Lėktuvnešiai – tai didžiuliai laivai su pakilimo takais, angarais, misijų valdymo centrais, lėktuvų techninės priežiūros ir remonto įranga. Kitaip tariant, lėktuvnešis yra mobili bazė, kuri vandeniu gali nukeliauti į bet kurį pasaulio kraštą, rašo „Aviacijos pasaulis“.. Tai yra didžiulė bet kurių karinių pajėgų stiprybė, leidžianti atsakyti į bet kuriame pasaulio krašte kylančias grėsmes.
Tačiau lėktuvnešiai, kaip ir kiti laivai, yra lėti. Štai amerikiečių „Nimitz“ klasės atominiai lėktuvnešiai, naudojami nuo 1975-ųjų, yra vieni geriausių pasaulyje, tačiau sunkiai perkopia 56 km/val. greitį. Lyginant su bet kokiais lėktuvais, „Nimitz“ laivai yra siaubingai lėti. Todėl nieko keisto, kad aštuntojo dešimtmečio pradžioje Jungtinių Valstijų karinės oro pajėgos ėmė svarstyti skraidančio lėktuvnešio idėją. Tokia technika leistų vos per kelias valandas nusigauti į bet kurį pasaulio kraštą. Tokios technologijos leistų efektyviai atsakyti į netikėtai iškilusias grėsmes bei iššūkius.
Šiuos svarstymus, žinoma, paskatino ir 1968 metais pristatytas „Boeing 747“. Šis lėktuvas buvo bent dvigubai didesnis už kitus to meto keleivinius lainerius. Toks didelis, kad kažkur oro pajėgų karininkų galvoje gimė idėja – o kas jei 747 į misijas gabentų nedidelius naikintuvus?
„Boeing 747 AAC“ idėja nebuvo visiškai originali
Taip aštuntojo dešimtmečio pradžioje gimė 747 AAC („Airborne Aircraft Carrier“) idėja. Buvo svarstoma, kad 747-200 galėtų gabenti dešimt mikronaikintuvų. Tiesa, ne tik gabenti – inžinieriai turėjo sugalvoti, kaip naikintuvai kiltų iš 747 vidaus ir į jį sugrįžtų. Toks skraidantis lėktuvnešis taip pat privalėjo turėti degalų bei amunicijos papildymo galimybes. Taigi, tai buvo išties ambicingas projektas, kurio pabaigoje buvo tikimasi išvysti tikrą skraidantį lėktuvnešį, kuris tarnybą pradėtų jau devintojo dešimtmečio pradžioje.
Beje, 747 AAC nebūtų buvęs pirmasis skraidantis lėktuvnešis. 20 amžiaus pradžioje britai eksperimentavo su iš dirižablių paleidžiamais naikintuvais, kurie buvo skirti cepelino gynybai. Vėliau, 1931-1935 metais JAV skraidė pora „Akron“ klasės dirižablių su vadinamaisiais parazitiniai biplanais.
Būta ir lėktuvų-lėktuvnešių projektų. Niekada taip ir nepagamintas atominis „Lockheed CL-1201“ 22 naikintuvus būtų nešęs po savo sparnais, o „Convair B-36 Peacemaker“ turėjo būti aprūpintas mažyčiais „McDonnell F-85 Goblin“ naikintuvais. Tačiau šie projektai toli nepasistūmėjo.
Dirižabliai sudužo, o lėktuvai-lėktuvnešiai pasirodė esą per daug sudėtingi ir brangūs. Tačiau tai aštuntojo dešimtmečio pradžioje jau atrodė kaip senos idėjos – 747 buvo šviežias ir pasirengęs iššūkiams. Tuo metu buvo svarstoma galimybė lėktuvnešiu paversti ir naują „Lockheed C-5A“ , tačiau 747 tam tiko geriau. Bent jau taip nusprendė „Boeing“, kuriai buvo patikėtas darbas ištirti AAC projekto galimybes. „Boeing“ teigė, kad 747-200 gali nuskristi toliau ir turi didesnį kreiserinį greitį, todėl C-5A iAAC dėja buvo nustumta į šalį.
1973 metais „Boeing“ paskelbė, kad 747 AAC projektas yra įmanomas. Teorinės lėktuvo-lėktuvnešio savybės iš tiesų pritrenkia, tačiau, kaip žinote, 747 AAC taip niekada ir neišvydo dienos šviesos.
