Ironiška: tarp Turkijos ir Irano sienų, niekieno žemėje, vėjas blaškė išplėštus žurnalų puslapius su nuogybių nuotraukomis. Jos šiukštu toje šalyje nepageidaujamos. Užsimaukšlinu kapišoną ant plaukų, ir per sieną einam pavyzdingai. Apie šalį žinom daugiausiai iš žiniasklaidos, ir turim keletą liudijimų iš keliautojų kuprinių. Geriau nerizikuoti, ir pirmuosius žingsnius žengti kaip įmanoma darant mažiau klaidų.
Pasieniai – puiki vieta visokio plauko perėjūnams, norintiems įsiūlyti patikliems turistams vietinių pinigų. Jie puse burnos murmėdami prisėlina ir tarsi suokalbininkai mirkteli akimis: geras sandėris garantuotas. Po jų iš karto seka lavina taksistų. Juos atbaidę aiškia kaina „pinigų nėra“, einam toliau. Nežinoma žemė. Daug kas perspėjo, kad Irane važiuoti autostopu nepavyks, mat čia nieko žmonės apie tai nenutuokia. Tikriausiai po pirmųjų patirčių ir mes būtumėm papildę taip sakančiųjų gretas. Užsispyrę bandom laimę.
Jei kai kuriose kitose šalyse įsėdus į automobilį nereikia tris kartus pakartoti, kad už tokį važiavimo būdą mokėti neketiname, nes „tokios žaidimo taisyklės“, tai Irane viskas keičiasi iš esmės. Karolis greitai pramoko „pul nederam“ – („pinigų nėra“ persų kalba), o aš į akis geriau nelendu. Vyrai Irane su [ne savo] moterimis veik nesišneka, tuo labiau neduoda rankos. Toks musulmoniškas paprotys. Taigi autostopas Irane tampa išimtinai vyriškas verslas. Derėtis gal ir reiktų, bet mes iš anksto perspėjam, kad vairuotojas iš mūsų nieko nepeš.
Vienas toks pagyvenęs vyras iš pradžių aiškiai sutikęs pavėžėti keliasdešimt kilometrų, pakeliui išsiduoda – „na, kaip gi be pinigų. 15 dolerių taigi turėsite?“. Paprašome mašiną sustabdyti, o jis piktai juokdamasis veža mus toliau. Teko griežtai perspėti, kad pinigų nebus, o ir jam pačiam geriau, jei paleis mus tiesiog čia ir dabar. Sunkvežimiai iš Turkijos į Teheraną rieda gausiai. Todėl po tos pradžiai nesmagokos patirties stengiamės stabdyti tik juos.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Evelina Irane |
Netrukom sustabdyti vieną. Minkštai sukritę į jau pažįstamas sėdynes, riedam tol, kol mus sustabdo policija. Kaži ko užkliūna mano raudona kuprinė. Kaip „vyras“ – jis nuneša policininkams nešulį, kurį jie nesidrovėdami pradeda kraustyti. Atidarę krepšelį su mano asmeninės higienos reikmenimis, supranta, kad tai – nevyriška kuprinė. Reikia kviest savininkę. Karolis grįžta į sunkvežimio kabiną prižiūrėti savo mantos, o aš einu stebėti niūriai kraustomų per vargą sudėliotų daiktų. Man atėjus policininkas vengia į mane žiūrėti, ir kviečia „savo draugą“ – Karolį. Suprask, su moterimi jam šnekėtis nevalia. Na ką gi, tenka prižiūrėti procesą „šeimyniškai“. Jau pradedu suvokti, kad mano vaidmuo šioje šalyje gali būti kiek skurdokas.
