Straipsnio autoriaus kelionės po Izraelį pradžia:
- Keliaukime į Izraelį: Tel Avivas – amžino pavasario ir hedonistų miestas
- Keliaukime į Izraelį: saugioji ir nesaugioji Jeruzalė
Netikėtumai paplūdimyje: „Juk tai – nuogalių pliažas!“
Mudu su Aleksu jau Tel Avive išbandėme dar šaltokus Viduržemio jūros vandenis, todėl šįkart renkamės kitą jūrą, ne mažiau garsesnę – Negyvąją jūrą.
Prie Negyvosios jūros lengva nuvykti iš Jeruzalės. Kursuoja autobusai vežantys į kai kuriuos kurortinius kaimelius. Jūra nėra didelė, tad kaimelių – vos keletas. Juose įrengti viešbučiai ir paruošti paplūdimiai su infrastruktūra.
Šalies gilumoje leidžiantis prie Negyvosios jūros keičiasi oras. Jei Tel Avive buvo maloni lietuviška vasara, tai čia kovo mėnesį jau karšta ir iš toli jūros vanduo labai vilioja.
Negyvoji jūra yra maždaug 400 metrų žemiau jūros lygio. Čia beveik niekada nelyja. Vandens druskingumas yra apie aštuonis kartus didesnis nei vandenynų. Dėl to šiame vandenyje nėra jokios gyvybės. Dėl nesveiko druskos kiekio žmonės gali nejudėdami laikytis vandens paviršiuje ir neskęsti. Turbūt daug kas matė nuotraukas kaip žmonės patogiai gulėdami vandenyje skaito laikraščius.
Tokiomis nuotraukomis aš visada piktinausi. Jos yra klaidinančios. Laikraščio ten taip paprastai nepaskaitysi, nes vanduo nėra fotelis. Norėdamas skaityti, turi iš vandens iškelti galvą ir laikyti įtemptus kaklo raumenis. Pabandykit taip paskaityti. Neištvertumėte nė dviejų minučių, jau nekalbant apie tai, kad net neatsimintumėte, ką perskaitėte. O kitą dieną skaudėtų kaklą. Greitai nuotraukai papozuoti galima, bet malonumo iš to skaitymo jokio. Galiausiai jei tą laikraštį ir pasiimtumėte į vandenį, jis gi tuoj sušlaptų. Kas skaito šlapius laikraščius, ar juo labiau knygas.
Kitas dalykas, kurį svarbu žinoti, – maudytis tokiame vandenyje irgi reikia labai atsargiai.
Vanduo toks sūrus, kad gali išgraužti akis ar bet kokią žaizdelę jūsų kūne. Todėl taip paprastai kaip lietuviškame ežere ten nepadūksi, nepalakstysi ir nepasitaškysi. Judesiai vandenyje turi būti tikslūs ir atsargūs, nes reikia labai saugoti akis.
Kadangi mes su Aleksu nesame paprasti keliautojai, tad viešbučiai su infrastruktūra mus domina mažiausiai. Ketiname rasti paplūdimį, kuriame nėra ne tik rusiškai kalbančių turistų, bet apskritai jokių turistų. Kuriame lankosi vietiniai arba išvis niekas nesilanko. Prieš važiuojant išsiaiškinome kokioje stotelėje reikia išlipti ir kaip patekti į paplūdimį. Sprendimas nebuvo apgalvotas iki galo, bet tas paaiškėjo tik tokį paplūdimį radus.
Išlipę vidury dykumos įsitikinome, kad šis paplūdimys iš tiesų ypatingas. Jis buvo visiškai laukinis, bet su vienu niuansu. Jis buvo nudistų. Be to, paplūdimį buvo pamėgę hipiai iš Europos. Jie susirentę stacionarias pastoges čia tiesiog gyveno. Brazdino jie ten gitaras, kūreno laužus, maudėsi ir visiškai nekreipė dėmesio į retus praeivius tokius kaip mudu su Aleksu. Žinoma, jie visą tą darė būdami visiškai nuogi.
Praėję tas palapines tolėliau pamatėme būrelį nuogalių sugulusių vienoje vietoje. Mes čia tikrai neatvykome mėgautis nudizmu, pamanėme ir įsitaisėme atokiau. Tačiau jau visai netrukus savanoriškai greitu žingsniu ėjome prie tų žmonių įsikurti šalia, nes iškart paaiškėjo mūsų klaida ieškant laukinio paplūdimio.
Ši klaida buvo nepagalvojimas, ką daryti išsimaudžius tame druskos tirpale. Negyvosios jūros vanduo džiūdamas pradeda labai graužti odą ir po maudynių reikia nusiprausti. O kur tu rasi dušą laukiniame paplūdimyje. Minėti žmonės ne veltui buvo susispietę kaip artimi giminaičiai. Toje vietoje buvo natūralus iš žemės trykštantis šaltinis suformavęs gėlo vandens baseinėlį, į kurį žmonės įlįsdavo išsimaudę jūroje. Mums tiesiog pasisekė, kad jis toks buvo, net bijau pagalvoti ką būtume darę jo neradę. Žodžiu, gerai pagalvokite prieš ieškodami laukinių paplūdimių.
