Prieš trejus metus D.Macijauskas buvo tokioje gilioje duobėje, kad vienintelė išeitis tąkart atrodė nusipirkti muilo ir virvės. Paimtos didžiulės paskolos būstui įsigyti, perpus sumažėjęs atlygis už darbą, artimiausio žmogaus netektis, nuolatinė įtampa bei grasinimai darbe – viskas slėgė.
Vyras, kurio aistra fotografija, dirbo garso ir vaizdo montuotoju televizijoje. Su dviem žurnalistais jis rinko informaciją ir montavo siužetus apie žymiąją Kauno pedofilijos bylą, kitaip dar vadinamą violetine Drąsiaus Kedžio „revoliucija“. D.Macijauskas prisipažino, kad tada jis pirmą kartą sunerimo dėl savo gyvybės. Grasinimai susidoroti ir įžeidžiančios replikos pasiekdavo elektroniniu paštu, telefonu ir tiesiogiai.
Galų gale vyras apsisprendė, kad reikia viską keisti, ir išėjo iš darbo. Kelis mėnesius, kaip pats sako, bandė imituoti laimę. Tačiau 2010-ųjų rudenį suprato, kad tuštumą užpildęs tuštuma, nesijaučia geriau, todėl daug nemąstydamas nusipirko bilietą į vieną pusę ir išvyko į Filipinus. Nuo to prasidėjo jo kelionės.
– Papasakokite, kas jūs esate?
– Esu Danas. Taip, Danas yra vardas, o ne tautybės identifikacija – kaip belgas ar olandas. Esu keliautojas. Užmiegu pavasarį Ibizoje šalia septyniolikametės ispanės, o pabundu žiemą Pietryčių Azijoje, pagyvenusio vietnamiečio trobelėje. Mano širdis plaka tartum duslūs šamanų būgneliai ir pumpuoja tokią laisvę, kokią turėjo indėnai prieš atsibeldžiant buržuazijai.
– Šias Kalėdas atšventėte Venesueloje. Ką galite pasakyti žmonėms, kurie svajoja užsidėti kuprinę ant pečių ir keliauti visomis pasaulio kryptimis, bet vis dvejoja?
– Aš supratau, kad turtas nėra materialus. Vertingiausias dalykas yra mūsų žinios, patirtys, gebėjimai ir pažintys. Net tada, kai viskas atrodo labai blogai ir norisi mesti darbą bei išvykti, reikia labai gerai pagalvoti, nes kelionė, kuri trunka mėnesį, ir kelionė, kuri trunka visą gyvenimą, – du skirtingi dalykai. Svarbu, nepasiklysti savyje.
– Vis dėlto net ir keliaujant yra buities. Sakykite, Danai, kur miegate, ką valgote keliaudamas?
– Kai iškeliavau į Filipinus, atsibeldžiau į svečią šalį ir kišenėje turėjau 10 litų. Paskutinės santaupos buvo išleistos bilietui, nes atlyginimo, už kurį dirbau Lietuvoje, pakako tik mėnesinei paskolos įmokai už būstą. Nelikdavo pinigų nei maistui, nei komunaliniams mokesčiams. Tačiau taip prasidėjo mano netipiškas turisto kelias. Pasakiškas oras, jūra ir pilnos kišenės nevilties žetonų.
Buvimas aukštu baltaodžiu vietiniams gyventojams reiškia tik vieną: esi krepšininkas. Per mėnesį aplankiau daugiau gimtadienių ir vestuvių nei Lietuvoje per penkerius metus. Pirmą kartą matomo žmogaus buvau pakviestas į vestuves. Susirinko visa giminė, visi sustojo ir laukė manęs ateinant. Jaunikis pirmiausia pristatė savo baltąjį draugą – mane, o tik paskui savo nuotaką.
– Kas padėjo išgyventi?
– Na, praėjus tik nakčiai nuo atvykimo pasižadėjau nustoti save keikti ir pradėjau galvoti tik apie pozityvius dalykus. Suveikė. Žmonės prie manęs lipte lipo. Buvimas aukštu baltaodžiu vietiniams gyventojams reiškia tik vieną: esi krepšininkas. Per mėnesį aplankiau daugiau gimtadienių ir vestuvių nei Lietuvoje per penkerius metus.
