Pasakojimą apie keliones Pietryčių Azijoje pradėsiu nuo patarimų norintiems keliauti solo, nes gaunu žinučių, kad yra norinčių, bet juos stabdo anglų kalbos nemokėjimas.
Pasakykite sau „aš viską galiu“ ir pirmyn kokiam mėnesiui.
Atmintinai iškalkite apie 200 angliškų žodžių / terminų, naudojamų užsakant skrydžius ir viešbučius, taip pat – „Scyscaner“ ir „Booking“ platformose. O atskridus į Hanojų, Saigoną, Bankoką ar Pnom Penį, visa kita padarys internetinis vertėjas jūsų telefone, tereikės surinkti 3 žodžius – didesnio sakinio azijiečiai nesupranta bet kokia kalba. Tad pasakykite sau „aš viską galiu“ ir pirmyn kokiam mėnesiui.
Trumpesnė kelionė santykinai kainuoja daugiau, solo keliavimas taip pat atsieina kiek brangiau, tačiau nusveria kiti privalumai.
Su grupe mažiau pamatai, nes esi nuolat apribotas – turi būti ten, eiti ten, ateiti tada ir dar turi klausyti kvailų bendrakeleivių susižavėjimo replikų, aikčiojimų, kartais net konfliktų ir t. t.
Štai ir dabar vaikštinėdamas po Hanojų pamačiau senuką, iš pažiūros apie 90 metų amžiaus, vos judantį ir paskui save tempiantį lagaminėlį. Jis eis ilgiau, bet iki tikslo nueis. Tad patarimą baigiu tuo, kad jeigu jūs sugebate eiti bent 2 km/val. greičiu ir jums nėra virš 90, patikėkite savimi ir padarykite būsimos kelionės namų darbus. Jeigu kils klausimų, parašykite man, mielai patarsiu.
Artėjant šlapiai šaltam rudeniui mintys jau pačios savaime pradeda rikiuoti būsimų kelionių kryptis. Ir, kaip visada iškyla stabilios pusiausvyros klausimas. Azija ar Afrika? Mintys rikiuoja nusveriančius svertus.
Azija – saugu, nebrangu, o visa kelionė yra tarsi gražiai, spalvingai įpakuotas saldainiukas. Čia visko gausi, ko tikiesi, o jeigu tavimi, turistu, kažkas pasinaudos, to arba nepajusi, arba priimsi tokias išlaidas, kaip mokestį už egzotišką žaismą.
Atiduoda pagarbą atvykėliams, bet vengia svetimšalius įsileisti į savo sielas.
Azijoje keliautojas tarsi patalpinamas į spalvingai apdailintą laikinos egzistencijos burbulą. Azijos tautos per šimtmečius sukūrė etnosus, kurie šiltai atiduoda pagarbą atvykėliams, bet vengia svetimšalius įsileisti į savo sielas. Tad Azijoje nebūsi savas, bet tik kažkur laikinai daugiau ar mažiau patogiai padėtas šalia. Tai planetos kampelis tik laikino svečio teisėmis.
Afrika visiškai kitokia. Pirmiausia tai čia juntamas kažkoks nenusakomas šarmas. Juodajame žemyne niekada nežinai, ko gali sulaukti. Afrikos gentys, o jų šimtai su savo kultūriniais identitetais, išsibarsčiusios po didmiesčius ir kaimus, gali labai skirtingai suprasti tavo ketinimus arba norus.
Azijiečiams tu esi žmogus iš kitos planetos. Jie nemoka anglų kalbos, o tie, kurie šiek tiek moka, nesupranta ilgesnio sakinio nei 3 žodžiai, beje, gali nesuprasti net ir savo kalba.
Susivokiau, kodėl patarnaujantys vietnamiečiai aplink mane laksto kaip įdilginti.
Nes kalba – toninė, reikia pagauti tonaciją ir ją iliustruoti atitinkama fizionomija. Beje, mano fizionomija iš prigimties žiauri ir tik po kurio laiko susivokiau, kodėl patarnaujantys vietnamiečiai aplink mane laksto kaip įdilginti.
Bandžiau šypsotis – išėjo dar baisiau – kažkokia žudiko šypsena. Tiek to, nešiurpinsiu tų mažų 1,60 m žmonių, jau vien mano 1,90 m tam užtenka.
Taigi, čia, šį kartą Vietname, su niekuo nei pasišnekėsi, nei išsišnekėsi ir dažniausiai tenka bendrauti tik su telefonu, gardžiu maistu ir ryžių alumi.
Bandžiau šypsotis – išėjo dar baisiau.
Afrikoje, vos įžengia tavo koja, tuoj tampi savu, tarsi seniai pažįstamu. Be to, „juodajame“ kontinente visur būni suprastas angliškai. Azijoje, net internetiniame vertėjuje parašius bent kiek sudėtingesnį sakinį, gali pamatyti tik supurtomą galvą.
Azijoje esi supakuotas, izoliuotas, bet apipiltas patogiais patarnavimais ir kūno džiaugsmais, tačiau esi tarsi vienatvės jūroje tarp lotoso žiedų. Afrikoje tave lydi netikėtumai, atradimai, nuotykiai ir toks egzistencinis iš istorinių glūdumų atidvelkiantis šarmas, kuris vis naujai perkrauna, supurto gilius jutimus.
Azijoje beveik neįmanoma patirti nuotykių. Čia net į griovį nuošalesnėje vietoje neįkrisi, o Afrikoje – būtinai, ir dar rasi besikapanojantį asilą, kuris ten įkrito anksčiau už tave.
