„Man 28-eri ir vis dar esu benamė klajoklė. Šiuo metu gyvenu ir keliauju kemperiu“, – pokalbį pradeda mergina.
Universitete baigusi biologijos studijas Akvilė kol kas nerado nuolatinio darbo šioje srityje. Tačiau įgytas žinias puikiausiai pritaikė savanorystėje. Toks gyvenimo būdas leido jai daug keliauti ir fiksuoti pamatytas istorijas. Keletas jų jai ir atnešė sėkmę fotokonkurse „Pasaulis tavo akimis“.
„Mano tėtis fotografuoja nuo seno (keliauja, beje, irgi nemažai). Tad fotografija man visada buvo artima. Tiesa, daugiau domėtis ja pradėjau studijuodama. Tada ypač susidomėjau gamta ir makrofotografija.
Vis dėlto daugiausia praktikos įgavau kelionių metu. Dabar fotoaparatas – vienas svarbiausių daiktų“, – pasakojo pašnekovė.
Išmaišė pusę pasaulio
Mergina pasakojo, kad, kai su draugu leidosi į pirmąsias ilgas keliones, jas įsivaizdavo kaip atostogas. Tačiau netrukus tai tapo jų gyvenimo būdu. „Būdavo, net pajusdavome, jog tai – darbas“, – neslėpė.
Dažniausiai jų kelionių neriboja laikas, tad intensyvumas ir maršrutas priklauso nuo asmeninių norų.
„Bet nusprendę pailsėti nieko neveikdami dažniausiai neištveriame ir neriame į naują nuotykį“, – teigė Akvilė.
Kelionėmis gyvenantys žmonės nemėgsta, kai juos pavadini turistais. Tačiau Akvilė tikino, jog specialiai nevengia turistinių vietų, jei jos kažkuo ypatingos: „Pasitaiko visko. Kartais tenka būti ir turiste su lankstinuku. Tačiau geriausių emocijų ir įsimintiniausių nuotykių patiriame atokesniuose kampeliuose“.
Per kelerius metus pora išmaišė pusę pasaulio: buvo Vidurio Rytų, Indijos subkontinento valstybėse, daugelyje Pietryčių Azijos valstybių, keliose Rytų Afrikos valstybėse (daugiausia salose), Vakarų Afriką pervažiavo žemyn nuo Šiaurės iki Benino.
„Tarp mėgstamiausių šalių – Indonezija ir Malaizija. Ten gyvena draugiški žmonės, be to, yra milžiniška bioįvairovė – tiek sausumoje, tiek vandenyje, skirtingas kraštovaizdis, unikali salų kultūra.
Didelį įspūdį paliko ir Madagaskaras. Jame lankėmės po Azijos, tad pamatėme didžiulį kultūrinį skirtumą – čia buvo sąlyginai švaru, dauguma panaudotų pakuočių ir daiktų panaudojami kelis kartus arba atgimsta naujais daiktais“, – pasakojo keliautoja.
Čia keliavome dviračiais, pėsčiomis, vietiniais bush-taxi (maršrutiniais taksi), motociklais, valtimis ir vietinių žvejų buriniais laiveliais“, – prisiminimais dalinosi keliautoja.
Madagaskare jai labiausiai patiko gamta, turistų nenušlifuotos vietos, daugybė nuotykių, su kuriais nori nenori tenka susidurti, jeigu nori šalį pažinti giliau.
„Čia keliavome dviračiais, pėsčiomis, vietiniais bush-taxi (maršrutiniais taksi), motociklais, valtimis ir vietinių žvejų buriniais laiveliais“, – prisiminimais dalinosi keliautoja.
Filipinus mergina prisimena kaip besišypsančių žmonių, nuostabios gamtos, ypač paplūdimių, šalį.
Mianmare patyrė savotišką grįžimą laiko mašina. „Tuo metu vyko rinkimai, žmonės su viltimi tikėjosi, kad po jų situacija pagerės ir tauta išsivaduos nuo priespaudos. Tačiau galiojanti diktatūra draudžia labai daug dalykų, o vienas jų – kalbėti apie politiką ir blogai atsiliepti apie valdžią.
Dauguma valstijų kovoja su šalies kariuomene, nori atsiskirti, nes jų žemėse glūdi brangakmenių“, – sakė Akvilė.
Šioje šalyje ji leidosi į kelių dienų žygį Šan (Shan state) provincijoje, kur viename kaime teko miegoti su partizanais (kas reiškė grėsmę, jei pasirodytų kariuomenė), o kitą dieną – išgirsti šiurpius susirėmimo gaudesius.
