Ankstesnę „Gipsy Tears“ istoriją rasite čia.
Bakas: Išsigryninę likusius fondo pinigus ir pasidalinę juos pusiau, kad lengviau būtų vežti, išvažiavome iš Katmandu Gorkhos kryptimi. Pirmoje kelionėje sočiai „atsikandome“ išdaužytų žvyrkelių, tad dabar, taupydami laiką, nusprendėme į vakarinę Nepalo dalį traukti pagrindiniu greitkeliu H04.
Nesitikėjome, kad važiuodami juo kvėpuosime gaiviu kalnų oru ir klausysimės paukščių čiulbėjimo, bet net nenumanėme, kad eismas bus toks intensyvus.
Milžiniškiems aštuonių ratų vietiniams sunkvežimiams ir autobusams čia tikrai nėra nustatyta jokių taršos ribojimų. Tad visus 80 km kaunamės už vietą ant kelio ir mirkstame tirštai juodame debesyje.
Mūsų naudai tik kraštovaizdis – didžioji kelio atkarpos dalis driekiasi nuo kalno arba lyguma, tad bent jau nereikia iš lėto kilti į kalną pilnais plaučiais į save traukiant dūmus.
Sutemus sumažėja tik matomumas – eismo intensyvumas lieka toks pat. Iki akių užsidangstę veidą ir draugiškai palydimi pravažiuojančių kelių monstrų sirenų, kurios pagal decibelų kiekį tiktų jūriniam laivui, pamažu skrodžiame naktyje Gorkhos link.
Artėjant vidurnakčiui nusprendėme sustoti. Internete randame viešbutuką su rūmų palmių šešėlyje nuotrauka. Paskambiname ir pranešame, kad atvažiuosime. Viešbutį randame, tik vietoje rūmų jo šeimininkas mus nuveda į drėgną 2x3 metrų rūsį su vos vos ten telpančiomis dviem lovom. Tačiau turime dušą!
Kambariukas rūsyje – paskutinis mūsų šansas miegoti po stogu, tad sutariame su šeimininku ir nusiplovę nuo savęs tirštą dulkių sluoksnį krentame miegoti.
Šiek tiek po 6 val. ryto pažadina klyksmas ar žvėries riaumojimas. Pasirodo, kad šalia „viešbučio“ paupyje yra badmintono aikštelė ir ten dabar vyksta įnirtinga kova, iš kur ir sklinda riksmai.
Užkandę vietinių spurgų su pieniška arbata toliau „vyniojame“ kilometrus savo tikslo link. Vėl sunkvežimiai, žiaurus karštis, signalizavimai iš pravažiuojančių mašinų, dūmai į veidą, bet kelias vienas ir nėra net takelio, dėl kurio jį būtų galima mesti.
Muglinge kirtus tiltą pradeda pliaupti tokiais lašais, kad apie važiavimą toliau nelieka minčių. Palindus po stogu iš dangaus pradeda kristi mažų slyvukų dydžio ledukai. Viskas aplink nusidažo tirštai geltona spalva ir aš iš lėto gurkšnodamas arbatą stebiu, kaip vietiniai vaikai – lyg žvirbliai – turkšdamiesi lietuje džiaugiasi pačiupę ledo gabaliukus ir grūda juos į burną. Nemokami ledai!
Vakare dangus praskaidrėjo ir mes su Gedmiu, sutarę susitikti Gorkhoje, laikinai atsisveikiname. Gedmis – rytinis paukštis, jam labiau patinka minti saulei tekant. Man priešingai – leidžiantis, kai atvėsta oras ir viskas aplink nurimsta. Tada mynimas tampa lyg meditacija. Telefone pasileidęs muzikėlę dėlioju koją už kojos ir stačios įkalnės tampa mažiau neįveikiamos. Iki Gorkhos miesto likę 33 km. Paskutiniai 12 km iki pat viešbučio durų – įkalnės.
Pasiekę Gorkhos radome naują tikslą
Gedmis (kadangi yra žmogus raketa) atvažiuoja man vos spėjus papusryčiauti. Nedelsdami imame šniukštinėti, kaip gorkhiečiai gyvena, ar baisiai nukentėjo, kokios pagalbos jiems labiausiai reikia. Draugų iš Katmandu pamokyti susirandame panašią į savivaldybę instituciją – Chief District Oficer biurą.
