Nepaprastas jos kelionių patirtis, nuotykius, taip pat ir vertingų keliautojos patarimų bus galima išgirsti jau šią savaitę Lietuvos kongresų ir parodų centre „Litexpo“ vyksiančioje tarptautinėje kelionių ir aktyvaus laisvalaikio parodoje „Adventur 2018“.
- Ar yra vieta pasaulyje, į kurią važiuotumei ne vieną, ne du ir ne tris kartus?
- Ugandoje mane sužavėjo susitikimai su šimpanzėmis ir kalnų gorilomis. Panašu, esu žmogbeždžionių fanė, todėl į Ugandą, taip pat ir į Indoneziją sugrįžčiau dar daugybę kartų būtent dėl jų. Kiekvienas susitikimas su šiais gyvūnais yra ypatingas. Yra dar keletas sunkiau pasiekiamų vietų, į kurias traukia grįžti – Namibo dykuma, prarastasis inkų miestas Maču Pikču, Baganas. Tačiau šiuos planus palieku tolimesnei ateičiai.
- Įdomu, ką grįžimo jausmas reiškia tikram keliautojui?
- Žmonės dažnai taip vertina vietas – ar norėtų čia sugrįžti? Deja, tik retas iš tiesų grįžta, juk norisi vis kažko naujo. Pastebiu, jie po keletą kartų važiuoja ilsėtis į tą pačią vietą, o pažintines keliones kartoja retai. Tačiau būna, įsimyli šalį, tuomet važiuoja tik į ją. Tokią nepaprastą trauką turi Indija, Marokas, Balio sala. Vis dėlto, stiprių meilių matau nedažnai, o sugrįžti visuomet – puiku. Per kartą šalies nepažinsi, nepatirsi. Itin smagu vienoje vietoje praleisti daugiau laiko, tuomet tave pradeda atpažinti gatvės pardavėjai, randi mėgstamą vietą išgerti sulčių ar kavos, skaniai pavalgyti. Kuriam laikui turi tarsi antrus namus.
Per kartą šalies nepažinsi, nepatirsi. Itin smagu vienoje vietoje praleisti daugiau laiko, tuomet tave pradeda atpažinti gatvės pardavėjai, randi mėgstamą vietą išgerti sulčių ar kavos, skaniai pavalgyti. Kuriam laikui turi tarsi antrus namus.
- Kiek šalių esi apkeliavusi? Smaigstai vėliavėles?
- Telefone turiu programėlę, kurioje pasižymiu šalis, o namuose – nutrinamą žemėlapį. Jei neskaičiuosime Lietuvos, mano sąraše yra 61 šalis. Šiais metais jame – dvi naujos šalys, tačiau visada sakau – tikrai ne jų skaičius padaro žmogų geru keliautoju. Jeigu keliaudamas sugebi tik sakyti: man tai primena tą ir aną – laikas ilgiau pabūti namie, pasiilgti atradimų džiaugsmo. Kiekvienoje naujoje šalyje yra kuo žavėtis ir ką kritikuoti. O ką gi pasiimi? Gerą jausmą, kai vaikštai po fantastiškus, kad ir apgriuvusius senamiesčius su mediniais raižiniais, aukštomis šventyklomis, kai persimeti keletu žodžių su maloniais žmonėmis, apžiūrinėdamas tradicinius amatus ir gerdamas chai masala ar lasi saulės atokaitoje? O gal keiki baisius kelius ir begalinį automobilių kamštį siaurame kalnų kelyje, kur skubantys gudruoliai važiuoja į priešingą kelio juostą ir blokuoja kelią?
- Ar prieš išvykdama į kelionę, visada ja domiesi?
- Visada, tačiau ne šįkart, kai išsiruošiau į Nepalą ir Butaną. Tokią prabangą sau leidau, nes žinojau, kad mano partneriai, su kuriais dirbu, manimi pasirūpins. Apie Nepalą dar gavau šiek tiek rekomendacijų, kur nueiti pavalgyti, kur išgerti kavos, o Butano kelionių gidą į rankas paėmiau tik oro uoste, kai daugiau nei tris valandas teko laukti atidėto skrydžio. Rodos, tai, kad skrydis buvo atidėtas, žadėjo susidūrimą su kitokia šalimi. Katmandu švietė saulė, matėsi šiek tiek rytinės miglos, bet buvo pranešta, kad lėktuvas iš Paro negali nusileisti dėl blogo oro. Visos kitos avialinijos trukdžių nejuto ir skrydžiai vyko pagal grafiką. Norom nenorom kilo klausimas – kas ir kaip valdo Butanui priklausančius lėktuvus, jei kyla tokių sunkumų? Butanas – viena labiausiai mistinių pasaulio šalių. Jos vadovai sąmoningai kūrė mitus apie save, ribojo turistų skaičių. Keliautojams ji atsivėrė tik aštuntą dvidešimtojo amžiaus dešimtmetį ir nors dabar ten patekti nėra sunku, pinigų jai reikia skirti daugiau, nei įprasta Azijoje.
- Ar kelionėse aplanko jausmas, kad nei pasakojimas, nei nuotraukos negalės perteikti to, ką matei?
- Keliaudama savo įspūdžiais dalinuosi socialiniuose tinkluose. Kai grįžtu, būna jausmas, kad viską jau papasakojau. Svarbu ne tik gražūs vaizdai, bet ironiški ar kritiški pastebėjimai, tendencijos ir, žinoma, jausmai. Štai užkopusi į Tigro lizdo vienuolyną Butane rašiau, kad apsiverkiau. Stipri vieta. Kai kas iš draugų juokauja, kad erzinu juos savo fotografijomis. Bet toks jau mano darbas!
- Jei iš savo kelionių galėtum kažkurį kelionės etapą išmesti, kuris tai būtų?
- Labiausiai nemėgstu kelionės namo, bet ne dėl to, kad norėčiau likti, o dėl to, kad norėčiau teleportuotis ir atsidurti namuose kuo greičiau. Nuo tos akimirkos, kai kelias pradeda reikšti grįžimą, ilgesys tampa itin stiprus.
- Kokius klausimus tau dažniausiai užduoda į keliones susiruošę žmonės?
- Dažniausiai manęs klausia – ar esu Lietuvoje? Jei atsiliepiu į skambutį – tikrai taip. Keliaudama paprastai išjungiu telefono garsą, man skambinusiems rašau SMS žinutes. „Šitoje šalyje tikrai esi buvusi“, – man sako. Tikrai nesu buvusi visose. Pavyzdžiui – Danijoje arba Tailande. Daug kur nesu buvusi. Keliautojo įvaizdį socialiniuose tinkluose nėra sunku palaikyti, tačiau tikrai nereikia manyti, kad daug keliaujantis žmogus visur buvo ir viską žino. „Mmm... Kiek daug tu šalių aplankei“, – kartais girdžiu pavydo gaidelę. Bet juk viskas priklauso nuo to, su kuo lyginsi. Mano pažįstamam lietuviui liko vos trisdešimt ir tos paskutinės – sunkiausiai pasiekiamos, mažiausiai viliojančios. Tačiau kai lieka tiek nedaug, jau tikrai verta pasivaržyti dėl galimybės būti išskirtinio klubo, aplankiusio visas pasaulio šalis, nariu. Aš skaičiumi nekonkuruoju, man malonu keliauti į naują vietą, bet tikrai ne dėl to, kad pasimatuočiau su kitais.
