Viešbutyje buvo 200 kambarių, diskotekos, barai, sauna, sporto salė, restoranai. Prie viešbučio plūduriavo ir teniso kortai. Tai buvo toks išskirtinis dalykas, kad vyresni Taunsvilio gyventojai vis dar su nostalgija prisimena šį keistą viešbutį.
Tokio viešbučio idėja kilo nekilnojamojo turto vystytojui Dougui Tarcai, kuris norėjo viešbutį plukdyti virš Didžiojo barjerinio rifo, kad turistai iškart galėtų apžiūrėti šią išskirtinę vietą pasaulyje. Pagal pirminį planą, trys kruiziniai laivai nuolat sukiotųsi šalia rifo, tačiau tokios idėjos buvo atsisakyta kaip nepraktiškos. Galiausiai mintis išsivystė į plaukiojantį kurortą.
Statant viešbutį reikėjo imtis specifinių sprendimų. Jau ne vien dėl to, kad tai – plaukiojantis milžiniškas pastatas, bet ir todėl, kad jis turėjo būti įkurdintas itin pažeidžiamoje vietoje. Tad aplinkosauginiai reikalavimai buvo išties dideli. Išorėje nebuvo galima naudoti jokių toksiškų dažų. Nebuvo galima išmesti jokių atliekų į vandenį. Kanalizacija ir skystos atliekos būdavo apdirbamos, ir tuomet sterilizuotas vanduo išleidžiamas už kelių mylių nuo rifo. Šiukšlės buvo deginamos arba gabenamos atgal į žemyną.
Viešbutis statyti buvo baigtas 1987 m. ir kainavo apie 40 mln. JAV dolerių. Tačiau dėl nesutarimų su laivų statytojais iš Singapūro užsakovas laivą gavo tik po metų. Tuomet atėjus galingam ciklonui, viešbučio atidarymas dar atidėtas porai mėnesių. Kai galiausiai jis buvo atvertas 1988 m. kovą, jau buvo praleidęs svarbų langą – šiaurinio pusrutulio gyventojų žiemos atostogų sezoną. Buvo netekta milijonų dolerių.
Sunkiausia dalis turistams buvo 70 km kelionė „vandens taksi“ iki viešbučio, kuris plaukioja vidury vandenyno. Audringi vandenys dažnai sutrikdydavo susisiekimą, o kai jau turistai atvykdavo, dažnas skųsdavosi jūros liga. Vieną kartą svečius gabenančiame katamarane kilo gaisras. Niekas nenukentėjo, bet viešbučio įvaizdžiui tai nepadėjo. Nepadėjo ir prasta rinkodara bei vadyba – užsakymų mažėjo ir mažėjo. Galiausiai tapo per brangu išvis išlaikyti tokį viešbutį.
Praėjus vos daugiau nei metams nuo atidarymo, plaukiojantis viešbutis buvo parduotas įmonei Vietname. 1989 m. jis buvo nuvilktas į Saigono upę – už 5 tūkst. km. Tapo Saigono plūduriuojančiu viešbučiu.
Vietname kaip tik kaip ant mielių augo turistų skaičius, ir prabangių viešbučių karą išgyvenusiai šaliai labai reikėjo. Plūduriuojantis viešbutis tapo itin populiarus, bet visgi jo valdytojai susidūrė su finansiniais nuostoliais ir turėjo jį parduoti.
Šįkart pirkėjas – Šiaurės Korėja. Plūduriuojantis viešbutis buvo atvilktas į Kumgango kalno turistinį regioną, kuris yra šalia sienos su Pietų Korėja ir buvo skirtas turistams iš šios šalies. Viešbučiui duotas „Jūros Kumgango“ vardas – arba tiesiog „Haegumgang viešbutis“. Po dešimties metų Šiaurės Korėjos karys netyčia nušovė pietų korėjietę, ir turai į kurortą buvo nutraukti.
„Haegumgang viešbutis“ vis dar stovi prišvartuotas savo vietoje, tačiau jau daugiau nei dešimt metų neveikia. Praėjusių metų pabaigoje vėl pasirodė žinių apie šį viešbutį – kad Kim Jong Unas tikrai nėra jo gerbėjas.
Buvo paskelbta, kad Šiaurės Korėjos diktatorius apsilankė Kumgango regione ir pamatęs viešbutį palygino jį su savadarbėmis palapinėmis katastrofos užkluptoje vietoje. Bei įsakė iš kurorto pašalinti visus „atsilikusius“ ir „aptriušusius“ dalykus – lyg duodamas suprasti, kad viešbutis bus vienas jų.