Norime tiesiai iš pirmų lūpų išgirsti, kas ir kaip. Tačiau netrukus suprantame, kad prisibrauti iki valdžios – nulis šansų. Pastatas yra už aukščiausių vartų, kuriuos saugo kariuomenė. Greit supratome, kad be ypatingų ryšių ar ilgos eilės mes pas „ekscelenciją“ nepateksime.
Tačiau ten sutikome vyriškį, kuris neaiškiu akcentu užklausė mūsų, kuo galėtų padėti. Pasirodo, kad jis – gerus 25 metus Nepale gyvenantis vokietis Chrisas. Laisvai nepalietiškai kalbantis naujas pažįstamas greit paaiškina situaciją:
– Vyručiai, – sako jis. – Teks jums minti į epicentrą. Kelelis ten nekoks, todėl labai sunku privežti pagalbą. Bet jūs su kalnų dvirkom visur prašoksite be problemų.
Iš jo sužinojome, kad keli kaimai, pavyzdžiui, Barpaka ir Lapraka, buvo visiškai sugriauti per žemės drebėjimą. Ir jie iki šiol mažai kam rūpi. Jau turime problemų su tokiais sunkiai įvažiuojamais keliais, tad su Gedmiu reikšmingai susižvalgome ir nusprendžiame klausyti „dėdės Chriso“. Susivynioję mantą iškeliaujame iš Gorkhos, kuriame, atrodo, mūsų pagalbos niekam nereikia.
Kankinančiai sunkus kelias į kaimą priverčia keisti taktiką
Išriedame vidurdienį, kai saulė kabo tiesiai virš galvos ir yra maždaug 30 laipsnių karščio. Naujas draugas žadėjo, kad iki pusiaukelės kelias bus puikus, o tada gali tekti pakeisti transporto priemones, nes savais pedalais iki pat žemės drebėjimo epicentre esančių vietų užminti gali nepavykti.
„But you look very strong so maybe you try (huh)“, – sakė Chrisas. Kadangi mes jau matėme tokių įkalnių ir žinome savo dviračių galimybes, nusprendėme, kad veiksime pagal situaciją: važiuojame, kol galime.
Pirmieji 12 km leido taip įsismaginti, kad posūkiuose lenkiam apstulbusius vietinius motociklininkus ir vieną kitą juodais dūmais apsipylusį autobusą. Smagumas ilgai netrunka. Nusileidę iki 12 km žymos ir įsipylę vandens sukame į šiaurę. Mūsų dienos tikslas ir nakvynės taškas – kaimas Baluwa. Iki jo nuo sankryžos yra daugiau nei 30 km. Malonus asfaltas greit baigiasi, o tada prasideda bekelių įkalnės. Pavadinti jas žvyrkeliu net neapsiverčia liežuvis.
Gedmiui prakiūra padanga, o man, jį aplenkus už vos poros šimtų metrų, išmuša saugiklius. Garsiai keikdamasis susipilu pusę turimo vandens ant galvos, kad bent kažkiek atsigaučiau.
Taip norisi greičiau pasiekti tikslą, bet turime kapanotis kepdami vidudienio saulėje maratono ritmu, kovodami su prakeiktomis smėlio įkalnėmis, į kurias dažniausiai dviratį su bagažu tenka tempti. Pavydžiai nužvelgiu vieną po kito pravažiuojančius traktorius. Nėra kur dingti, turime judėti toliau.
Gedmiui prakiūra padanga, o man, jį aplenkus už vos poros šimtų metrų, išmuša saugiklius. Garsiai keikdamasis susipilu pusę turimo vandens ant galvos, kad bent kažkiek atsigaučiau.
Baluwa pasiekiame jau gerokai sutemus. Pakalbinę griuvėsiuose dantis besivalančią užsienietę operatyviai randame nakvynės vietą. Šnekoms nebėra jėgų. Tylėdami ir žiūrėdami į naktį suvalgome po porciją dalbat.