Riedam toliau. Po vienos kitos dešimties kilometrų į kelią įšoka žmogus mojuodamas rankomis. Vairuotojas supranta ženklą ir nusuka į šoną, o mes stebim, kas čia vyksta. Vyrukai traukia iš bagažinės plastikinius konteinerius dyzelino. Juos supylus sunkvežimis kiek pamaitintas, bet dar alkanas kaip šuo. Neužilgo vairuotojas jau nervinasi – rodyklė skaudžiai artėja prie nulio, o pravažiuojamos kolonėlės negali pasiūlyti sunkvežiams reikalingo kuro. „Iranas – naftos šalis“, – piktai subamba. O sunkvežimiai iš tiesų rikiuojasi ilgomis eilėmis. „Jei gausim kuro, būsim Teherane antrą nakties. Jei ne – nežinau“, – nejuokauja jis. Jo džiugesys aptikus vieną viltį žadančią kolonėlę užkrečia ir mus. Mes tuo tarpu mokomės persiškus skaičius – ant pravažiuojamų kelio ženklų miestai ir kilometrai užrašyti tiek persiškai, tiek angliškai, todėl pamažu iššniukštinėjam juos visus.
Teherano įdomybės
Susikaupėm didmiesčio (tikrąja to žodžio prasme – 15 milijonų žmonių) patirčiai. Internetinėje kavinėje iškart susidūrėm su paslaugiais žmonėmis – vienas studentas užrašė telefono numerį „jei kas“ atvejui ir paaiškino kaip nukakti į reikiamą vietą. Kita moteris pasiūlė pinigų.
Jau autobuso stotelėse mes turėjom išsiskirti į vyrų ir moterų laukimo zonas. Atvažiavus autobusui viskas tapo aišku: vyrai eina į galą, o moterys į priekį. Tokia tvarka. Kad jos negriautų nepaklusnieji, autobusas per vidurį atskirtas durelėmis arba tiesiog metaliniu vamzdžiu, reiškiančiu „vieniems pas kitus nevaikščioti“.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Chaddar (palapinė iran.) - pagrindinis Irano moters rūbas |
Įlipus į moteriškąją skiltį, staiga mane apliejo gausus švelnių balsų šlamesys. Stovėjau visa galva už jas aukštesnė, ir vilkėdama savo keliavimo drabužius nebuvau tikra, ar tikau tai moteriškai kompanijai. Atrodė, kad staiga būčiau praradus savo švelniąją tapatybę: gremėzdiški batai, kelioninės kelnės. Užuot mano galvą gaubęs švelnaus tamsaus šilko šalis, plaukus slėpė pūkuotas kapišonas, ir Teherane aš vis dar neturėjau mano kelnių viršutinę dalį slepiančio sijono. Tiek vyresnių, tiek jaunesnių smalsūs žvilgsniai varstė mane it ylos, it nebylūs sąžinės priekaištai. Kaip aš drįstanti tokia pusnuogė pasirodyti gatvėje. Praėjus pirmapradei panikai, autobuse grojanti rami muzika nuramino mano paranoją, ir greitai pastebėjau jaunesniųjų iraniečių šypsenas. Keletas drąsesnių kalbino mane anglų kalba, klausdamos ką manau apie Iraną, ir kodėl mes čia keliaujam. Jų nuostaba suprantama. Šiuo metu turistų mes čia nepastebėjom, nes įvairios spaudos priemonės visose pasaulio šalyse tiesiog klykte klykauja apie sankcijas, prezidentą, branduolinio ginklo gamybą ir galimą karą tarp Irano ir Izraelio. Vienas galimas globėjas „koučsurferis“ (besiūlantieji būstą keliautojams) netgi perspėjo, kad iš savo virtualaus profilio išbraukčiau sakinį, jog kažkada gyvenau Izraelyje.
