TAIP PAT SKAITYKITE:
Mianmaras: įspūdžiai iš birmietiško traukinio ir šventasis Bagano miestas
Atostogos Mianmare: sultys iš lazdos ir šokas paplūdimių gerbėjams
Mianmaras: lietuviškos trispalvės auksiniame Rangūne
Ta daina labai kelia ūpą, kurio mums kuo toliau, tuo labiau reikia, nes 140 kilometrų kelionė, turėjusi trukti penkias valandas, tęsiasi jau beveik septynias ir dar nesimato pabaigos.
Apie tai ir kalbėjau jau anksčiau pasakodamas apie transportą Mianmare. Jis nesvietiškai lėtas. Autobusas iš Bagano į Mandalėjų važiuoja ratais kvadratais ir stoja kiekviename kaime. Negana to, jis yra prikimštas žmonių, o kondicionierius neegzistuoja.
Birmiečiai vietiniuose autobusuose į tarpą tarp sėdynių įgrūda dar vieną sėdynę, todėl labai intymiai susiglaudę, kaip artimiausi bičiuliai, vienoje eilėje sėdi penki žmonės.
Galiausiai atvažiuojame ir suskaičiuojame, kad vidutinis kelionės greitis nesiekė net 40 kilometrų per valandą. Na, bet tai, ką radome atvykę į viešbutį, atpirko visas kančias.
Tik atvažiavus prie viešbučio, iš jo iššoka patarnautojas, griebia mūsų kuprines ir net nespėjus susigaudyti, dingsta su jomis. Viduje mums žemai lenkiasi dar du uniformuoti vaikinukai.
„Šeimyna, – susirūpinu, – neskubėkime, čia turbūt ne tas viešbutis.“ Negaliu patikėti, kad viešbutis, už kurį mokėjome po 8 eurus žmogui, gali aptarnauti mus kaip rafinuotus ponus. Žinoma, tai yra malonu, todėl nusprendžiame leisti jiems kiek pasilankstyti – ne kasdien juk taip su mumis. Patys kalti, kad klientus supainioja. Laukiame, kol patys susigaudys, bet matome, kad lankstytis vis nepaliauja, vadinasi, klaidos nėra, čia tikrai mūsų viešbutis.
Toliau dar gražiau. Kambarys prašmatnus – su šlepetėmis, chalatais ir kitomis įmantrybėmis. Negana to, mus kviečia į barą paragauti nemokamų kokteilių ir pasižiūrėti renginio. Tai buvo pats geriausias viešbučio kainos ir kokybės santykis per visas mano keliones. Neskaitant, žinoma, tų, už kuriuos pats nemokėjau. Šis paskutinis kelionės viešbutis nubraukė blogus atsiminimus apie visas „skyles“, kuriose nakvojome iki šiol šioje kelionėje.
Pats Mandalėjus yra kiek kitoks nei Jangonas, kuris man pasirodė chaotiškesnis ir birmietiškesnis.
Mandalėjus primena labiau europietiško stiliaus miestą. Jis labiau liudija apie britų valdymo laikus žiūrint į architektūrą bei gatvių išdėstymą. Čia gatvių pavadinimai sunumeruoti, jos išdėstytos ne padrikai kaip Jangone, o taisyklingais kvartalais.
Mandalėjus yra buvusi Mianmaro sostinė, todėl jame stovi karaliaus rūmai, kurie yra vienas iš lankytinų miesto objektų. Įėjimas kainuoja apie dešimt eurų, už kuriuos galima pažiūrėti dalį rezidencijos. Tačiau man įspūdingiausias objektas buvo Mandalėjaus kalva, nes labai mėgstu miestus apžvelgti iš aukštai. Pakeliui į ją galima pasigrožėti vienuolynais ir šventyklomis.
Smagus keliavimas neįprastu transportu
Dar vienas labai įžymus miesto lankytinas objektas yra Manamuni šventykla. Šnekant atvirai, per visą kelionę tų šventyklų matėme ne vieną. Be to, niekas negali prilygti Švedagono pagodai Jangone arba visam Bagano istoriniam miestui, todėl Manamuni per daug jaudulio nesukėlė. Geriausias Manamuni epizodas buvo kelionė į ją.
Besidairant gatvėje taksi, prie mūsų priėjo vyrukas ir pasiūlė vykti motociklais. Tai buvo visiška naujiena. Važiavome per miestą įsikibę į vairuotojus, rėkdami jiems greičiau judintis ir iš visos gerklės plėšdami „Road to Mandalay“. Ši daina per viešnagę Mandalėjuje skambėjo beveik be sustojimo. Ji skamba dažnai ir dabar mano ausinukuose, kai noriu prisiminti kelionę.
