Ši piligriminė kelionė man buvo ne pirma. Esu keliavęs su Taize piligrimais į Portugaliją, esu nuėjęs Camino Lituano kelią, tačiau pastaroji kelionė buvo kitokia.
Lėktuve skaičiau Giedrės Jankevičiūtės ir Julijos Rėklaitės knygą „Devyni pasivaikščiojimai po Romą“ ir į galvą dėjausi vietas, kurias greičiausiai aplankysime.
Esu anksčiau lankęsis ir Romoje, tačiau pažintiniais tikslais.
Roma – tai miestas muziejus po atviru dangumi. Kur dursi, visur dvelkia istorija, visur iš po žemių styro antikiniai griuvėsiai, apie kuriuos prirašytos knygos. Esu anksčiau lankęsis ir Romoje, tačiau pažintiniais tikslais. Kuomet keliauji su piligrimine intencija, viskas kiek kitaip. Susipažinau su Jubiliejinių metų istorija, nors dar prieš išvykdamas apie tai mažai ką težinojau.
Senovės žydų Jubiliejiniai metai vadinti yōbēl, „avino“ metais, nes šventė buvo skelbiama avino rago garsu, tai buvo šventieji metai. Mozės įstatymas numatė, kad šiuo laikotarpiu žemė, kurios vienintelis savininkas yra Dievas, turi grįžti buvusiam savininkui, o vergai privalo atgauti laisvę.
Pradžioje jie buvo kas 100 metų, vėliau šie metai švęsti kas 50 metų. Paulius II tarpjubiliejinį laikotarpį nustatė kas 25 metus, o 1475 m. naujus Šventuosius metus šventė Sikstas IV. Nuo tada eiliniai jubiliejai buvo rengiami reguliariai. Popiežius Jonas Paulius II 1998 m. paskelbė Didįjį 2000 metų jubiliejų. Dalyvauti žmogui Jubiliejiniuose metuose yra nemažas iššūkis, kitos šventės gali ir nebesulaukti...
Tūkstančiai turistų keliauja aplankyti šios vietos.
Krikščionybė užgimė Palestinoje, kuri priklausė Romos imperijai todėl ir apaštalas Petras savo paskutinius gyvenimo metus praleido Romoje, čia ir buvo nukryžiuotas. Roma iš pagoniškos transformavosi į pasaulio krikščionybės centrą. Ant apaštalo kapo vėliau iškilo Šv. Petro bazilika.
Tūkstančiai turistų keliauja aplankyti šios vietos, tačiau viena yra būti turistu, kita – piligrimu. Pirmasis mums žinomas piligrimas greičiausiai buvo Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis, XVI a. aprašęs savo patirtus įspūdžius knygoje „Kelionė į Jeruzalę“.
Apie piligrimines keliones yra išleista daugybė knygų, jos visos yra skaitomos, o piligrimai nenustoja keliauti vienais ar kitais maršrutais.
Keliaujama ne vien tikėjimo sumetimais, ieškant savęs ar pasaulio pažinimo. Keliaujama norint patirti tai, ko kasdieniniame gyvenime nesurandame, norint pajusti žmogaus trapumą, laikinumą ir atsivertimą į kitą, tobulesnį gyvenimą.
Septynios didžiosios žmogaus nuodėmės: puikybė, godumas, pavydas, gašlumas, rūstumas, rajumas, tingumas, – jos nuolatos mus kamuoja, todėl ir leidžiamės į kelią, bandydami jų atsikratyti.
Roma vadinama amžinuoju miestu, jos pažinimas – ilgas ir lėtas, jis teikia daug džiaugsmo ir malonumo, bet reikalauja ir pastangų. Ji gyvena kitoje laiko dimensijoje nei mes ir nelabai skuba atsiversti šiuolaikiniam žmogui, – rašoma knygoje „Devyni pasivaikščiojimai po Romą“. Vieną iš knygos pašnekovų Saulių Augustą Kubilių – Stasio Šilingo vaikaitį, lankiau 2013 m. Vatikano radijuje, buvo įdomus susitikimas.
