Jei Bankoke sėdę į metro išlipsite Wat Mangkon stotelėje – pataikysite tiesiai į kinų kvartalo širdį. Stotis atkartoja šalia jos stovinčios Wat Mangkon Kamlavat šventyklos motyvus – taip tyčia sumanyta. Sienos išdažytos raudonai, ant jų išpiešti didžiuliai drakonai. Keli žingsniai nuo eskalatoriaus – ir jūs jau prie šventyklos su raudonai auksiniais papuošimais ir drakono formos stogu. Pastato išvaizda visai neprimena tailandietiškų budistinių šventyklų, net jausmas viduje kitoks. Lankytojų veidai ir šypsenos kitokios.
Iš senamiesčio į kinų kvartalą dar smagiau nueiti. Norint čia patekti iš tolimiausio senamiesčio kampelio, teks nukulniuoti keturis kilometrus, o iš arčiausiai esančios gatvės – tik tiltu pereiti kanalą. Už kanalo atsiveria raudonai auksinis pasaulis – popieriniais burbulais išpuoštos parduotuvės, nesibaigiantys prekystaliai, tūkstančiai pardavėjų ir pirkėjų. Auksas, maistas, šilkas, medvilnė, mediena, porcelianas, keramika, drabužiai, sidabras. Akyse mirga nuo spalvų ir formų, žvilgsnis laksto, ieškodamas, kur pailsėti…
Kinų pirkliai Tailande ėmė dažniau lankytis nuo karaliaus Ramos I-ojo laikų, o Ramos V-ojo laikais Bankoke jau buvo kinų parduotuvių gatvė. Matyt, nauja vieta pirkliams patiko, nes nemažai jų pasiliko. Štai ir kinų kvartalas. Tik jo gyventojai jau beveik nekalba kiniškai ir save laiko tailandiečiais. Tajai juos atskiria iš veido ir manierų. Atskiria ir užsieniečiai, tik pagal kitokius kriterijus – kinų kvartale staiga pradingsta tailandietiškos šypsenos.
Yaowarat gatvė – tai didžiausias aukso turgus Tailande. Šios prekės palei šaligatvius išsirikiavusiose parduotuvėse pasidairyti mėgsta ne tik turistai, bet ir patys tajai. Vieni juo puošiasi, kiti laiko juodai dienai, kuriai atėjus galės grąžinti atgal. Aukso parduotuvių savininkai superka auksą pagal dienos kainą, nuskaičiuodami kelis procentus mokesčių. Kinų auksas laikomas geriausiu ir kokybiškiausiu šalyje, sako, jis 99 procentų grynumo.
Toje pačioje gatvėje klesti ir kinų vaistinės bei žolelių parduotuvės. Pravėrus jų duris galima išvysti prie svarstyklių palinkusį vaistininką, traukiantį iš maišų džiovintas šakneles, žieves, lapus, stiebus, kerpių atplaišas ar grybus. Seikėja tiksliai, šimtosiomis gramo dalimis, trina, beria į buteliukus, klijuoja etiketes. Baigęs darbą, kruopščiai užriša maišus, atsineša kitus. Sukiojasi tarp devynių galybių lentynose išrikiuotų tepalų ir vaistų. Deja, nemokėdamas kalbos neišsiaiškinsi, ką parduoda. O etiketė? Ji irgi surašyta kiniškai ar tailandietiškai.
Nepasiklysti turguje tarp maisto prekių tikriausiai neįmanoma. Alkanam išeiti irgi nepavyks. Ant prekystalių išversti guli jūrų agurkai, šūsnys krabų, didžiuliuose puoduose plaukioja spalvoti vėžiai. Iš bulvinių maišų raudonuoja kalnai skirtingų džiovintų krevečių, tarp kurių kažin ar rastum dešimt skirtumų, nors ant maišų surašytos kainos gerokai skiriasi. Kitų pardavėjų maišuose juoduoja, žaliuoja ar net žydi visokios arbatos, šalia jų pardavinėjamos iš sezamų sėklų padarytos kiaulių galvos, įvairių spalvų, dydžių ir formų koldūnai, keptos kirmėlės ir storų lervų traškučiai. O gal norėtumėt paukščių lizdų sriubos? Jos nusipirksite maždaug kas pusę šimto žingsnių.