Pagalvojau, kad jei dabar kas nors nuplėštų visas skaras ir juodus it mirties šešėliai apsiaustus, jos nelabai skirtųsi nuo vakariečių moterų. Kai kurių blakstienos velka storą tušo sluoksnį, o skruostai skaisčiai įraudoninti. Vienų apranga kuklesnė, antrųjų dažnai elegantiškai atskleidžia moteriškumą. Kai kurios merginos ir moterys savo veidus paslėpusios po dažniausiai taip vadinamomis čadromis – juodomis visą kūną dengiančiomis skraistėmis. Dažnai vyresniųjų lūpos kiek perkreiptos nuo nuolatinio čadros nešiojimo vienu lūpų kraštu.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Evelina ir jos traškučiais vaišinusios naujosios draugės |
Visuose žmonių telkiniuose, kuriuose taisyklės uždedamos it aštrūs narvo dantys, visada atsiras drąsesniųjų, drįstančių išlaužti kokį virbą ir įkvėpti vaiskesnio oro. Netrukom pastebim vieną kitą rankomis susikabinusią porelę, nepabūgstančią taip vadinamos „relginės policijos“ grobuoniškų žvilgsnių. Kartą autobuse negalėjau nuleisti akių, kaip vienas vyras švelniai lietė savo išrinktosios pirštus, besiilsinčius ant autobusą perskiriančių durelių. Merginos veido aš nemačiau, tačiau vyrukas švytėjo, ir atrodė, kad piktoji islamiška ranka nebeišdrįs uždaryti jo į celę ir kamantinėti įsimylėjusiųjų ryšio, o jiems neteks meluoti, kad jie – brolis ir sesuo.
Teherane mus pasitikęs Šarūzas buvo labai paslaugus. Netrukus pagamino pavargusiems keliautojams ryžių ir žuvies, o vėliau kantriai kelias valandas grūdosi metro ir autobusuose norėdamas parodyti, kaip nukakti iki Uzbekistano ir Turkmėnistano konsulatų. Tiesa sakant, sostinė be įdomių ir smalsių žmonių nepasirodė ypatinga ar graži. Daug eismo ir užterštumo (regis, kai kada jie net paskelbia pavojingą sveikatai užterštumo lygį, tada mokiniai, vyresnieji ir silpnos sveikatos nekiša nosies lauk), ilgos valandos nusigauti nuo vieno miesto krašto iki kito, netgi jei stumdaisi (tikrąją to žodžio prasme) metro.
Nustebino ne vienas pamatytas asmuo su užklijuota nosimi. Pasirodo nosies pertvaros ar šiaip nosies dailinimo operacijos – ypatingai populiarios sostinėje.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Didžiulės meldimuisi skirtos erdvės |
Golestano pilis – vietinių nuosprendžiu – aplankymo verta vieta. Tai – kompleksas pastatų ir muziejų, išdėliotų parke. Kadangi į kiekvieną jų mokėti reikia atskirai, negodžiai pasirinkom Žaliąją pilį, ir tiesą sakant, likom maloniai nustebinti įmantriu veidrodžių dekoru viduje ir švelnia žalia elegancija rymančia ant kalvos.
Uzbekistano ir Turkmenistano vizos Teherane
Vizų medžioklė baigėsi greitai ir neskausmingai – Uzbekistano vizą mes gavome per... 15 minučių (tiesa, lietuviams skirtingai nei latviams, vis dar reikia pakvietimo laiško), o Turkmenistano vizai dokumentus tik pridavėm, ir buvom patikinti, kad atsiimti ją galime Mašhade – jau pakeliui į Turkmenistaną.
Mūsų tranzavimo tradicija trumpam tapo sumaištimi, kai mus vietiniai įsodindavo į autobusus ir paleisdavo nuo vieno miesto iki kito. Pirmoji patirtis prie Teherano. Ženklų čia mažoka, todėl sunkiai atradę – neteisingą – kelią, mus vienas įsodinęs į mašiną nuvežė iki stoties. Nuo kelio nurinkti mes staiga atsiduriam VIP autobuse. Vienoje iš stotelių Karolį – „kaip šeimos galvą“ – pasikviečia vairuotojas ir draugiškai išsako keletą taisyklių, kurioms mes nusižengėm. Galva. Mano skara keletą kartų nuslinko, o taip nedera. Sijonas. Neužilgo autobusas stos vakarienei, o aš – be sijono. Nevalia. Juokas. Geriau nesijuokti. Visa tai jam gali atnešti tam tikrų problemų. Vėl grįžus į kelią, jis bevairuodamas suspaudo anglišką žinutę ant savo mobilaus telefono – pakviečia vakarienės, it jausdamasis kaltas dėl ankstesnio mūsų sudrausminimo. Vis tik velkuosi jo juodą paltą, kad nepiktinčiau vietinių.