Esi tarsi vienatvės jūroje tarp lotoso žiedų.
Nusišypsau prisiminęs, kaip kartą važiavau į Kimana – miestelį, kuriame yra Amboselio dramblių namų nacionalinio parko vartai.
Pirkti safario turo paketą iš kelionių agento reiškė papildomai prarasti iki 200 eurų. Tuokart nusamdžiau vairuotoją su sena „Toyota“ už 50 eurų, kad 160 km pamėtėtų iš Nairobio iki safario vartų. O jis kelyje ilgam užstrigo sulaikytas policijos.
Atsirado kažkoks diedas ir pradėjo rėkti.
Vairuotojas neturėjo pinigų duoklei, policininkas dar buvo nevalgęs, o aš tariamą baudą už nežinia kokį eismo pažeidimą mokėti atsisakiau, nors vairuotojas tikino, kad tai išskaičiuos iš sandorio kainos.
Tad įsijungė trijų kantrybių – mano, vairuotojo ir policininko – laikrodžiai. Galvojau, eisiu prasieisiu, gal kas kitas pakeliui pavėžės. O pakelės tokios duobėtos, kad, besidairydamas galimo pavėžėjo, į vieną tokią gilią duobę įčiuožiau. Gi ten toks dailus asiliukas ramiai stovi. Va, galvoju, nelaimės draugas, reikia jam pagelbėti, karmą uždirbsiu.
Tai paėmiau jį už pavadėlio ir traukiu aukštyn atbulomis kojomis kasdamas žemę. Po gero pusvalandžio pastangų jau buvau beišlupąs tą užsispyrėlį murmėdamas: „Asile tu, nelaimingas“. Asilas pritardamas tylėjo, bet tada prasidėjo kažkas mano protu visai nesuvokiamo.
Atsirado kažkoks diedas ir pradėjo rėkti, matyt, savo genties kalba rodydamas į mane besirenkantiems žmonėms. Galop supratęs, kad aš nieko nesuprantu, žmogelis perėjo į anglų kalbą: my donkey thief (mano asilo vagis)!
Kadangi žmonių rinkosi vis daugiau ir jie neatrodė mandagūs ar inteligentiški, mečiau tam diedui asilo pavadį sakydamas: take your donkey, I just wanted to help him (pasiimk tą savo asilą, aš tik norėjau jam padėti).
Po šitos frazės pakilo toks juoko protrūkis, kokio per gyvenimą nesu girdėjęs. Pasirodo, tas vietinis žmogelis savo asiliuką buvo į duobę įstūmęs tam, kad jis nepabėgtų. Kiek aprimus triukšmui, kad ir degdamas iš gėdos, paklausiau, kodėl į duobę įvarė tik vieną asilą, kitas, mačiau, ramiai stovėjo šalia.
Po šitos frazės pakilo toks juoko protrūkis, kokio per gyvenimą nesu girdėjęs.
Žmogelis greitakalbe paaiškino. Tai supratau tik tiek, kad asilai poroje nesutarė ir kandžiojosi. Na, ir tokių žmonių būna. Jeigu jie panašūs į asilus, – pratariau jau nueidamas.
Tuomet kurį laiką visas susipurvinęs ir suprakaitavęs tomis pakelėmis ėjau jau atidžiau, kol priėjau nudryžtą, palaikį gyvenvietės viešbutį ir ten nusiprausiau bei nusipirkau kitus dėvėtus rūbus. Tai va, tokių nuotykių Azijoje vargu bau ar gali patirti. Nebent įkristum į krokodilų fermos duobę, bet tada nuotykiai iš viso baigtųsi ir kažin ar galėtum po to apie tai parašyti.
Po netrumpų pasvarstymų ir prisiminimų apie buvusias keliones šį kartą pasirinkimą nulėmė kelionės biudžetas. Dviejų mėnesių vojažas po Afriką surinko planinę 3000, o Azijos – 2200 eurų kalkuliaciją.
Svarbu pernelyg dažnai netikrinti savo sąskaitos dydžio ir pasitikėti lemtimi.
Iš patirties žinant, kad planinių išlaidų faktinis korekcinis koeficientas Azijoje gali siekti 1,2, o Afrikoje vos ne 2 – tiek to, šį kartą varysiu išlepusių turistų keliais.
Jeigu užknis patogi nuobodybė, trauk jį velniai, panaudosiu tą afrikietišką koeficientą ir perskrisiu Indijos vandenyną į ten, kur ne tu pats, bet lemtis kloja takus. Svarbu pernelyg dažnai netikrinti savo sąskaitos dydžio ir pasitikėti lemtimi.
Laukite tęsinio.
...
Justinas Navikas, keliautojas ir dviejų romanų autorius, šį kartą lanko Pietryčių Azijos šalis. Kaip teigia Justinas, į savo atostogų sodybą Žvėryno kaime, Paluknio miškuose, Trakų rajone, jis ketina parvežti „įspūdingų įspūdžių“.
„Pastebėjau, kad mano sodybos svečiai labai domisi pasaulio įvairove ir kartais iki išnaktų nepaleidžia. Prašo dar ir dar papasakoti apie Afriką, kokie ten augalai, gyvūnai, moterys... Bet šiemet pasakosiu apie Aziją, apie labiausiai sukrėtusį Bankoko šėlsmą ir kartu virsime, kepsime pasaulio virtuvių patiekalus“, – ateinančios vasaros vizijomis pasidalijo Justinas.
Daugiau informacijos apie Justino kaimo turizmo sodybą rasite čia.
