Keliautoja, žurnalo „Keliauk!” redaktorė, dviejų knygų autorė Dalia Smagurauskaitė šį savaitgalį tarptautinėje parodoje „Adventur 2018“ kviečia į diskusiją „Kelionės mano gyvenimo būdas“. Prieš ją Dalios paprašėme pasidalinti savo patirčių trejetukais.
Šalys
Viliokė Italija pagrobė jos širdį labai seniai ir neketina atiduoti. „Mūsų santykiai – komplikuoti, o nuo meilės iki neapykantos, taip pat ir atgal – mus visada skiria vos vienas kitas žingsnis, – sako Dalia. – Cappuccino ir cornetto ryte – begalinė meilė! Trys valandos kamštyje mieste – pyktis! Prieblandoje skendinčios Giotto freskos bažnyčioje Florencijoje – susižavėjimas! Penkiolika skirtingų kabinetų vienai pažymai gauti – neapykanta!“
Italijoje Dalia praleido šešerius metus, o štai Jordanijoje buvo tik atostogų, tačiau ir per trumpą laiką ši šalis jai paliko neišdildomą įspūdį. Marso kanjonus primenančios dykumos ir wadi, senasis Petros miestas ir karalių kelias, kryžiuočių pilys ir Negyvoji jūra, o svarbiausia – draugiški vietiniai priverčia nepaliaujamai žavėtis Jordanija. Be to, čia vis dar galima pasijusti šiek tiek atradėjais – arabijos lorencais ir indiana džounsais.
Trečiąją vietą Dalia atiduoda Lietuvai. Nepaprasta jai atrodo Labanoro giria ir Aukštaitijos nacionalinis parkas, kurį draugai italai vadina little Tuscany, t.y. mažąja Toskana dėl banguojančių kalvų ir išsibarsčiusių kaimelių.
Miestai
„Paminėti vos tris miestus – tai kaip liepti atsirinkti tris reikalingiausius pirštus“, – juokiasi Dalia ir vis dėlto išsirenka.
Kad Niujorkas jai patiks, žinojo dar nė nenusipirkusi lėktuvo bilieto: „Išlipusi iš metro Manhetene pamaniau, kad esu filme, tik transformerių ir Supermeno kažkodėl nebuvo. Savaitė nenutylančioje pasaulio sostinėje – labai mažai, bet per ją tiek daug gali nutikti, nuo žymiausių muziejų ir šampano ant dangoraižio stogo iki pašėlusios šventės Little Italy ir net sprogusios bombos.
Marakešas Dalią buvo tiesiog apsėdęs. „Neveltui ten gyvena džinai ir vis dar galima sutikti pasakotojų, – juokiasi. – Dusinantis rugpjūčio karštis, lipnus oras, aiškiaregiai, pardavėjai, valkatos ir šiaip keistuoliai, ažūriniai rijadų skliautai ir aptrupėjusios sienos. Miestas susuka galvą, todėl svarbiausia nepapulti į derybas dėl didžiulio kilimo.“
Barselona – sena draugė. Šis miestas gerai pamaitina, pagirdo, saulės spinduliais ir jūros ošimu apgobia. „Čia visada pasivaikštau siauromis Barri Gotic gatvelėmis ir aplankau juodąsias Barselonos madonas, patikrinu Sagrada Familia statybų progresą ir užsuku į kokį muziejų ar turgų. Visa kita lieka improvizacijoms“, – pasakoja.
Transportas
Kad ir kaip Dalia bijo skristi, mėgstamiausia transporto priemonė yra lėktuvas. „Labiausiai įsiminęs buvo trumpas ir baisus: „Maršrutas Elbos sala–Piza, 25 minutės skrydžio su čekų inžinerijos pažiba „Let L-410 Turbolet“; penki keleiviai, šuo ir du pilotai. Sėdėjau tiesiai pilotams už nugaros ir per priekinį stiklą galėjau stebėti į kairę–dešinę siūbuojantį nusileidimo taką. Tiesą sakant, takas nesiūbavo, siūbavo audros blaškomas lėktuvas. Kai lėktuvas nusileido, kapitonas paplojo antrajam pilotui per petį sakydamas „šaunuolis, nusileidai.“
Antroje vietoje jos mėgstamiausių transporto priemonių sąraše atsiduria motoroleris – su juo romantiška, greita ir patogu – ypač, kai nėra net menkiausios galimybės rasti laisvą parkavimo vietą. „Įsivaizduokit saulės kaitinamą Andalūziją arba beprotiškas Bankoko gatves! Verta pabandyti visais atvejais“, – neabejoja. Prasčiausi jos santykiai yra su vandens transportu. Sako, vien nuo minties apie keltą ir didelius bangų sūpuojamus laivus norisi griebti saują ženšenio tablečių.
