– Kaip ir kada kilo mintis aplankyti didžiausią kalną pasaulyje?
– Kalnais susižavėjau po pirmojo apsilankymo Norvegijoje. Po antrojo karto kilo mintis pamatyti didesnius kalnus. Tais metais kaip tik pasirodė filmas „Everestas“. Nors istorija tragiška, tačiau buvau apžavėta Himalajų didybės. Tikriausiai po filmo ir kilo noras pamatyti Everestą savo akimis. Taigi prieš šešerius metus prasidėjo svajonės apie didžiuosius planetos kalnus. Tuo metu nelabai įsivaizdavau, kaip galėčiau ten patekti, kiek galėčiau užkopti, kiek tai yra sudėtinga, ko gali prireikti.
Internete radau turizmo agentūrą „Neverest adventures“. Ji organizuoja keliones į Nepalą du kartus per metus, keliauja į Everesto bazinę stovyklą. Peržvelgusi jų kelionių nuotraukas ir programas nusprendžiau keliauti. Tačiau kiekvienais metais kelionę vis atidėliodavau, sugalvodama pasiteisinimų, o dar atsirado nauja meilė Italijai, taigi Himalajai buvo nustumti į šalį, bet neužmiršti. Šiais metais pamačiusi pranešimą, kad Nepalas atsidaro vakcinuotiems keliautojams, pamaniau – štai. Gavau daiktų, reikalingų kelionei, sąrašą ir turėjau vos mėnesį pasiruošti. Besileidžiant į tokias keliones svarbu pasirinkti kokybiškus daiktus, kad netektų kalnuose likti, pavyzdžiui, be batų, kaip nutiko man.
– Nuskridote į Nepalą. Ar spėjai pasimėgauti šios šalies sostine Katmandu? Kokių įspūdžių paliko pati šalis?
– Katmandu praleidome beveik penkias dienas. Apžiūrėjome UNESCO paveldo sąrašo Katmandu šventyklas, karalių rūmus. Po 7,8 balo žemės drebėjimo Nepale 2015 m. daug istorinių pastatų buvo sugriauta. Dalis atstatyti, dalis dar vis rekonstruojami.
Stebėjome hindu laidojimo ceremonijas. Didžiausia laimė yra numirti prie Pashupatinath šventyklos šalia Bagmati. Ši šventykla skirta dievui Šivai. Artimieji stengiasi mirštantįjį atvežti prie šventyklos ir paguldyti jį į specialią vietą ant upės kranto statmenai šventyklos durims. Vėliau mirusiųjų kūnai kremuojami ant prie upės esančių paruoštų platformų, o po poros valandų laužo likučiai nustumiami į upę ir platforma ruošiama kitam kūnui.
Gyvenome sostinės Thamel rajone, pamėgtame turistų nuo hipių laikų. Siauros ir judrios gatvelės, kuriose nėra šaligatvių, taigi pėstieji gatve eina šalia daugybės važiuojančių motociklų ir motorolerių, šie be perstojo signalizuoja. Eismas Nepale vyksta dešine puse, taigi mums chaoso atrodo dar daugiau. Gatvelės pilnos įvairių parduotuvių, kurių pardavėjai kviečia užeiti ir ką nors nusipirkti. O kur dar tradicinis Azijos šalių vaizdas – besitęsiančios laidų raizgalynės. Buvome radę lyg turgaus aikštę – zuja daugybė žmonių, ant prekystalių nuklota įvairių daržovių, prieskonių, drabužių. Ką nors perkant svarbu nepamirši derėtis. Išėjus iš šio kvartalo vaizdas kiek pasikeičia, atsiranda ir šaligatvių, ir įvairių prekybos centrų.
Skaniausi dalykai, kuriuos ragavau Katmandu, – tai pieniškas kokteilis lassi, parduodamas prie automobilių žiedo ir išgeriamas tiesiog gatvėje, ir šviežiai spaustos cukranendrių sultys. Tradicinio maisto daugiausiai valgėme kalnuose. Momo koldūnai, kurie gali būti su jautienos, vištienos, daržovių ar bulvių įdaru. Dal Bhat – ryžiai su lęšių sriuba, daržovių kariu, su mėsa, traškus paplotėlis-duonelė. Pastarojo ingredientų, jei yra poreikis, papildo už tą pačią kainą. Populiaru pasta su keptomis daržovėmis, ryčiai su kiaušiniu ir/ar daržovėmis. Buvo keista, jog ir ten populiaru bulvės – tiek keptos, tiek virtų bulvių blynai, vadinamoji šerpų duona riki kur, kuri labai panaši į mūsų bulvinius blynus. Nors kai kurie patiekalai aštrūs, nepalietiška virtuvė artima mūsiškei. Taigi skrandis maistą priėmė puikiai.
