„Senelis greičiausiai užsiima gulėjimu ligoninėje, – atsakiau, – jam virš 80 ir širdis dažnai permuša, amžius visgi“.
Bet pareigūnė net nešyptelėjo ir toliau bėrė kitus klausimus apie mano genealoginį medį, planus Izraelyje ir kuprinės turinį. Kažin kodėl iš viso lėktuvo ji pasirinko mane, net suprakaitavęs nuo intensyvaus atsakinėjimo, galvojau.
Mano bendrakeleivis Aleksas jau seniai nuėjo kažkur į priekį ir turbūt trepsi kur nors lauke nerimaudamas kada galės iššauti buteliuką žydiško alaus atvykimo į žydų žemę proga.
Tačiau pareigūnė manęs taip greit nepaleido ir netrukus be jokios šypsenos tuos pačius klausimus pradėjo uždavinėti antrą kartą. Galiausiai ji nuo manęs atstojo, bet čia buvo dar ne pabaiga.
Aleksui alaus buteliuko taip pat nepavyko surasti manęs belaukiant, nes pirma - tą dieną buvo šventas šabo savaitgalis, o antra – Aleksas ir šiaip sunkiai orientuojasi nepažįstamose vietovėse.
Šabas Izraelyje būna kiekvieną savaitgalį ir tai gali būti turistus stipriai erzinantis dalykas, nes tuo metu gyvenimas žydų žemėje labai sulėtėja. Nebevažiuoja autobusai ir traukiniai, todėl keliaujančiam tai gali pridaryti daug nepatogumų. Negana to, nedirba didžioji dalis parduotuvių ir įstaigų. Ortodoksai žydai tądien negali net kalbėti telefonu, atlikti buities darbų, važiuoti automobiliais, kurti ugnį, įjungti elektrą. Ne visi žydai tokių taisyklių laikosi, tačiau geriausia penktadienį ir šeštadienį Izraelyje didelių planų neturėti. Šabas prasideda penktadienį ryte, patekėjus saulei, ir baigiasi šeštadienio vakarą temstant.
Mes su Aleksu atskridome šeštadienio popietę šabui besibaigiant, todėl nevažiavome į miestą taksi, o keturias valandas laukėme pirmojo traukinio. Toks sprendimas buvo pagrįstas noru sutaupyti, nes taksi ir traukinio kaina žmogui skyrėsi penkis kartus. O kaip žinia, Izraelis yra brangi šalis, todėl tas skirtumas pinigine išraiška buvo ženklus.
Per tas laukimo oro uosto prieigose valandas buvau užkalbintas dar bent du kartus ir vėl klausinėjamas apie senelių ir giminaičių kilmę ir sveikatą.
Pažintis su Izraeliu prasideda nuo geriausio šalies miesto – Tel Avivo. Hebrajiškai šis pavadinimas reiškia pavasario miestą ir simbolizuoja naują žydų tautos užgimimą vietoje, kurioje ši tauta gyveno nuo amžių amžinųjų. Pavasario pavadinimas šiam miestui tinka ir nuotaikos prasme, nes dažniausiai jame yra šviesu, saulėta, linksma, miestą skalauja žydra jūra ir remia gražūs paplūdimiai apaugę palmėmis.
Ir patys miesto gyventojai yra kiek kitokie nei likusioje šalies dalyje. Čia mažiau religijos, todėl daug mažiau susikaustymo ir kompleksų. Tel Avivas yra laisvas miestas su hedonistais gyventojais. Jie ir patys sako, kad svarbiausias žydų miestas yra Jeruzalė, meldžiamės už ją, galvojame apie ją, tačiau gyvename Tel Avive, nes jame tiesiog linksmiau. Sakoma, kad ir kokioje miesto dalyje tu būtum, tau nereiktų eiti ilgiau nei 5 minutes, kad surastum sau tinkamą barą.
Net ir Izraelio arabai gyvenantys Tel Avive yra mažiau linkę į radikalizmą ir religiją, o labiau susitelkę į darbus ir linksmybes. Tel Avivas pilnas gėjų. Jie čia gyvena ir demonstruojasi laisvai, niekam per daug neužkliūdami. Radikalieji žydai ortodoksai neretai burnoja prieš eilinių miestiečių gyvenimo įpročius, vadina Tel Avivą Sodomos ir Gomoros miestu, sielvartauja ir dar karščiau meldžiasi už miesto atsisukimą dievo link. Tačiau bent jau kol kas, jų maldų išpildymą dievas nukreipia į ne pirmos būtinybės reikalų lentynėlę.