Katakombos paženklintos pirmųjų krikščionių kankinyste, tai jų laidojimo vieta. Tikriausiai nė viename pasaulio mieste nerasime tiek šventųjų relikvijų, kiek jų yra Romoje. Šv. Sebastijono katakombos, vienos iš 64 esančių Romoje, išsidėsčiusios prie istorinio Via Appia kelio į Romą. Šiame kelyje, sakoma, Šv. Petras eidamas sutiko Mokytoją...
Katakombos paženklintos pirmųjų krikščionių kankinyste.
Malda katakombose yra kitokia, prasmingesnė ir gilesnė, nes ji sklinda po žeme, jos aidas po vulkaninės kilmės uolienos tufo labirintus mus tarsi nukelia į pirmuosius krikščionybės metus. Dar išskirtinis momentas, kad ekskursiją vedė Romoje gyvenantis lietuvis Donatas Atkočiūnas. Neatsitiktinai viršuje virš šių katakombų, Šv. Sebastijono bazilikoje, kabo vilnietiškas Gailestingojo Jėzaus paveikslas, kurį bažnyčiai padovanojo Vilniaus mitropolitas arkivyskupas Gintaras Grušas.
Aukštas romėnų kultūros ir intelekto lygis jiems leido žavėtis žudymo menu, puoselėjmu gladiatorių kovomis, ir tai buvo pramoga. Krikščionių dogma išreikšta Dekaloge – nežudyk, buvo prieštaraujanti Romos piliečių sampratai. Tikriausiai ir dėl to krikščionys pradžioje buvo persekiojami. Pasėta velnio sėkla gaji ir šiandien – karai, vykstantis pasaulyje, akivaizdžiai mums demonstruoja, kad penktas Dievo įsakymas žmonijos ignoruojamas.
Ši bažnyčia laikoma pirmuoju pasaulyje barokiniu pastatu.
Romoje ieškau ir lietuviškų ženklų, o jų yra nemažai. Il Gesu (Švč. Jėzaus Vardo bažnyčia), kur vyko pirmosios lietuvių Jubiliejinių metų Šv. Mišios, palaidotas Jurgis Radvila (1556–1600 m.), 27 metų tapęs pirmuoju Lietuvos kardinolu.
Ši bažnyčia laikoma pirmuoju pasaulyje barokiniu pastatu. Italijoje gimęs barokas vėliau turėjo įtakos Vilniaus ir visos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės architektūrai.
Prieš iškilmes, ambasadorė prie Šventojo Sosto Sigita Maslauskaitė-Mažylienė atvykusiems lietuvių piligrimams pasakojo apie šios bažnyčios išskirtinumą ir jėzuitų reikšmę Europos kultūrai ir istorijai.
Šioje bažnyčioje palaidotas ir šv. Ignacas Lojola, kuris 1540 m. įkūrė Jėzaus draugiją, o jau 1569 m. pirmieji jėzuitai atvyko į Lietuvą. 1579 m. jie įkūrė akademiją, kuri greitai tapo Vilniaus universitetu.
„Villa Lituania“ – kitas lietuvybės židinys, kurį žūtbūt norėjau aplankyti. Buvau perspėtas, kad reikia iš anksto suderinti vizitą, nes patekti į vidų nebus lengva. Tikėjausi sėkme, nes pajauta kuždėjo, jog tai pavyks.
Popiežiškoji lietuvių Šv. Kazimiero kolegija Romoje įkurta 1946 m. ji vaidino svarų vaidmenį okupacijos metais ir taip pat tapo pasaulio lietuvių susitikimo centru. Čia prieglobstį nuo sovietinės priespaudos rado daugybė klierikų iš Lietuvos, galėję laisvai tęsti savo mokslus katalikiškuosiuose Romos universitetuose.
1959 m. kolegija nusipirko greta esantį pastatą „dvynį“ ir įkūrė svečių namus bei pavadino senosios ambasados garbei „Villa Lituania“. Atvykus, ant vienos iš pilaitės bokštų, pamatau Vytį, ant antros – Aušros Vartų Dievo Motinos atvaizdą.