Pirmą kartą teko būti už Europos ribų ir dar taip toli, todėl iš pradžių viskas buvo labai keista, chaosas, laidai, šiukšlės mieste, triukšmas. Tačiau paskutinėmis dienomis tai tapo įprasta. Žmonės draugiški ir pozityvūs, jaučiausi saugi net išėjusi viena pasivaikščioti ir nusipirkti lassi.
– Kokios emocijos aplankė pradėjus kopti?
– Žygis prasidėjo nusileidus į vieną pavojingiausių (dėl trumpo pakilimo ir nusileidimo tako) pasaulio oro uostų Lukloje (2860 m). Pradėjusi žygiuoti jaučiausi puikiai. Visas savo keliones planuoju pati – kur nakvoti, kur važiuoti, ką užsakyti, taip pat maršrutai, automobilio nuoma ir pan. Vis dažniau norėjau kelionės, kuri būtų jau suplanuota ir tas planas, žinoma, man patiktų. Mus vedė gidas iš Lietuvos, galėjau dėl nieko nesukti galvos, iš karto atsipalaiduoti ir mėgautis vaizdais. Oras nuo pat pirmos dienos buvo puikus, dienos saulėtos, vaizdai vienas už kitą įspūdingesni, norėjosi fotografuoti kiekviename žingsnyje. Gausu žalumos, aukšti slėniai, kalnų upės, kabantys tiltai… Tuo metu dar nelabai suvokiau, kaip mes atsidursime Everesto bazinėje stovykloje, kur tik akmenys ir sniegas, nes čia buvo šilta ir jokio rūpesčio dėl aukščio ligos.
O šis rūpestis atsirado antrąją naktį Namche Bazar (3440 m) miestelyje, kai niekaip nepavyko užmigti. Akis sumerkiau tik paryčiais dviem trims valandoms. Taip nutiko ne man vienai. Tačiau kitą naktį išsimiegojau puikiausiai. Aklimatizacija pavyko. Kiekvieną dieną kilome vis aukščiau, nusileisdami tik nakvynei. Tačiau pokyčiai organizme dėl aukščio vis tik jautėsi. Rytais veidas būdavo patinęs, tačiau dienos metu atslūgdavo. Porą kartų jaučiau pykinimą, teko nubusti vidury nakties nuo galvos skausmo, tačiau apsiėjau be vaistų nuo aukščio ligos. Keisčiausias jausmas, kurį jutau labiausiai, – jėgų trūkumas lipant stačiais takais. Niekaip negalėjau suvokti, kas darosi. Pykau ant savęs. Mąsčiau, kur aš atsibeldžiau. Kai suvokiau, kad tai dėl deguonies trūkumo, atlėgau.
– Kiek laiko užtrukote, kol pasiekėte bazinę stovyklą? Kokiame aukštyje buvote?
– Bazinę stovyklą pasiekėme aštuntąją žygio dieną, kai buvome nuėję apie 100 km, įskaitant aklimatizacinius žygius. Rašoma, kad Everesto bazinė stovykla yra 5364 m aukštyje. Artėjant jaučiau šiokį tokį jaudulį, nes pagaliau išsipildys svajonė. Pasiekusi tikslą pamaniau – tai jau viskas? Prie didelio akmens vyko pagrindinė turistų fotosesija. Be jų čia daugiau nieko nebuvo. Nebuvo alpinistų, kurie ruošiasi kopti į Everestą, ir jų palapinių. Pasirodo, kopimo į Everestą rudens sezonas jau pasibaigęs. Taigi ilgai laiko ten neleidome, įsiamžinome ir patraukėme į šalčiausią mūsų nakvynės vietą – Gorakshep kaimelį (5164 m). Ar nusivyliau? Ne. Juk norėjau savo akimis pamatyti Everestą ir Himalajų didybę. Ir aš tai. Beje, nuo bazinės stovyklos Everestą užstoja kiti kalnai. Žygis į Kala Patthar (5644 m) kalną apdovanojo gražiausiais aukščiausios pasaulio viršūnės vaizdais.