Maistas
Be to, kad smagu skaniai pavalgyti, maistas Daliai yra dar ir neatskiriama šalies, kultūros, žmonių pažinimo dalis. Viena keisčiausių vietų, kurioje pabuvojo – nelegalus restoranas šalia Livorno. „Stalą jame rezervuoti būtina, – sako, – o rezervuojant ne pro šalį pasakyti, kas rekomendavo ir kas telefono numerį davė. Iki pušyne įsikūrusio restorano veda tamsus miško keliukas. Pats restoranas – keli naudojimui pritaikyti konteineriai, šeimininkas primena Karibų jūrų piratą. Na, o maistas – žuvis ir jūros gėrybės – švieži ir puikūs.“
Egzotiškais patiekalais – kirminiukais ar jūrų kiaulytėmis, kuriuos būtų ragavusi, keliautoja pasigirti negali. „Nuo lietuviško bulvės geno pabėgti sunkiai įstengiu, – prisipažįsta, – todėl vos nuvažiavusi į Briuselį susirandu belgiškas bulvytes su padažu siūlantį food truck‘ą ir mėgaujuosi pačiu paprasčiausiu gatvės maistu.“
Svarstydama apie trečiąją vietą ji tikina, jog norėtų išbaidyti kai ką neįprasto – 5 metrai po vandeniu įsikūrusį restoraną „Ithaa“ Rangali saloje, Alif Dhaal atole Maldyvuose. Jo konstrukcija pagaminta iš permatomo stiklo pluošto, todėl lankytojai gali gėrėtis 270-ies laipsnių povandenine panorama ir jūros gyventojais.
Jausmas
Daliai beprotiškai patinka jausmas, kuris užklumpa nusileidus oro uoste, kuriame anksčiau nėra buvusi. „Išlipus iš lėktuvo įstringa kvapas – Roma kvepia drėgme ir pinijomis, Milanas atsiduoda smogu, Stokholmas – šalčiu, o grįžusi į Vilnių visuomet pasiruošiu stipraus vėjo gūsiams. Taip prasideda dar viena, visada kitokia kelionė“, – šypsosi. Su tokiu pat nekantrumu ji laukia akimirkos, kai įžengs į viešbučio kambarį.
Kelionėse, prisipažįsta, užklumpa daugybė jausmų – susižavėjimas, nuostaba, kartais liūdesys ir beviltiškumas. Vienas iš labiausiai įsiminusių – nuostaba, apėmusi Sacharos dykumoje naktį. „Tik ten esu mačiusi šviesos nesuterštą naktinį dangų su beprotišku kiekiu žvaigdžių, galaktikų ir ryškia paukščių tako juosta. Po tokiu dangumi sunku suvaldyti emocijas, o atitraukti akis dar sunkiau. Kaip gerai, kad to, bent jau mano atveju, buvo neįmanoma nufotografuoti – gavau kelias valandas no-tech poilsio ir įspūdį visam gyvenimui“, – prisimena.
Nuotykiai
Pats keisčiausias 2017-ųjų Dalios nuotykis buvo visai netikėtai planuose atsiradusi ir įvykusi kelionė į Černobylį. Dvi paros be miego, sienos Lenkija-Ukraina kirtimo ypatumai, tušti ir duobėti Ukrainos keliai aplink Černobylio evakuacijos zoną: „Praėjus patikros postą ir įvažiavus į zoną, apima keistas jausmas – tarp liūdno istorijos suvokimo iki didžiulio smalsumo ir noro pamatyti, sužinoti kuo daugiau. Tempas beprotiškas, valgyti ir gerti nepatartina, tačiau per tas 8–9 valandas spėjome pamatyt mitais apipintą DUGA anteną, 2000 gyventojų vis dar turintį Černobylio miestą, stalkerių slėptuvę, naująjį sarkofagą, technikos kapinynus, pervažiuoti rudąjį mišką ir pasivaikščioti po Pripetės miestą, kažkada buvusį namais 50-čiai tūkstančių žmonių.“
Rinkdama medžiagą savo knygai apie Siciliją, keliautoja saloje praleido daug laiko ir bendravo su daugybe įdomių, keistų, o kartais ir nelabai malonių žmonių. „Štai vieną vakarą buvau pakviesta vakarienės į nuošalią vilą, – prisimena. – Vienas iš svečių, išgėręs gerokai raudono vyno ir žmoną su sūnumi palydėjęs miegoti, staiga ėmė pasakoti apie savo tiesioginius ryšius su mafija.“
Neapolyje, kažkada jaunatviško kvailumo apimta, lietuvė derėjosi su vagimi. Jis prisistatė su peiliu reikalaudamas 20 eurų. „Man, studentei, tokia suma pasirodė didžiulė, pasakiau, kad neturiu, – pasakoja, – Vagišius nuleido kainą iki 10 eurų. Kol bandžiau aiškinti, kad neturiu pinigų, atėjo to tipo draugas ir liepė nesikabinėti prie „vargšės mergaitės.“
Daugiau įdomiausių istorijų iš keliautojų gyvenimo bus galima išgirsti tradicinėje, parodos „Adventur“ lankytojų pamėgtoje diskusijoje – „Kelionės mano gyvenimo būdas“. Ji vyks sausio 27 dieną, nuo 12 valandos, Lietuvos kongresų ir parodų centre „Litexpo”.
