Šioje teritorijoje nevykdoma jokia ūkinė veikla ir stipriai apribotas žmonių lankymasis. Rezervato takeliais tevaikšto ir įvairius stebėjimus bei tyrimus atlieka mokslininkai, apsaugą vykdo inspektoriai, o kitiems lankytojams įrengtas pažintinis takas, kuriuo eidami visi, lydimi rezervato darbuotojų, gali pamatyti ir pajausti laukinės gamtos gyvenimą. Be Dzūkijos nacionalinio parko direkcijos leidimo Čepkelių rezervate lankytis draudžiama.
 |
| M.Abramavičiaus nuotr./Miniatiūriniai ežerėliai pelkėje |
Kaip papasakojo gamtos paveldo skyriaus vedėjas Mindaugas Lapelė, Čepkelių rezervate susiformavusi gamtinė aplinka ypatinga tuo, kad čia susitinka šiaurinės ir pietinės augalų bei gyvūnų rūšys. Tai didžiausi Lietuvoje aukštapelkės plotai su šiaurės kraštams būdingomis rūšimis. O aplinkui aukštapelkę supančiuose smėlynuose įsikūrusios pietinės rūšys. Tuo Čepkeliai išsiskiria iš kitų Lietuvos pelkių ir tai sudaro specifinę jų biologinę įvairovę.
Einu Alkūnės kampo pažintiniu taku kartu su parko darbuotojais – vyriausiuoju gamtos skyriaus specialistu G. Kibirkščiu ir M. Lapele ankstyvo ryto tyloje. Geriausia kuomet eina nedaug žmonių, sako Mindaugas, tuomet ir „gamta neišsigąsta“, ir lankytojai daugiau pamato. Pats skaitantis paskaitas būsimiesiems gidams, jis kritiškai vertina gausų lankytojų srautų vedžiojimą pažintiniu taku. Be to, jo nuomone, ekskursijomis turėtų rūpintis atskiros privačios firmos, o gamtininkai dirbtų savo darbus. Patirtis byloja, kad daug ekskursantų atvyksta su nepagrįstais lūkesčiais, per menkai iš anksto pasiruošę. Žmogus, gyvenime neregėjęs pelkės, patenka į pačią įspūdingiausią Lietuvos pelkę ir būna priblokštas. Antra vertus, jis klausinėja, kodėl tolumoje nesimato briedžių, tetervinų, lūšių ir gervių, kurių nuotraukos sudėtos rezervato buklete. Dar – kodėl jam neleidžiama išbandyti save klampojant po pelkę, skinti uogas, kodėl draudžiama triukšmauti, garsiai susišūkauti su draugais. Pasak M. Lapelės, rezervato lankytojai turėtų būti ne atsitiktiniai, o jau iš anksto nusiteikę bei pasiruošę susitikimui su gamta žmonės.
 |
| M.Abramavičiaus nuotr./Pažintiniu taku beeinant |
Toliau takas veda per įvairaus amžiaus mišką, kuris paliktas nekertamas ir nevalomas. Čia daug senų ir nudžiūvusių medžių. Jau sausos, bet dar ilgai stovinčios vadinamos „sidabrinės“ pušys tampa namais geniams, meletoms ir kitiems uoksiniams paukščiams.
Vyriausiasis gamtos skyriaus specialistas Gintautas Kibirkštis pristatė Čepkelių rezervato struktūrą. Rezervato teritorija suskirstyta į dvi zonas. Daugiau nei 90 procentų patenka į griežtos apsaugos zoną. Joje visi gamtos procesai vyksta be tiesioginės žmogaus įtakos. Maždaug 230 ha rezervato plote vykdomi tvarkymo darbai. Jie yra būtini siekiant išsaugoti atviras pelkių, taip pat užliejamų pievų prie Katros upės bei menkai žolėmis apaugusias smėlio buveines.