Pirmą kartą matomo žmogaus buvau pakviestas į vestuves. Susirinko visa giminė, visi sustojo ir laukė manęs ateinant. Jaunikis pirmiausia pristatė savo baltąjį draugą – mane, o tik paskui savo nuotaką.
– Visi sutiktieji buvo tokie draugiški?
– Aš manau, kad vienintelis išsigelbėjimas – buvimas tarp žmonių. Tik tada, kai esi atviras tave supančiai aplinkai, ima ir pasipila įvairiausi pasiūlymai. Kontaktui užmegzti pakanka tik rankos mosto ar galvos linktelėjimo, o esant pirminiam kontaktui bėdos ima spręstis savaime. Vietiniai manęs nuolat klausinėjo, ar viskas yra gerai, o aš nuolat atsakydavau, kad vis dėlto reikia pagalbos, nes tos pagalbos iš tiesų reikėdavo.
– Po savaitės ėmiau iš naujo atrasti savo gebėjimus. Virėjas, fotografas, muzikantas, šokėjas, nesvarbu kas – turėjau visas galimybes gauti darbą, tereikėjo pasisiūlyti. Aš myliu fotografiją, aš noriu tuo užsiimti. Pirmasis mano darbas buvo su turistų grupe iš Baltarusijos. Aš tampydavausi jiems iš paskos ir juos fotografuodavau, mainais gaudavau ekskursijas, nakvynę ir maitinimą.
– To pakako?
– Na, kiti būdai, kaip uždirbti pinigų, atėjo vėliau. Turtingų tėvų dukros užsimanydavo fotografavimo pamokų, menininkui iš Pietų Virdžinijos prireikdavo nuotraukos iš Balio, naujienų agentūroms – iliustracijų iš tolimų pasaulio kampelių. Po keturių mėnesių jau nebesukau galvos, ką valgyti ir kur miegoti. Po pirmojo spontaniško poelgio prasidėjo kelionių po pasaulį virtinė. Dingo rūpestis ir jaudulys. Beliko tik džiaugsmas gyventi ir noras būti nuolatinėje dinamikoje, kuri tęsiasi ketverius metus.
– Vis dar sunku? Ar jau įpratote prie besikeičiančių šalių, žmonių?
– Pirmoji kelionės diena būna pati sunkiausia. Ypač, kai keliauju vienas. Nauja valiuta, kalba, žmonės, aplinka. Dažnai tik įvažiavus į šalį tave apsupa žmonės siūlantys savo paslaugas: taksi, pinigų keitimas, gatvės maistas, nakvynės. Jie atakuoja tave didelėmis grupėmis. Šitam aš niekada nebūnu pasiruošęs. Nežinau, ar išvis įmanoma prie šito priprasti. Žinoma, dabar įgavau imunitetą. Nekvaršinu sau galvos, jei pavėluoju į traukinį ar nerandu, kur apsistoti. Į visą gyvenimą ėmiau žiūrėti, kaip į atsitiktinių sėkmių ir nesėkmių virtinę.
– Ko išmokote kelionių metu?
– Supratau, kad nė vienas egzistuojantis ryšys su gyvenimu mums neatneš laimės ir kad pati laimė yra tik siekio iliuzija. Tada būdami tuo, kuo esame, neprisidarysime bėdos nei socialinio rezultato, nei savivertės atžvilgiu.
Kas nusprendė, kad galimybė trumpai mylėti yra pigesnė už auksinės santuokos jubiliejų, o gyvenimas miškuose su tona senų vinilinių plokštelių įdomesnis už sauso baltojo vyno gėrimą triaukščiame name? Velniop vidinę stagnaciją.
– Kokie jūsų planai? O gal tai nėra svarbu?
– Tikrai žinau, kad netrukus būsiu Adicoros kaimelyje, Venesueloje. O paskui? Dar nežinau.
– Ačiū už pokalbį.
Keliautoją kalbino MRU komunikacijos ir kūrybinių industrijų studentė Vaida Daiginaitė.