Nauja patirtis su taksi dar nebuvo pasibaigusi. Beieškant taksi važiuoti į karaliaus rezidenciją, prie mūsų prieina vyras.
„Kam jums tas automobilis, šokit pas mane į „kuzavą“, – sako. Pasižiūrim – tame „kuzave“ vietoj įprastų suoliukų paklotas čiužinys – kaip tik trims žmonėms. Jame galima išsidrėbti ir važiuoti gulint. Kaipgi nepasinaudosi proga nardyti po miestą tokioje pozicijoje! Labai linksma patirtis.
Bet ir tai dar buvo ne visos transporto atrakcijos. Paskutinė ir pati rimčiausia buvo skrydis vietinėmis oro linijomis atgal į Jangoną. Nesu labai drąsus tokiems išbandymams. Pamenu, skridau Kirgizijoje klaikia seniena, priklausančia juodajame oro linijų sąraše esančiai kompanijai, ir bijojau visą skrydį.
Mianmare buvo kiek lengviau, nes šalies oro linijos nėra įtrauktos į juodąjį sąrašą, o ir katastrofų paskutiniu metu lyg ir nėra buvę. Dėl šventos namiškių ramybės jiems nesakiau, kad skrisiu. Bet viskas vyko saugiai ir sklandžiai, todėl manau, kad skristi vietiniais skrydžiais Mianmare nereikia bijoti. Labiau bijoti reikia šių skrydžių kainų, kurios, palyginti su bendru kainų lygiu Mianmare, yra kosminės.
Mianmare saugūs ne tik skrydžiai, bet ir visa šalis. Yra regionų, ypač šalies šiaurėje, kur turistams draudžiame vykti dėl neva tikėtinų genčių, nepaklūstančių centrinei valdžiai, išpuolių. Gal tai ir tiesa, juk dar visai neseniai neramumai Mianmare buvo kasdienis reikalas. Į nesaugius regionus, žinoma, nevykome, tačiau ten, kur turistai įleidžiami, patirti kažkokią agresiją pavojaus nėra.
Tai lemia kelios priežastys. Vieną jų, kad budistai apskritai yra nepikti žmonės. Tačiau yra ir kitų. Per visą viešnagę policiją mačiau vos dukart. Atrodė, kad jos apskritai nėra. Žinant, kokia situacija su policija Mianmare buvo vos prieš kelerius metus, tai atrodė neįtikėtina. Pasidomėjus paaiškėjo, kad pareigūnų šalyje yra labai daug, gal net daugiau nei kitur, tačiau jie yra nepastebimi, nes nevilki uniformų.
Bet labiausiai motyvuojanti priežastis nenusikalsti prieš užsieniečius yra bausmės už tai. Skaičiau, kad net turisto kišenės turinio „išnagrinėjimas“ gali būti baudžiamas griežto režimo kalėjimu, jau nekalbant apie didesnius nusikaltimus. Girdėjau įvykį, kad vienas jaunas birmietis, pagautas ką tik iškraustęs turisto kišenes, taip verkė, kad pats turistas, pasibaisėjęs vaikiui gresiančia bausme, prašė policininkų, kad paleistų jį. Sakyčiau, bausmės brutalokos, tačiau mums nuo to tik geriau.
Jau belaukiant lėktuvo į Honkongą, laukimo salėje netikėtai pasirodė policininkai ir išsivedė tris vyrukus. Išsivedė ne iškart, iš pradžių vyriškiai niekur eiti nesutiko, kalbėjo tik rusiškai ir ypač gerai keikėsi ta kalba. Visgi, prisistačius dar keliems ginkluotiems pareigūnams, kiek aprimo ir leidosi išvedami.
Baigdamas savo pasakojimus apie Mianmarą noriu apibendrinti – visi įspūdžiai buvo puikūs. Norintiems atrasti Pietryčių Aziją siūlau pradėti būtent nuo šios šalies, nes ji, skirtingai nei kaimyninės šalys, yra mažiausiai paliesta turizmo. Tai lemia, kad vietiniai čia kol kas jums šypsosis nuoširdžiai, o ne dėl to, kad atvežate jiems pinigų. Bet pasaulis nestovi vietoje, todėl taip bus neamžinai. Negaiškite laiko – Mianmaras laukia jūsų.