Svečių namai „Villa Lituania“ šiandien uždaryti, čia vyksta remonto darbai, o kaip patekti į Šv. Kazimiero kolegiją darbininkai pasakyti negalėjo. Iš penkto karto, apsukus ne vieną ratą aplink pastatus, pagaliau pastebėjome ant durų vos įskaitomą užrašą ir paspaudėme skambutį.
Svečių namai „Villa Lituania“ šiandien uždaryti, čia vyksta remonto darbai.
Atidarė italė ir pamačiusi mūsų akreditacines korteles įsileido. Aprodė koplyčią, patalpas ir kiemą, kur lietuviai klierikai šalia įrengto Lurdo meldžiasi. Gavau netgi kolegijos spaudą į kelionės dienoraštį. Netrukus čia sutikome ir Doveikavos parapijos vikarą kunigą Eligijų Žakį. Jis atlydėjo piligrimus į Romą iš Kauno ir užsuko į kolegiją, kurioje kadaise mokėsi. Ypatinga akimirka, suteikusi mums didelio džiaugsmo. Devizas: „Belskite ir bus atidaryta“ pasiteisino.
Šioje kelionėje sužinojau, ką reiškia praeiti per Didžiųjų Romos bazilikų Šventąsias duris, kurios atidaromos tik Jubiliejiniais metais. Tai yra svarbus katalikų tikėjimo aktas, ypač per Šventuosius metus, kuriuos skelbia popiežius. Tai simbolizuoja atsivertimą, dvasinį atsinaujinimą ir Dievo gailestingumo patyrimą.
Simbolinė durų prasmė – durys atspindi Kristų, kuris sakė: „Aš esu vartai. Kas per mane eis, bus išgelbėtas“ (Jn 10, 9). Perėję pro šias duris tikintieji gali gauti visuotinius atlaidus. Praėjimas pro Šventąsias duris yra ne tik fizinis veiksmas, bet ir dvasinė kelionė, skatinanti tikinčiuosius atgailauti, pasitikėti Dievo malone ir gyventi pagal Evangelijos vertybes.
Piligriminę kelionę į septynias bažnyčias XVI a. sumanė Šv. Pilypas Neris ir tai yra viena seniausių Romos tradicijų. Apie 25 km ilgio piligriminė kelionė vingiuoja per miestą, pasiekia Romos kaimų vietoves, katakombas ir kai kurias didingas Romos bazilikas.
Tai Šv. Jono Laterano, Šv. Pauliaus už miesto vartų, Švč. Mergelės Marijos Didžioji ir Šv. Petro bazilika Vatikane. Be didžiųjų, yra ir mažosios bazilikos, tai Šv. Lauryno už miesto sienų, Šventojo Kryžiaus Jeruzalėje ir Šventojo Sebastijono už miesto sienų bazilikos, kurias mes kaip piligrimai aplankėme. Jos visos įspūdingos, kažkuo panašios, tačiau kartu ir skirtingos.
Vatikano bazilika buvo pastatyta virš vietos, kurioje senovėje Romoje slapta rinkdavosi pirmieji krikščionys.
Tenka viską pasižymėti, nes kuomet per dieną paeiliui aplankai kelias bažnyčias, visi įspūdžiai susilieja į vieną akvarelę. Užsirašau įspūdžius, renku visų bazilikų antspaudus, po Šv. Mišių gaunu lietuvių vyskupų autografus, belieka gauti tik kardinolo Rolando Makricko.
„Autografų nedalinu“, – atšauna garbusis kardinolas. Ką darysi, ne, tai ne... Jeigu būtų gyvas apaštalas Petras, tikiu, jis į mano egodokumentikos dienoraštį uždėtų nors kryželį.
Vatikano bazilika buvo pastatyta virš vietos, kurioje senovėje Romoje slapta rinkdavosi pirmieji krikščionys. Jie melsdavosi prie kapo, kuriame, kaip tikima, palaidotas šv. Petras – apaštalas, kurį Jėzus pasirinko vadovauti jo Bažnyčiai.