Kokiomis savybėmis būtų pasižymėjęs „Boeing 747 AAC“?
Kad ir koks didelis būtų „Boeing 747“, jo viduje 10 įprastų naikintuvų niekaip netilptų. Todėl „Boeing“ numatė, kad naujasis lėktuvnešis taptų skraidančia „Model 985-121“ mikronaikintuvų baze. Šie orlaiviai būtų itin maži (sparnų ilgis – vos 5 metrai) ir svertų kelis kartus mažiau nei įprasti naikintuvai.
Specialioje 747 AAC konvejerio sistemoje būtų sutilpę 10 „Model 985-121“ mikronaikintuvų. Lėktuvo priekyje būtų naikintuvų paleidimo aikštelė. Konvejeriu atkeliavęs naikintuvas būtų nuleistas į specialų skyrių, kuris tada būtų uždaroams ir dehermetizuojamas. Tuomet naikintuvas būtų iškeltas į 747 AAC išorę, kur galėtų pradėti skrydį. Jokio pakilimo tako ar katapultos, žinoma, nereikėtų – juk pats lėktuvnešis būtų skrendantis.
Mažyliai „Boeing Model 985-121“ būtų turėję pakankamai nedidelius degalų bakus, tačiau juos būtų galima papildyti sugrįžus prie motininio 747 AAC. Degalų papildymas vyktų ore, tačiau jei naikintuvui reikėtų ir amunicijos, jis būtų įkeltas į lėktuvo vidų. Buvo numatyta, kad „Boeing Model 985-121“ bus ginkluotas pora 20 mm patrankų, galėtų su savimi pasiimti oras-oras ar oras-žemė raketų bei bombų. „Boeing“ tuomet optimistiškai teigė, kad 985-121 mūšiuose ore prilygtų „MiG-21“.
Į misijas „Boeing 747 AAC“ būtų skridęs su 44 žmonėmis – 12 lėktuvnešio įgulos narių, 14 naikintuvų pilotų ir 18 misijos specialistų. Ilgo skrydžio metu jie būtų galėję ilsėtis už pilotų kabinos įkurdintose poilsio patalpose. Taigi, kiekvienas toks lėktuvnešis būtų turėjęs 10 naikintuvų, degalų bei amunicijos saugyklas, naikintuvų paleidimo bei sugrąžinimo mechanizmus bei 44 žmonių įgulos poilsio patalpą. Visko tiek daug, tačiau „Boeing“ tyrimas patvirtino, kad toks orlaivis yra įmanomas. Tai kodėl jo neišvydome?
„Boeing“ sako, kad įmanoma, oro pajėgos sako, kad nereikia
„Boeing 747 AAC“ buvo išties ypatingas projektas. 747-200 būtų stipriai modifikuotas – originalių komponentų būtų likę visai mažai. „Boeing“ atliko visus reikiamus tyrimus, kad įrodytų, kad koncepcija turi potencialo ir yra įmanoma, tačiau Jungtinių Valstijų karinės oro pajėgos tuomet prarado susidomėjimą šia idėja.
Tiesa ta, kad 747 AAC būtų per daug sudėtingas ir brangus. Jam reikėtų ypatingų naikintuvų, specialiai apmokytos įgulos, visiškai kitokios misijų strategijos. Nors „Boeing“ tikino, kad orlaivis galėtų pradėti tarnybą dar iki devintojo dešimtmečio pradžios, visi suprato, kad tai – labai ambicingas ir sunkiai pasiekiamas tikslas.
Galiausiai, karininkai net nebuvo tikri, ar toks lėktuvas-lėktuvnešis būtų toks naudingas. Juk jis taptų priešų taikiniu, jam reikėtų palydos. Todėl 747 AAC projektas toliau tyrimų stadijos ir nepasistūmėjo.
Tačiau šiais laikais vėl kalbama apie lėktuvus-lėktuvnešius. Tiesa, jie leis tarpusavyje bendraujančių dronų spiečius. Bepiločiai orlaiviai yra mažesni, jų praradimo kaina yra gerokai mažesnė, todėl ateityje, tikėtina, lėktuvus-lėktuvnešius dar prisiminsime.
