Turistų laukia su neveikiančiu oro uostu
Šiuo metu Karabache gyvena apie 145 000 armėnų, kurių čia yra dauguma. Kurdai, rusai ir azerai, kurie čia gyveno iki karo, – visi pabėgo arba buvo nužudyti.
6 metus vykęs karas paliko be namų apie 1 000 000 žmonių. Dabar į regioną yra gausiai investuojama, ir turtingos istorijos, kvapą gniaužiančios gamtos bei vietinių svetingumo dėka į šalį atvyksta turistai.
Gavus šią vizą pateksite į Azerbaidžano nepageidaujamų asmenų sąrašą, tad Azerbaidžanas jums vizos nebeišduos.
Viza į Nagorno Karabachą kainuoja 3000 Armėnijos dramų (apie 5,5 Eur). Ji išduodama atvykus į sostinę Stepanakertą Nagorno-Karabacho Užsienio reikalų ministerijoje.
Tačiau reikia turėti omenyje, kad gavus šią vizą pateksite į Azerbaidžano nepageidaujamų asmenų sąrašą, ir Azerbaidžanas jums vizos nebeišduos.
Vienintelis įmanomas atvykimo būdas į Karabachą yra per Armėniją, kadangi nors Stepanakerte 2012 metais ir buvo pastatytas naujoviškas oro uostas, jis neveikia.
Galima į jį įeiti ir pereiti tuščią pastatą, pro laukimo salę, VIP zoną ir pasų kontrolę, tačiau ten jokio personalo nerasite – Azerbaidžanas pagrasino numušiąs bet kokį lėktuvą, bandantį nusileisti į arba pakilti iš Nagorno-Karabacho Respublikos.
Daugiausia pinigų į šalį atplaukia iš turtingos armėnų bendruomenės, išsibarsčiusios po visą pasaulį po armėnų genocido, taip pat iš Armėnijos, kurios prezidentas pats yra gimęs Nagorno-Karabacho sostinėje, vyriausybės.
Šalis atstatoma, tačiau karo pėdsakų pilna
Tačiau daug vietų šalyje tebeskendi pokariniuose griuvėsiuose. Šušis, kadaise armėnų ir azerų kultūrinis centras ir vienas svarbiausių miestų visame Kaukaze, baisiai kentėjo per armėnų ir azerų tarpusavio kariavimus, kadangi buvo strategiškai labai geroje pozicijoje – ant kalno virš Stepanakerto.
Dabar tarp daugybės griuvėsių ir pastatų-vaiduoklių ten kyla naujos gyvenvietės ir apie 3 000 armėnų jau atsikraustė gyventi į namus, tarp betoninių nuolaužų menančių sunkią praeitį.
„Prancūzijoje, kai šneku prancūziškai – apsimetinėju, kai armėniškai – ginuosi. Čia, kai šneku armėniškai, – tai normalu, o kai šneku užsienio kalba – tai dovana“, – aiškina man 37-erių Armenas Rakedjianas.
Aš čia atvykau dėl paprasčiausių dalykų. Pavyzdžiui, kai išvažiuoju į Jerevaną, man nereikia nė durų užrakinti.
Būdamas 26-erių jis nusprendė iškeisti savo mažą kambariuką Paryžiuje ir vietoj jo įsigyti namą Nagorno-Karabache.
Dabar jis gyvena Šušyje, 9 kambarių name su sodu ir terasa.
„Aš čia atvykau dėl paprasčiausių dalykų. Pavyzdžiui, kai išvažiuoju į Jerevaną, man nereikia nė durų užrakinti. Būnu išvykęs visą savaitę, o durys paliktos atviros.
Dėl šių dalykų man čia nereikia sukti galvos. Kai mano dukrelė žaidžia, ir žmona paklausia, kur ji, aš galiu jai atsakyti, kad nežinau:
„Ji žaidžia arba čia, arba sode, arba pas kaimynus. Nesvarbu kur, svarbu žaidžia!“
Baigdamas pasakoti Armenas plačiai nusišypso ir užtikrina, kad nenori gyventi niekur kitur, tik Kalnų Karabache.
Patys armėnai yra pasiryžę už savo žemę užmokėti krauju.
Susidarė įspūdis, kad dauguma vietinių čia gyvena stabilius gyvenimus, tačiau Nagorno-Karabacho ateitis toli gražu nėra tokia.
Kai kurie Karabacho armėnai mano, kad jų šiųdieninė rutina tėra laikina. Tik laiko klausimas, kol naftos ekonomikos varomas Azerbaidžano varikliukas įsivažiuos ir jie vėl pasiruoš atsiimti žemes.
Kita vertus, absoliuti dauguma tiki savo Nagorno-Karabacho gynybos armija, mano, kad ji pajėgi atlaikyti priešo puolimą. Patys armėnai yra pasiryžę už savo žemę užmokėti krauju.
Montė Melkonianas, vienas nacionalinių armėnų herojų, yra pasakęs: „Jei prarasime Karabachą, tai bus paskutinis puslapis armėnų istorijoje.“