Sutariame nuspausti pauzę, nes, jeigu toliau judėsime tokiu pat greičiu, projektų vystymui nebeliks ne tik energijos, bet ir laiko. Apsisprendžiame keisti taktiką: Baluwa įkursime bazę ir eisime į žvalgybą pėsčiomis. O vėliau – galbūt gausime motociklus. Kitaip – niekaip.
Vargana buitis didingų Himalajų papėdėje
Gedmis: Nei ant vieno, nei ant kito šono nesimiega, bet akių atplėšti po vakar vis dar negaliu. Pragariška buvo dienelė. Pasižiūriu į lubas, ar tebemiega voras, į kurį vakar galvos vos nestuktelėjau. Nebėra. Gal slepiasi po pagalve? Nenustebčiau... Išsiropščiu iš rūsio, kur miegame, einu ieškoti maisto. Bakas dar miega – jis tikrai ne vyturys. Gal 7 val. ryto, o kaimelis jau gyvas.
Mūsų šeimininkė greitpuodyje verda ryžius ir pliko arbatą su pienu. Tokius greitpuodžius atsimenu iš vaikystės. Jame švenčių proga mama troškindavo vištieną.
Dabar tas pažįstamas nepaliaujamas šniokštimas sklido iš kiekvienos kaimo pašiūrės, kur šeimininkės ruošia didelį ryžių kiekį dalbat gaminimui. Išlendu į saulę ir ji iškart sodina mane į pavėsį. Su nerimu žiūriu į kalnų pusę – šiandien nueisime neaišku kiek ir neaišku kur. Ieškosime kaimo, kuriam labiausiai reikia mūsų pagalbos. Kuprinės ant pečių ir patraukiame aukštyn stačiu takeliu link viršūnių.
Žmonės čia kiekvieną dieną taip kursuoja pirmyn atgal vandens parsinešti, malkų, maisto… Viską jie turi užsinešti savo kojomis, nes mašinoms kelio nėra.
Karšta. Jėgų po vakar nedaug. O takelis vis aukštyn. Atsiveria nuostabūs plotai. Kalnai šalia vienas kito statūs ir aukšti. Žiūri ir, atrodo, pasieksi kitą kalną ranka. Bet nulipti ir užlipti ant kito kalno į tokį patį aukštį užtrunka apie pusdienį. O žmonės čia kiekvieną dieną taip kursuoja pirmyn atgal vandens parsinešti, malkų, maisto… Viską jie turi užsinešti savo kojomis, nes mašinoms kelio nėra.
Praeiname pro kanapių plantacijas, regime kviečių terasas ir jose dūzgiančius vietinius. Tolumoje pasimato kaimo mėlynuojantys brezentai, ir blizgančios skardos. Tai – pagrindinės namų atstatymo medžiagos po žemės drebėjimo. Visas kaimas mirga laikinos architektūros eklektika. Virš kaimo stūkso galingų kalnų snieguotos viršūnės. Griuvėsiai ir akmenų krūvos kaimo infrastukturą visiškai sunaikino.
Pavargę ieškome pavėsio. Užlipame iki laikinos mokyklos skardinių pašiūrių. Ten žmonės atstatinėja mokyklą. Iš kalnų leidžiasi moterys, ant galvų balansuodamos akmenų nešuliais. Laksto snargliuoti vaikai. Mus užlieja keista ramybė. Pakalbame su vietiniais ir išsiaiškiname, kad kaime mažai vandens. Jis atiteka sauru vamzdeliu į vandens rezervuarą, likusį po pirmosios gelbėjimo misijos – amerikiečiai jį atskraidino sraigtasparniu.
Tie patys filtrai nekeisti čia jau metus ir vanduo dvokia chloru. Norint turėti daugiau gėlo vandens reikėtų tiesti 5 km žarną aukštyn į kalną. Bet niekas nesiskundžia – visi šypsosi, nes yra pripratę prie tokios situacijos ir kasdieninio vargelio. Vandenį reikia labai taupyti, bet situacija nėra kritinė.
Atsiplėšiau nuo Bako ir nėriau į takelių labirintą. Dar pusė valandos ir išgirstu varpelių bei varpų skambėjimą. Tai Barpakas pasitinka su muzika.
