Nors atokiai kalnuose stūksanti pilis turėjo tapti kuklaus monarcho priebėga nuo visuomenės, netrukus po jo mirties buvo atverta lankytojams ir per gerą šimtmetį tapo viena lankomiausių vietų Vokietijoje – kasmet ją apžiūri 1,3 mln. žmonių. Žavinga pilis atsidūrė ir kine – rūmo kopijoje „įsikūrė“ kompanijos „Disney“ animacinio filmo „Miegančioji gražuolė“ herojė.
Dėl statybų prasiskolino
Liudvikas II valdovu tapo nesulaukęs nė 19 metų, kai susirgęs netikėtai mirė jo tėvas Maksimilijanas II. Panašu, kad moterų garbinamas (keletą mėnesių net susižadėjęs su savo pussesere Sophie), nors iš tiesų homoseksualios orientacijos karalius taip ir liko vaiku.
Noišvanšteino pilis, pastatyta ne karališkoms reikmėms, o kaip vieta atsigauti dvasiškai, geriausiai atspindėjo jo ilgesį ir norus. Ten monarchas pasinerdavo į svajas – poetišką viduramžių pasaulį.
Panašu, kad moterų garbinamas (keletą mėnesių net susižadėjęs su savo pussesere Sophie), nors ir tiesų homoseksualios orientacijos karalius taip ir liko vaiku.
Toje vietoje – greta Švangau miestelio Bavarijos pietvakariuose – jau viduramžiais stovėjo trys pilys.
Viena buvo vadinama Švanšteino (vok. Schwanstein – Gulbės akmens) pilimi.
XIX amžiaus pradžioje Maksimilijanas II, įsigijęs jos griuvėsius, pastatė patogią neogotikinę Hohenšvangau (vok. Hohenschwangau – Aukštosios gulbės žemės) pilį, kuri tapo karališkosios šeimos vasaros rezidencija, ten prabėgo didžiuma Liudviko vaikystės.
Dar prieš sukurdamas šeimą Maksimilijanas II išlandžiojo aplinkinius takelius ir įrengė nemažai apžvalgos aikštelių, iš kurių buvo puikiai matyti įstabus Alpių priekalnių kraštovaizdis.
O vėliau žmoną Marie, kilusią iš Prūsijos ir mėgstančią laipioti po kalnus, sykį nudžiugino įspūdinga gimtadienio dovana – nutiesė tiltą per gilų Pöllat tarpeklį.
Šiandien nuo jo atsiveria bene puikiausias vaizdas į Noišvanšteino pilį. Liudvikas, kaip ir jo tėvas, mėgdavo leisti laiką ant kairiau nuo tarpeklio esančios Jaunimo (vok. Jugend) keteros – nuo jos puikiai matyti Hogenšvangau slėnis, aplinkiniai kalnai ir ežerai.
Romantiškas vaizdas padarė tokį įspūdį princui, kad Hohenšvangau pilis, išpuošta viduramžių legendų scenomis, tapo jo mėgstamiausia buveine. Liudvikas nuo mažumės tapatinosi su vienos iš šių legendų herojumi – gulbių karaliumi Lohengrinu.
Ant Jaunimo keteros stovėjo kitų nedidelių – Priešakinės ir Galinės Hohenšvangau pilių, atskirtų tik grioviu, – griuvėsiai. 1864-aisiais tapęs karaliumi, svajoklis toje vietoje, kuri atrodė mielesnė ir paslaptingesnė priebėga, ėmėsi statyti naują pilį.
Garsiam kompozitoriui Richardui Wagneriui, kuriuo didžiai žavėjosi, adresuotame laiške Liudvikas II pasakojo norintis senosios Hohenšvangau pilies griuvėsius atstatyti autentišku vokiečių riterių pilių stiliumi.
Vadino ją Naująja Hohenšvangau pilimi.
Noišvanšteino pavadinimą ji gavo tik po monarcho mirties.
Kitaip tariant, dvi pilys apsikeitė pavadinimais: žemiau esanti Hohenšvangau pilis iškilo vietoj Švanšteino pilies griuvėsių, o pastatytoji aukštai ant kalno vietoj Hohenšvangau pilių galiausiai pavadinta Noišvanšteino pilimi.
Garsiam kompozitoriui Richardui Wagneriui, kuriuo didžiai žavėjosi, adresuotame laiške Liudvikas II pasakojo norintis senosios Hohenšvangau pilies griuvėsius atstatyti autentišku vokiečių riterių pilių stiliumi.
Jaunasis monarchas svajojo po trejų metų ten įsikurti. Pilyje turėjo būti įrengti keli jaukūs svečių kambariai su žavingu kraštovaizdžiu už langų. Statiniui parinkta vieta esanti viena gražiausių, kokią tik galima rasti, dieviška ir sunkiai pasiekiama.
Buvo ir politinė statybų priežastis. 1866 metais Bavarija, susivienijusi su Austrija, pralaimėjo karą stiprėjančiai Prūsijai. Bavarams teko tapti prūsų sąjungininkais, todėl Liudvikas II nebegalėjo turėti savo armijos, kitaip tariant, nebebuvo suverenus valdovas.
Tai buvo didžiausia jo gyvenimo nesėkmė, todėl jau kitąmet monarchas ėmė kurti savą karalystę – statyti pilis ir rūmus, kur galėtų tvirtai karaliauti.
Lėšų turėjo – leido mirusio senelio Liudviko I, kuris anksčiau buvo nušalintas nuo valdžios dėl romano su moterimi, palikimą. Tiesa, jo pakako neilgam. Vien karaliui gyvam esant buvo išleista 6,2 mln. markių (beje, jo asmeninių, o ne valstybės pinigų) – dukart daugiau už pradinius paskaičiavimus.
Skolos šią sumą viršijo dukart, bet Liudvikas II reikalavo statybas tęsti ir grasino nusižudyti, jei kreditoriai sugalvotų perimti jo rūmus.