„Omane ir Jordanijoje, per kurią keliavome dviračiais, patyrėme išskirtinį žmonių svetingumą“, – prisiminė keliautoja.
Apibendrindama visas minėtas šalis, ji išskyrė vieną ryškiausią vietinių žmonių bruožą – šypsenas. „Visur jautėsi bendruomeniškumas“, – pridūrė keliautoja.
Skirtingose šalyse – vis kitokios patirtys
Daug laiko praleidusi Azijoje Akvilė gali tik patvirtinti, jog ne veltui žiemoti ten keliauja nemažai europiečių: Azijos šalyse gyventi ir keliauti lengva bei pigu.
Tačiau aplinkosaugos problemoms neabejingai merginai į akis krito didžiuliai ekologiniai iššūkiai.
„Ten nėra atliekų tvarkymo infrastruktūros. Beveik viskas, ypač plastikas, keliauja į vandenį. O toliau – su srove, kur ji neša.
To pasekmė – kalnai šiukšlių kai kuriose pakrantėse, vandenynų teršimas, plastiko patekimas į maisto grandinę, gyvybės žuvimas“, – pasakojo Akvilė.
Kelionę po Afriką mergina prisimena dėl tiesioginės akistatos su korumpuotais pareigūnais.
„Keliavome senu automobiliu, o tai sukuria daug papildomų formalumų kertant sienas. Tačiau atsilaikėme ir net sugebėjome atgauti kyšį iš Senegalo pasieniečio – visa istorija labai paini ir ilga“, – pasakojo Akvilė.
Pasak jos, Afrikoje teko „įjungti“ kritiškesnį mąstymą. Ypač sunku buvo turistinėse vietose – čia zujantys prekeiviai ir kitų paslaugų siūlytojai yra agresyvūs, todėl įvaro daugiau streso nei jų kolegos Azijoje.
Vis dėlto iš Afrikos keliautoja išsivežė ne tik šiuos įspūdžius: „Žmonių spalvingumas, išradingumas ir muzikalumas sužavėjo“.
Indija – dar viena šalis, apie kurią Akvilė galėtų parašyti knygą. Tai – viena intensyviausių jos aplankytų valstybių.
„Ji visokia – labai spalvinga, aštri. Čia visko daug – vaizdų, spalvų, kvapų, kultūrų. Deja, bet ten įžvelgiau ir daugybę liūdnų problemų...“ – pasakojo mergina.
Rinkosi žemės ir vandens transportą
Ekologijos tema Akvilės gyvenime labai svarbi. Nieko keisto, jog keliaudama ji rinkosi kuo mažiau aplinką teršiančias transporto priemones.
„Kiek įmanoma stengėmės išvengti skrydžių ir judėti žeme. Ne tik dėl lėktuvų sunaudojamo milžiniško kuro kiekio, bet ir dėl to, kad judėdami žeme tiesiogiai remiame vietinius žmones, smulkiuosius verslininkus – naudojamės vietiniu transportu, nakvojame šeimos viešbutėliuose, valgome nuošaliuose restoranėliuose ar pas gatvės prekeivius.
Be to, taip keliaudami geriausiai pamatome tikrą gyvenimą“, – teigė keliautoja.
Žinoma, toks keliavimo būdas tinka tik lėtiems keliautojams, t.y. tiems, kurie išvyksta ne savaitės ar mėnesio atostogoms, bet ilgesniam laikui.
Per savo keliones Akvilė ir jos draugas išbandė įvairiausias transporto priemones – autobusus, traukinius, laivus, maršrutinius autobusus, autostopą, motociklus, dviračius, o kalnus įveikė pėsčiomis.
„Didžiausias iššūkis man buvo dviratis. Juo keliavome Mauricijuje, Madagaskare, Komoruose, Tanzanijoje ir Jordanijoje.
Kantrybės reikėdavo ypač tuomet, kai kepinant saulei tekdavo kilti į kalną ir susidurti su saldainių prašančiais vietiniais vaikais.
Streso įvarė ir Tanzanijos keliai, kur sunkvežimiai ne tik nesilaiko saugaus atstumo, bet dažnai pavaišina juodo dūmo porcija. Tačiau toks keliavimo būdas suteikia didžiulę laisvę ir padeda užmegzti ryšį su vietiniais“, – pasakojo Akvilė.