Kitą dieną žygio ratas pasisuko, atrodytų, atgal, tačiau kelionė nelengvėjo. Laukė stačios ir varginančios Cho La ir Renjo perėjos, kur prireikė batų apkaustų eiti per sniegą, bei painus takas per Ngozumpa ledyną, primenantį didžiulį riedulių karjerą. Pire nuostabaus Gokyo ežero – trumpas poilsis. Taigi sunkiausi iššūkiai dar tik laukė.
Antroje kelionės dalyje prasidėjo problemos. Kopiant į Gokyo Ri (5357 m) kalną visiškai atsiklijavo vieno bato padas, tačiau liko plastikinis pagrindas, maniau, išsisversiu. Tačiau paskutinė perėja buvo negailestinga, ir padas tiesiog išniro. Bandėme rišti, klijuoti, tačiau viskas veltui. Labai džiaugiuosi, kad vienas komandos narys paskolino savo bėgimo batus. Nors jie buvo trimis dydžiais per dideli, eiti buvo lengviau.
– Kelionė žemyn turbūt buvo lengvesnė? Kokį kelia sukorėte? Ar tokiam žygiui reikia specialaus pasiruošimo? Galbūt net „sofos karalius“ galėtų pasiekti bazinę stovyklą?
– Tikrai lengviau, mažėjant aukščiui grįžo jėgos, ir greičiau. Akmenis ir sniegą keitė samanos, šias – krūmai ir medžiai. Iš viso per keturiolika dienų kalnuose nužygiavome apie 190 km, pakilome apie 11 km.
Manau, specialaus pasiruošimo nereikia, tiesiog naudinga būti aktyviam, tuomet bus lengviau. Pati sportuoju, o pastaruosius metus nemažai myniau dviračiu, nuo kovo mėnesio numyniau 2000 km. Visgi aukštuose kalnuose nebuvęs žmogus dar nežino, kaip jo organizmas reaguoja į aukštį, kiek stipriai pasireikš aukščio liga, o gal problemų nebus. Sakoma, kad organizmo reakcija į aukštį nepriklauso nuo fizinio pasiruošimo. Tačiau aktyvus gyvenimo būdas vis tiek naudingas. O „sofos karaliui“, manau, tokia kelionė tikriausiai net neįdomi.
– Ar teko susidurti su vietiniais, vadinamaisiais šerpais? Kokį įspūdį jie paliko?
– Žygyje mus lydėjo jaunas šerpas, penkis kartus buvęs Everesto viršūnėje. Buvo įdomu sužinoti apie gyvenimą kalnuose, Khumbu slėnyje. O ten gyventi sudėtinga, yra sezoninis, todėl vietiniai daug dėmesio skiria vaikų išsimokslinimui, kad jiems netektų vargti kalnuose. Uždirbtus pinigus skiria atžalų studijoms Katmandu. Buvome pakviesti pas šerpo mamą į svečius. Namas nuošaliame kalnų kaimelyje nedidelis, su mažomis durimis, eidami pro kurias beveik visi turėjome susilenkti. Viduje – vienas kambarys ir užuolaida atskirta virtuvė. Susėdę prie stalų, pastatytų palei langą, buvome pavaišinti arbata, paragavome ką tik iškeptos šerpų duonos. Ji priminė bulvinį blyną. Trūko tik grietinės. Pamatęs, kaip jie gyvena, kas jiems svarbu, supranti, kiek mes visko turime, bet esame vis nepatenkinti. O kalnuose žmonės šypsosi, vaikai sveikinasi, visi draugiški.
– Tau teko aplankyti nemažai šalių ir vietų. Po šios kelionės viskas jau „susigulėjo“. Kur savo „sąraše“ įrašytum šią patirtį? Galbūt turi tikslą užkopti ir į pačią viršūnę?
– Kiekviena kelionė, į kurią leidžiuosi, yra neatsitiktinė. Kiekviena „išnorėta“ ir laukta, visada noriu pamatyti ir patirti kažką naujo ir įdomaus, todėl jos visos man svarbios. Tačiau ši kelionė buvo ilgiausiai laukta, visiškai nauja patirtis, o ir Himalajų didybės nėra su kuo palyginti, todėl tai tikrai įspūdingiausia mano kelionė. Viską vertinu realiai – iki viršūnės reikėtų daug nuveikti, daug alpinizmo patirties, daug lėšų. O aš nesu alpinistė ir tikrai nenorėčiau būti užtempta į viršūnę. Tačiau įlipti į Island Peak (6160 m) norėčiau. Ši viršūnė vis šmėžuodavo šalia svajonės apie Everesto bazinę stovyklą. Galbūt vieną dieną…