Esfahano pasaka: Ibrahimas ir Sarit
Taksistų potvynis išlipus iš VIP autobuso buvo žaibiškai numaldytas stebuklingų žodžių – „pinigų nėra“. Jų kaimenė
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Čia įprasta išnaudoti transportą visu pajėgumu |
nieko nepešusi tuoj pat išsiskirstė į savo geltonąsias mašinas, o mes ramiai susirinkę savo mantą patraukėm tolyn ieškoti padoraus parko pastatyti būstą. Buvo jau po vidurnakčio. Akį patraukė miesto žemėlapis su pora gražų vaizdą žadančių nuotraukų. „Gal taksi?“, – gana kukliai paklausė vienas taksistas, kol mes bandėme suvokti, kur buvome paleisti. Mes jau pastatę savo ragus ir nagus norėjom atsisakyti paslaugų, tačiau kažkas sulaikė. „Ne, neturim pinigų“, – mandagiai atsakėm, bet paprašėm jo ant žemėlapio parodyti, kur esame. Jis perbrėžęs žemėlapį nuo šiaurės iki pietų mums aiškino kelią gana taisyklinga anglų kalba. „Galiu jus nuvežti kur jums reikia. Be pinigų“. Susižvalgę, ar galim pasitikėti ką tik sutiktu žmogumi, kurio profesija dažnai nekelia didžiulio pasitikėjimo svečiuose kraštuose. Prarasti nelabai ką turime. Keliaujam. „Kur miegosite?“, – paklausė jis geraširdiškai. Išgirdęs, kad ketinam apsistoti palapinėje, jis galantiškai pasiūlė nakvoti jo namuose su jo šeima. Mums truko lygiai tris sekundes apsispręst. Dar kelios akimirkos ir mes jau tįsiam savo išvargusias kuprines aukštyn, o mus pasitinka jo žmona. „Saliam, saliam“, – pasisveikinam. Ir mūsų ketinimas eiti pėsčiomis gatvėmis bent dar penkis kilometrus baigėsi patogiam guoly praėjus gal penkiolikai minučių. Peržvelgę naujos savaitės pradžią, negalėjom atsistebėti: žmonės įsodinę į autobusus, surinkę nuo kelio ir apgyvendinę.
Ryte Sarit, toks mūsų geradūšio Ibrahimo žmonos vardas, pataisė pusryčius – sūrio, šilto pieno, kurį netrukus mes užsaldinom, nano (iranietiškos duonos), kiaušinių. Kol mes valgėme ji prisėdo ant žemės kiek atokiau ir pasiėmus pašnibždomis iš dešinės į kairę skaitė žurnalą. Jos rusvai žalsvos ryškios akys, ir elegantiška skaitymo poza tiesiog šaukte šaukės fotoaparato. Išminties ir ramybės pilnos akys šypsojosi labiau nei kukliai sudėtos lūpos.
Aplankęs brolį ligoninėje, Ibrahimas atskubėjo mūsų pamesti iki miesto. „Iš kur tas gerumas“, – mes vėl svarstėm. Dienos eigoje atrodo viskas išaiškėjo. Mažiausiai tikėjomės tokio Ibrahimo atlapaširdiškumo. „Šįryt motina persikraustė į Esfahaną, ir mes jau buvom aplankyti brolio ligoninėje. Dar vakar vakare aš jį radau vos alsuojantį namuose. Narkotikai. Kai jis buvo Graikijoj, pakliuvo į kalėjimą, o ten ir prasidėjo. Po to sustoti jis jau nebegalėjo“. Jo rūpestingumą galėjom išskaityti iš gerų akių.