Dalis turgaus prekių skirta… mirusiesiems. Tai iš popieriaus išlankstyti marškiniai, kaklaraiščiai, kelnės, sijonai ir kiti drabužiai. Jiems skirti ir popieriniai laikrodžiai, papuošalai, paprasti bei išmanieji telefonai. Popieriniai saldainiai, tortai, šokoladai ir pyragai – irgi mirusiesiems. Tokias dovanas jiems perka artimieji. Kad pasiektų adresatą, į kitą pasaulį siunčiamas dovanas reikia sudeginti. Popierinių gėrybių pardavėjai klesti, o pirkėjai grįžta vėl ir vėl.
Blogas kvapas gatvėje išduoda durianų pardavėjus. Iš tolo trenkiantis arbūzo dydžio vaisius, kurio gauruota luoba primena drakono odą, Pietryčių Azijoje itin populiarus. Dėl specifinio kvapo, galinčio rungtis su užsikimšusia kanalizacija, jį dažnai draudžiama valgyti viešose uždarose patalpose, o kartais nepageidaujami ir valgytojai lauke. Durianas transporte – tabu. Kad nekiltų noras laužyti taisyklių, numatomos nemažos baudos. Turgus – kas kita, čia viskas galima, jei tik kaimynai leidžia.
Baudų samprata Tailande – savotiškai įdomus dalykas. Pavyzdžiui, už duriano valgymą viešajame transporte numatoma 1000 batų (28 eurų) bauda. Tokio paties dydžio baudą teks sumokėti už vairavimą išgėrus. Nesumokėjus baudos už vairavimą išgėrus gresia šeši mėnesiai kalėjimo. Kitame autobuse nurodoma, jog už bet kokio maisto valgymą ar net atsigėrimą iš buteliuko teks pakloti 3000 batų (85 eurus). Ir suprask kaip nori – ar blogiau autobuse užvalgyti, ar vairuoti išgėrus. Ir kokiu būdu 28 eurai prilygsta pusmečiui kalėjimo?
Sutemus abiejose Yaowarat gatvės pusėse įsižiebia reklamos, languose sušvinta šviesos. Transporto spūstys ir pėsčiųjų srautai padvigubėja, tarp šaligatvio ir gatvės nusidriekia kiniško maisto prekystaliai. Atrodo, visi išalkę bankokiečiai ir svečiai susirenka į vieną vietą. Pypsi automobiliai, ūžia motorai, iš autobusų vidury gatvės įlipa ir išlipa keleiviai, rėkauja tuktukų vairuotojai. Tarp transporto srauto ir prekystalių abipus gatvės juda išbadėjusių ir ištroškusių pėsčiųjų srautai.
Badmiriaujantiems pramogautojams palei nosis gatvės šefai kilnoja makaronus, ant grotelių skrudina kalmarus, aštuonkojus, krevetes, žuvis ir kitokias jūros gėrybes, puoduose garina ryžius, keptuvėmis svaido į orą ir vėl pagauna blynus bei daržoves, troškintuvėse čirškina jautieną, ančių ir vištų šlauneles bei sparnelius. Prie mažyčių vežimaičių nusidriekia ilgos eilės. Ko tikisi stovintieji gale, sunku atspėti, bet pažvelgus į šefo disponuojamą maisto kiekį tikrai nepasakytum, kad užteks bent stovintiems eilės viduryje.
Bankoko kinų kvartale galima išvysti vienintelę pasaulyje pilnavidurę Budos statulą iš gryno aukso. Tai didžiausia pasaulyje iš gryno aukso išlieta religinė statula. Pusšeštos tonos sveriantis trijų metrų aukščio auksinis Buda sukryžiavęs kojas sėdi kinų kvartale esančioje Wat Traimit šventykloje.
Tiesa, anksčiau jis buvo aplipdytas gipso kiautu. Kol Buda kartą nenuvirto, niekas nė neįtarė, kas slepiasi po kiautu. Tačiau nuskilus gabalui gipso pasimatė aukso vidurėlis. Manoma, kad išlukštenta statula buvo sukurta XIII–XV a.
Daugiau kelionių istorijų – www.visikeliai.com