 |
| M.Abramavičiaus nuotr./Raiste |
Pasak M. Lapelės, per rezervato gyvavimo metus labiausiai pakito atviros buveinės. Jų plotas sparčiai sumažėjo, apaugo mišku. Dabar miškas vis daugiau užkariauja atvirų aukštapelkių, tarpinių pelkių bei žemapelkių plotų, taip pat sausumos buveinių – atvirų miško aikščių, kopų šlaitų, buvusių pievų. Taip nutiko dėl keleto priežasčių. Svarbiausios jų – operatyvus gaisrų gesinimas bei tradicinio ūkininkavimo uždraudimas. Anksčiau šienauti ir ganyti plotai, nutraukus šią veiklą, pradėjo užaugti nendrėmis, gluosniais, berželiais. Taip besikeičianti aplinka tampa vis mažiau tinkama gyventi toms augalų ir gyvūnų rūšims, kurios anksčiau čia buvo gausios. Iškirtus krūmus, pievas vėl šienaujant ir jose ganant, bus atkurtos palankios sąlygos Katros slėnyje nuo seno gyvenusioms rūšims.
 |
| M.Abramavičiaus nuotr./Berželiai pelkėje |
Čepkelių rezervate, kaip papasakojo direkcijoje, lankytojai būna labai įvairūs. Be pažintinių tikslų Čepkelių rezervatas labiausiai vilioja savo spanguolėmis. Jų čia kartais būna tikrai nemažai. Metinis uogų derlius svyruoja nuo 88 iki 808 kg iš 1 ha. Rinkti spanguoles leidžiama tik vietiniams gyventojams ir tik nustatytu laiku, dešimt dienų nuo rugsėjo mėnesio pirmojo šeštadienio. Bet pasitaiko pažeidėjų, kurie slapta patenka į rezervatą. Pastebėti inspektorių, slepiasi pelkės salose ir neišeina iš raisto tol, kol per mobilųjį ryšį susižino, kad inspektoriai pasitraukė. Taip kartais ir tamsos sulaukia pelkėje.
Apsilankyti rezervate leidžiama:
Nuo balandžio 1 d. iki liepos 1 d., tik lydint direkcijos darbuotojui arba licenciją turinčiam gamtos gidui, iš anksto užsakius ekskursiją. Tai ypatingas metas gamtoje, kai paukščiams ir gyvūnams reikalinga ramybė, todėl stengiamasi kuo mažiau juos trikdyti.
 |
| M.Abramavičiaus nuotr./Pelkiniai gailiai |
Nuo liepos 1 d. iki balandžio 1 d. galima lankytis savarankiškai, gavus direkcijos raštišką leidimą arba lydint rezervato gidui (ekskursija užsakoma iš anksto).
 |
| M.Abramavičiaus nuotr./Čepkelių raistas |
Dėl leidimų arba norėdami užsisakyti ekskursiją kreipkitės į Marcinkonių lankytojų centrą. Nuo lankytojų centro iki pažintinio tako galima nuvykti tik lengvuoju automobiliu arba mikroautobusu. Didesniais autobusais važiuoti miško keliu nėra galimybės. Miško keliukai jautrūs didesniam tansportui. Kaip minėjo parko darbuotojai, miškovežiai, pasikrovę per didelius svorius, išmala miško kelius, ir jie tampa sunkiai pravažiuojami. O visus pažeidėjus sužiūrėti direkcija neturi nei pajėgumų, nei laiko. Mielai laukiami keliautojai, norintys iki tako atvykti pėsčiomis arba dviračiais.
Projektą „Kompleksinė visuomenės informavimo ir švietimo apie saugomų teritorijų svarbą bei aplinkai palankų gyvenimo būdą programa ,,Keliaukime kitaip!“ finansuoja Europos regioninės plėtros fondas pagal 2007-2013 m. Sanglaudos skatinimo veiksmų programą.
Daugiau tekstų skaitykite: keliaukkitaip.lt