Leidžiamės Šv. Petro bazilikoje į požeminę patalpą aplankyti šv. Petro kapo. Man rūpi, kuo greičiau pamatyti lietuvišką koplyčią, kurios pirmojo vizito metu nesuradau. Matome atitvarą, nukreipiantį turistų srautą į viršų, į baziliką. Pagalvojau, kad Aušros Vartų koplyčios nepamatysiu ir šįkart.
Grįžtame prie savanorių, tie kviečiasi bazilikos tarnybą, anie sako, kad saugumo sumetimu ji uždaryta. Nenusileidžiame, aiškiname, kad šios dienos skirtos Lietuvos piligrimams, todėl prašome mums koplyčią atverti. Liepia laukti ir eina aiškintis su administracija. „Belskite ir bus atidaryta“ pasiteisino antrą kartą.
Aušros Vartų Gailestingumo Motinos, arba Lietuviškosios, koplyčios įrengimu 1970 m. rūpinosi išeivijos dailininkas Vytautas Kazimieras Jonynas.
Koplyčiai parinkta vieta Bazilikos grotose, netoli apaštalo Petro kapo, prie vieno iš keturių piliorių, ant kurių laikosi bažnyčios stogas. Patalpoje sukurta nuotaika susišaukia su katakombų krikščionybe ir Lietuvos istorija.
Centrinėje sienoje švyti mozaikinis su metalo elementais Vilniaus Aušros Vartų Gailestingumo Motinos paveikslas; rytinėje sienoje įkomponuoti Lietuvos valdovų Mindaugo, Vytauto Didžiojo, Jogailos ir jų statytų pirmųjų šalyje bažnyčių bareljefai.
Vakarinėje pusėje – Šv. Kazimiero ir Šv. Juozapato Kuncevičiaus, atvaizdai. Sienos padengtos travertino marmuru iš Romos apylinkių, grindys siekia sudaryti lietuviško audinio įspūdį, ant koplyčios vartų – stilizuotas Vytis.
Jo asmenybė mums tampa ypač svarbiu tiltu, jungiančiu Lietuvą ir Ukrainą.
Pačioje bazilikoje atrandu šv. Juozapato Kuncevičiaus kapą. Jis yra kilęs iš Ukrainos, o savo kaip vienuolio ir dvasininko pašaukimą atrado ir subrandino būtent Vilniuje, tai jo asmenybė mums tampa ypač svarbiu tiltu, jungiančiu Lietuvą ir Ukrainą.
„Gimdė mane Rusia, Lietuva užaugino, o mitrą Polockas davė: krauju Vitebskas sruvo manu“ taip prieš mirtį sakė Juozapatas Kuncevičius.
Bazilikoje Jono Pauliaus II ir karaliaus Sobieskio dukterėčios Marijos Klementinos Sobieskos kapavietės taip pat turi lietuviško atspalvio.
Paskutinę lietuvių piligrimų dieną, nuo Šv. Angelo pilies link Šv. Petro bazilikos su trispalvėmis, chorų giesmėmis ir dūdų orkestru žygiuoja didžiulė minia siekdama praeiti per Šventąsias duris. Pasijuntu tarsi Žemaičių Kalvarijoje per atlaidus.
Į Romą atvyko apie 2500 maldininkų iš visos Lietuvos pagerbti Jubiliejnių metų. Per Mišias Šv. Petro bazilikoje arkivyskupas Rino Fisichella, atsakingas už visą Jubiliejų, popiežiaus vardu sveikindamas piligrimus iš Lietuvos, sakė: „Iki pasimatymo kitais metais Vilniuje“.
Po šio didžiojo Jubiliejaus, Lietuvoje vyks gana didelis ir tikinčiųjų bendruomenei svarbus įvykis, 2026 m. birželio 7–12 dienomis Vilniuje vyks Pasaulinis Gailestingumo kongresas. Laukiame atvykstant žmonių iš viso pasaulio.
Pasijuntu tarsi Žemaičių Kalvarijoje per atlaidus.
Leistis į piligriminę kelionę visada yra geras sprendimas ir nesvarbu, kur tu bekeliautum, svarbu, kad ten atrastum šventą vietą, o jeigu tokios neradai, tiesiog blogai jos ieškojai...