Miestiečių ir eilinių žydų nuomonė apie žydus ortodoksus, net ir per didžiausius karščius vaikštančius juodais drabužiais, skrybėlėtus ir ilgomis suraitytomis žandenomis taip pat ne visada yra gera. Mat pasirinkę šį gyvenimo būdą, piliečiai išvengia tarnavimo Izraelio armijoje. Anot jų, nuo priešų juos išgelbės dievas, todėl tarnauti reikia ne valstybei, o dievui. Negana to, valstybė jiems skiria subsidijas. Nenuostabu, kad miestiečiai nėra patenkinti šia privilegijuota kasta ir dažnai iš jų šaiposi.
Mudu su Aleksu Tel Avive nakvynę radome per Couchsurfingą – bendruomenę, kuri priima keliautojus nakvynei ir neprašo už tai pinigų. Kodėl taip padarėme? Tiesiog taupėme pinigus. Tel Avivas yra velniškai brangus miestas. Tiesa, kuo toliau, tuo jis atrodo mažiau brangus, nes Lietuvoje kainos kyla sparčiau nei ten. Taigi, atotrūkis mažėja ir netolimoje ateityje turbūt nebesakysime, kad Izraelyje labai brangu. Tačiau kas nustebino Izraelyje pigumu, tai kelionės po šalį. Traukinių ir autobusų bilietų kainos yra neproporcingai mažos lyginant su bendromis šalies kainomis. Keliauk ir džiaukis.
Ieškant nakvynės kiek abejojau mūsų sėkme, visgi buvome du vyrukai, o Aleksas - dar ir mano tėtis. Vyrams paprastai gerokai sunkiau rasti kur apsinakvoti nei porelėms ar merginoms, tačiau mano dideliam nustebimui vienas vyrukas iš šiaurinio Tel Avivo ne tik mielai pakvietė mus, bet ir atvažiavo į traukinių stotį pasiimti. Netrukus paaiškėjo ir viso to gėrio paslaptis. Vyrukas buvo gėjus, todėl jo noras pas save priimti du vaikinus buvo netgi labai suprantamas.
Bet mums nuo to tik geriau, nes, kiek esu patyręs tiek vyrai, tiek gėjai tiesiog į kai kurias situacijas žiūri paprasčiau ir neįžvelgia problemų kur jų nėra. Tik atvykus jis pareiškė, kad iš mūsų veidų matosi, kad mums reikia alaus ir ištraukė iš šaldytuvo du aprasojusius butelis. Alekso akys sublizgo tarsi aukso rublį radus.
Buvo šeštadienio vakaras ir ką tik pasibaigęs religinis šabas, tad Tel Avivas ruošėsi linksmintis. Mūsų draugas pradėjo mus kalbinti vykti su juo į vakarėlį pas jo draugą, tačiau jau buvome pavargę, norėjome pailsėti (ypač Aleksui), tad atsisakėme. Vyrukas tada tiesiog paliko mums raktą, pasakė, kad nakvos pas draugą, pasiūlė jaustis kaip namuose, gerti ir valgyti viską, ką rasime. Išvykdami tiesiog turėjome palikti raktą po kilimėliu.
Kadangi Tel Avivas yra linksmybių miestas, pagrindinis jo traukos objektas yra ne istoriniai statiniai, o Viduržemio jūros promenada su paplūdimiais.
Ji tęsiasi nuo pietuose esančio senojo Jafos miesto iki pat jūrų uosto šiauriniame Tel Avive. Krantinėje įsikūrę daug restoranų ir barų, vyksta energingas naktinis gyvenimas. Lankytojai dienomis lepinasi saule, jūra ir šaltais gėrimais, o vakarais pradeda linksmybių maratoną.
Kovo pradžioje jūros vandens temperatūra jau siekia apie 17 laipsnių, tačiau vietiniai maudosi retai, nes jiems dar per šalta. Bet tik ne mums su Aleksu gimusiems prie amžinai šaltos Baltijos. Su malonumu įnešėme savo baltus užpakalius į vandenį.
Kitoje dalyje papasakosiu apie dviejų hedonistų nusidėjėlių kelionę į šventąją Jeruzalę ir nuotykius joje.
