad sėkmės prošvaisčių čia nesimato. Liepsnos, nedori žmonių poelgiai ir laikas šioje vietoje paliko stiprų pėdsaką.
Nors ant rūmų ir nepastebėjau specifinio ženklo, jie bei parkas yra įtraukti į Kultūros vertybių registrą.
Istorijos apie Pauslajo dvarą, dar kartais vadinamą Kušleikiškio, nėra daug išlikę.
Manoma, kad dvaro sodyba galėjo būti įkurta XIX a. pirmoje pusėje, visgi, pradžioje pastatai galėjo būti mediniai.
Nuo XIX a. dvarvietė priklausė lenkų kilmės baronams Rosochackiams. Ši giminė Lietuvoje gyveno nuo XV a. ir XVII–XVIII a. garsėjo aukštomis pareigomis: buvo tijūnai (didžiojo kunigaikščio vyriausieji valdų valdytojai), iždo raštininkai.
Nors turėjusi būti turtinga ir protinga, Rosochackių giminė greitai nusigyveno, įklimpo į skolas.
1904 m. Pauslajo dvaras buvo užstatytas Vilniaus žemės bankui. Tarpukariu Rosochackiams jį teko parduoti iš varžytinių. Naujieji savininkai Lapeliai dvarą valdė iki 1940 m., taip rašoma 2012 m. Kultūros paveldo objekto būklės patikrinimo akte.
Tam tikra prasme šioje vietoje vyksta gyvenimas – parko viduryje surikiuota avilių eilė. Šalia jų – neseniai išvalytas mažas tvenkinukas. Gal bitėms ir bus skirtas „maudytis“...
Akių daug mato, širdžių maža teužjaučia, – pagalvojau įsėdusi į automobilį ir pradėjusi tolti link kitos netoliese esančios dvarvietės.
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