Grįžę vėl lotoso poza surietėm kojas prie ant žemės paklotos gėlėtos ceratos, kur Sarit jau klojo lėkštes, daržoves ir žalumynus, o netrukus lėkštes ryžių ir mėsos ant iešmo, kurią čia jie vadina kebabu. Netrukus pasirodė ir devynmetis sūnus, iš pradžių tik akies kraštu stebėdamas mus iš tolo. „Mes su Sarit esame susituokę tik trylika mėnesių. Mahometas Rėza – jos sūnus iš pirmosios santuokos“.
Nedrįsom gilintis į jų šeimos istoriją, tačiau Ibrahimas greta stiklinių vandens jau klojo ir jų istorijos detales. „Sarit kilusi iš vakarinės Irano dalies, netoli Irako sienos. Ten aš atvažiavau naftos gręžinių projektams“, – pasakojo tik atostogų metu (kurios jam trunka aštuonis mėnesius) taksistu dirbantis, o šiaip jau inžinierius naftos kompanijoje. „Sarit šeimos nariai – tėtis, brolis ir jos tuometinis vyras buvo pasamdyti dirbti mūsų kompanijos gręžiniams. Praėjus kiek laiko, jos vyrą teko atleisti dėl tingumo ir pastovaus vėlavimo į darbą. Tik vėliau sužinojau, kad jie turi sudėtingų problemų. Sarit namuose vyko nuolatiniai barniai ir muštynės, mat vyras, vartojęs narkotikus ir turintis gilių psichologinių problemų, nuolat skriausdavo žmoną, o vaikas tapo įgąsdintas tiek, kad ir dabar dar vienas niekur negali būti. Tame kaime nebuvo regėta, kad moteris per teismus reikalautų skyrybų. Ji buvo drąsi ir nepabūgo kovos. Pagal islamą po skyrybų vaikas turėjo atitekti vyrui. Jei vyras negali to padaryti, tada perimtų senelis. Tiek Sarit buvęs sutuoktinis, tiek vaiko senelis turi problemų su narkotikais, todėl vaikas atiteko mamai. Tačiau ir dabar jos buvęs vyras nuolat grasina mane nužudysiąs. Jis vis dar nori atsiimti Mahometą“, – dėstė su pastebimai graudžia nata Ibrahimas. Dabar galų gale supratom, kodėl ta išmintis išplaukė iš akių, o gerumu jie mus apklojo, atvirumu pamaitino. Mes sustiprinti, o dar ir sugraudinti klausėmės jų istorijos. „Pastaruoju metu daug dirbu, ir Sarit norėtų kur nors pasivaikščioti. Važiuojam į kalnus!“. Ir netrukus mes jau lenktyniaujam su Mahometu Rėza aukštyn taku, o Ibrahimas ir Sarit švelniai stebi mus pavymui. „Negi reikia iškentėti savo gyvenime, kad galėtum būti toks geras, kaip jie“, – svarstėm mes stebėdami apšviestą it iš šlapio smėlio drėbtą kalną.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Svetingai priėmusi Esfahano šeima |
„Kas nori ledų?“, – draugiškai šūktelėjo Ibrahimas, ir mašinoj kilo malonus šurmulys. Sušlamštę ledus su šviežiai spaustomis apelsinų sultimis, mes atsiduriam prie Kadžu tilto, kurio dieną mes nespėjom pamatyti. Ir gerai. Jo arkos apšviestos jaukia geltona šviesa atrodė paslaptingos, didingos. Virš jo kybojo delčios pjautuvas, švelniai ošė tilto kojas glostantis upės vanduo. Vienoje arkų balsą vinguriavo vyriokas, o kitoje kaljaną rūkė du studenčiokai.
Ibrahimas spėja visur. Ir dirbti taksistu „laisvu laiku“, mat reikia išmokėti paskolą, intensyviai mokytis anglų kalbos, pabūti su žmona, ir žaisti su it savo sūnumi Mahometu, rūpintis broliu, ir būti geradariu prašalaičiams kaip mes. Rytą atvežęs mus į kelią, kuriame ketinome tranzuoti toliau į pietus, jis dar spėjo parašyti raštelį „Tai mano draugo telefonas Šuše. Jis jus priims nakvynei“. Kiek dar gerumo galima pridėti į mūsų kuprines? Jis netelpa į tą morkų marmeladą, įdėtą, kad mes pasimaitintumėm kelyje.