Paragavau aš to jūros vandens ir net į Lietuvą parsivežiau medicininiais tikslais. Tiesa, jis nuo tokio didelio kiekio druskos yra jau net ne sūrus, o kartus.
Iš nudistų paplūdimio – į pavojingą zoną
Būdami Jeruzalėje turistai paprastai vyksta į Išganytojo gimtinę Betliejų. Miestas jau yra Vakarų Krante, tai yra Palestinos teritorijoje, kurią žydai bando apjuosti gelžbetonine siena ir spygliuota tvora.
Siena dar neužbaigta statyti, tad Betliejus apjuostas nėra. Svarstėme, ar ten vykti, bet kiti keliautojai patvirtino man tą, ką iš ir pats nujaučiau – Betliejuje yra nuolatinis turistų anšlagas ir suartėjimą su Jėzumi Kristumi sunku patirti. Nusprendėme negaišti laiko. Užteko mums ir Kristaus kapo su Golgotos kalnu. Jausdami, kad religijos ir taip gavome pakankamai, mudu su Aleksu nusprendėme griebti įdomesnį grobį. Tokį, kur ne tik nėra turistų anšlago, bet ir apskritai jų yra vienetai.
Vyksime į anapus spygliuotos tvoros esančią Ramalą – de fakto Palestinos autonomijos sostinę. Čia patekti galima tik pravažiavus patikrinimo postą, nes tai yra tik palestiniečių kontroliuojamas arabų miestas.
Autobusai vyksta iš arabiškosios Jeruzalės dalies. Jie skirtingai nei žydų autobusai jau nėra nei kondicionuojami, nei patogūs.
Žydams vykti į palestiniečių teritoriją yra pavojinga gyvybei. Girdėjau pasakojimą kaip kelis žydų kareivius per klaidą atsidūrusius Ramaloje plikomis rankomis nužudė įsiutusi minia. Dabar jei Izraelio kariai ir įžengia į Ramalą, jie tai daro dideliais būriais, naktimis ir vengia miesto centro, kad neiššauktų minios reakcijos. Beje, jei būdami Ramaloje pamatėte Izraelio karius, darykite tą ką daro vietiniai – pasitraukite į šalį ir negalvokite, kad jei jau esate užsieniečiai pavojus jums negresia. Čia užtenka menkos kibirkšties, kad kiltų didelis gaisras.
Atvykus į Ramalą pradžioje buvo kiek nejauku, bet greitai apsipratome, nors išlipus iš autobuso mus pasitiko arabiškas chaosas. Ramusis Aleksas pripratęs prie kultūringo bendravimo net krūpčiojo nuo kiekvieno riksmo. Aš reagavau ramiau, nes esu ne kartą viešėjęs musulmonų šalyse ir pripratęs prie jų mentaliteto ir temperamento.
Ramala yra labai gyvas ir judrus miestas, vienas laisviausių Vakarų Krante su nemaža krikščionių populiacija. Čia yra įsikūrusi dabartinė Palestinos valdžia. Pagrindinis miesto traukos objektas yra J.Arafato kapas su sarkofagu.
Tačiau į Ramalą verta vykti ne tik dėl jo. Įdomiausia tiesiog pabūti mieste, pajusto jo gyvenimo ritmą ir besėdint arabiškoje kavinukėje gerti iki šleikštulio saldžią arbatą, rūkyti kaljaną ir stebėti žmones. Su kaljanu mums nelabai sekėsi, nes Aleksas užsirūkęs labai kosėjo, tuo kažkodėl sukeldamas arabams daug krizenimo. O aš nesiryžau net pradėti. Nenorėjau, kad kas juoktųsi, o ir šiaip rūkyti nesveika.
Man asmeniškai Ramala žavi tuo, kad čia beveik nėra užsienio turistų. Dauguma čia tiesiog nedrįsta vykti, nes perdėtai bijo žengti į teritoriją už spygliuotos tvoros ir sienos. Todėl mėgausitės Ramala ir jausitės išskirtiniai. Man labai patinka šis jausmas.
Su nakvyne Jeruzalėje irgi nebuvo paprasta. Mus priėmė nakvoti moteris, žydė išeivė iš Ukrainos.
Ji gyveno vienoje iš žydų naujakurių gyvenviečių Vakarų Krante, dėl kurių vyksta nuolatiniai konfliktai tarp žydų ir arabų, nes žydai statydami šias gyvenvietes vis labiau skverbiasi į arabų teritorijas. Tokios gyvenvietės yra labai saugomos ir aptvertos. Į jas patekti galima tik po patikros ir įrodžius reikalingumą. Gyvenome asketiškai: aš miegojau ant suolelio virtuvėje, Aleksas ant grindų ten pat, bet ko tik nepadarysi dėl nemokamos nakvynės.
Išvykstant iš Izraelio kartojosi ta pati istorija. Pasieniečiams ir apsauginiams kažkodėl labai rūpėjo mano seniai mirusių giminaičių likimai, jų gyvenimo ir ligų istorijos. Jų dėka, net pats pradėjau domėtis savo giminės kilme. Panašu, kad giminaičiai buvo geri, nes žydams neužkliuvo, o man Izraelis tapo viena iš tų labai retų šalių į kurias dar noriu grįžti.