Papietaujame, pailsime ir leidžiamės į plačiai apipasakotą Barpaką – žemės drebėjimo epicentrą. Išsiruošėme temstant, todėl reikėjo paskubėti. Takelis vingiavo stačiai žemyn, kojos dėkojo mums einant beveik horizontaliu paviršiumi. Nusileidus iki upės ir perėjus tiltą kilome vėl stačiai į viršų. Sutemo.
Kada pasieksime tikslą, galėjome tik spėti. Koja po kojos pasišviesdami prožektoriais kopėme ožkų takeliais link ant viršūnės juoduojančio medžių masyvo. Atsiplėšiau nuo Bako ir nėriau į takelių labirintą. Dar pusė valandos ir išgirstu varpelių bei varpų skambėjimą. Tai Barpakas pasitinka su muzika.
Pamatau žvakių šviesas šventoriuje – žmonės atlikinėja vakarines apeigas ir meldžiasi savo dievams. Kas pasišviečia žibintuvėliu, kas – nuo saulės per dieną pakrauta lempa, nors visas kaimelis skendi tamsoje. Laukiu Bako.
Pro šalį šmėsčioja praeiviai. Staiga blykt – ir gatvė nušvinta. Girdisi džiūgavimai. Bet tik trumpam, tuoj vėl viskas paskęsta tamsoje. Miestelis turi dyzelinį elektros generatorių, kuris įjungiamas tik kelioms valandoms per dieną. Pasirodo Bakas ir mes nukiūtiname nakvynės vietos link. Vėl dalbat, pabendraujame su viešbutuko šeimininku.
Valgomajame iškabinta jo fotografijų iš kariuomenės laikų. Suprask – rimtas kariškis. Susižvalgome su Baku ir ilgai netempę einame miegoti į savo medinę būdelę su langu. Virš galvos laksto žiurkė – mačiau ilgą uodegą per plyšį, bet tai mums nesutrukdo nugrimzti į užsitarnautą poilsį.
Bakas: Jau pripratome keltis su gaidžiais, kurie pradeda laidyti gerkles apie 5 val. ryto. Išgirdęs juos atidarau langines ir riebiai nusikeikiu. Taip, kad Gedmis net pašoka iš lovos: „Kas, kas yra?!“
Prieš akis stūkso kalnynas su visomis savo baltomis viršūnėmis. O jas vos vos kutena kylanti saulė. Vaizdas toks hipnotizuojantis, kad sunku atplėšti akis. Ir tai tik Himalajų papėdė...
Po pusvalandžio oras sutirštėja ir viršūnės šiek tiek pasislepia, bet iš mūsų viešbutėlio gerai matosi miestelio panorama – lūšnynai brezentiniai stogais ir skardinėmis sienomis.
Akivaizdu, kad čia viskas buvo sugriauta ir iki šiol tik vienas kitas namukas atstatytas. Visa kalno papėdė mirga nuo laikinų pastogių, kurios, rodos, čia taip ir liks dešimtmečiams, vietiniams atstodami per žemės drebėjimą nugriautus akmeninius namus.
Po žemės drebėjimo 90 proc. visų namų yra iš gabaliukų susiūtos pašiūrės, kurios skaudžiai kontrastruoja su gamta
Buvusiems Nepale anksčiau, ko gero, būtų keista žiūrėti į dabartinę vietinę architektūrą. Po žemės drebėjimo, kuris Nepalą sukrėtė lygiai prieš metus balandį, 90 proc. visų namų yra iš gabaliukų susiūtos pašiūrės, stogai uždengti iš NGO gautu plastiku ar mėlynu skardos lakštu. Visa tai skaudžiai kontrastuoja su aplinka.
Vietiniai mums pasakojo apie anksčiau turėtus namus: aslas iš molio, sumaišyto su karvės išmatomis, gražios blankiai raudonos spalvos, sienas iš skaldyto akmens ir šiaudinius stogus. Dabar jų nebėra.
Sukirtę po dvigubą porciją kiaušinienės nutarėme toliau žvalgytis atskirai, kad galėtume pasikalbėti su kuo daugiau žmonių ir išgirsti daugiau bėdų. Tai leis mums greičiau surasti problemą, į kurią sutelksime visą savo energiją ir lėšas. Esame sutarę susitikti Baluwa bazėje, kur mūsų jau lauks motociklai.
O kol kas traukiame į skirtingas kalno puses.