Esfahano dvasia
Pats Esfahanas – vienas jaukiausių aplankytų miestų. Tiltai – tebūnie dieną ar naktį – savo arkose susodina įsimylėjėlius, kaljaną pučiančius draugus, padainuoti susirangiusius jaunuolius, nesmarkiai besikumščiuojančius muštukus, pasivaikščioti išsiruošusias šeimas.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Dar vienas nuostabus Esfehano tiltas |
Imamo aikštė – dydžiu rungtyniaujanti tik su Tiananmenio aikšte Pekine – saugiai aptverta iš visų pusių arkine siena, o iš po jos stiebiasi trumpi drūti skliautai. Ant pievos sugulusios studentės, nepabūgusios ištepti savo čadrų.
Šeicho Lotf Alaho ir Ša mečetės žavėjo savo erdvėmis, saulės peršviečiamos arkomis, aidu parkeliaujančiu nuo skliautų. Plytelėse išrašinėtos Korano mintys – kaligrafijos menas. Pavakare įjungtų fontanų pursluose atsispindi besileidžianti saulė ir žaidžiantys vaikai.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Šiurkštus kupranugario-avies vilnos dviejų pusių šilkinis kilimas - $5000 |
Aplink zuja turgus, kuriame anot vieno prekeivio, sunkiai gausi gerą sandorį. Kilimai čia visada kainuos bent dvigubai daugiau. Vis tik įdomu nosį įkišti į ąsočių ir arbatinių dirbtuvę, kur senolis tikslus it laikrodžio dūžiai kala vienam iš indų dugną. Užbėgam į vieną iš parduotuvėlių. Jame įvairaus dydžio ir plauko kilimai. Prekeivis panoręs įsiūlyti vieną kitą patiesalą suskato mums nešti šilko, kupranugario ar avies vilnos dirbinius. Kaip mat į akį krito šilko gaminiai. Juos perbraukus ranka, šiurpuliai nubėgo nugara. Švelnus paviršius glostė lietimo pojūčius, ir ilgai nesinorėjo sustoti. Avies vilnos rankų darbo kilimas atrodė tvirtas ir patikimas, gal ne toks elegantiškas raštais kaip šilkinis. Kupranugarinis, kad ir kaip egzotiškai skambėtų, buvo šiurkštokas. Prekeivis iš to paslaugumo pripuolė prie staklių parodyti, kaip moterys audžia persišką pasididžiavimą ištisus metus, o kartais ir pusantrų. Kilimų kaina žinoma atitinka kokybę – patį elegantiškiausią šilko gaminį gali nusipirkti už penkis tūkstančius eurų, o kiti kainuoja ženkliai mažiau.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Bebandant kalijaną |
Mus lydėjęs vienas greit draugu pasivadinęs prekeivis, turguje turintis bent pusę savo giminės, pasiūlo įsmukti į vienoje gatvelėje esančius arbatos namus. Iš pradžių jaukiai įsirangom ant kilimų, o kai viena vandens pypkė atsilaisvina – kviečia ir mus, o tiksliau tik Karolį. Mat merginoms eiti prie rūkančiųjų stalo nevalia. Apsidairiau – moterų čia nėra, nors sako arbatos čia gali susirinkti visa šeima. Aš vis tik nueinu prie rūkančiųjų stalo, ir už nugaros jau nekantraudamas pradeda inkšti vadybininkas. Mat kažkur sėdi valdininkas, ir pamatęs tokį draudžiamą vaizdelį, jis suorganzuos baudelę visam arbatnamiui. Taigi vyriokai sutraukę dar po vieną kitą dūmą kelias eit lauk – tokia yra kaina, kai mergina šalia.
