Ankstesnę pasakojimo dalį rasite čia.
Gedmis: Pirmieji gaidžiai užgieda ir aš, dar mieguistas ir nesusirokiravęs iki galo, bet jau pakirdęs, dėlioju koją už kojos. Naktį praleidau Ghyachchok kaimelyje. Jis, kaip ir visi alpink, buvo visiškai sugriautas.
Bet į kaimą periodiškai atvažiuoja jaunimas iš sostinės ir per metus jau sugebėjo daug gerų dalykų padaryti. Pavyzdžiui: pradėjo statyti mokyklą, pritraukė paramos. Žmonės patys uoliai tvarkosi ir atstato namus.
Nepalo kalnai negailestingi. Tikslas, atrodo, ranka pasiekiamas, bet tai tik neįprastų akiai vaizdų ir kampų optinė apgaulė.
Peržegnoju kaimuką, stovėdamas ant didelio akmens, ir pasileidžiu žemyn link Baluwa. Užtrunku pusantros valandos. Nepalo kalnai negailestingi. Tikslas, atrodo, ranka pasiekiamas, bet tai tik neįprastų akiai vaizdų ir kampų optinė apgaulė.
Pirmieji saulės spinduliai laižo kalnų viršūnes, slėnį užlieja maloni šiluma. Žaviuosi rytine panorama ir mintyse jau gazuoju motociklu atgal į kalnus.
Dvi paras praleidome kopinėdami po aplinkinius kaimus ir bandydami užčiuopti esminės problemos pulsą ir tik labai simboliškai pačiupinėjome gigantiškojo Himalajų kalnų masyvo vietines bendruomenes. Motociklai padės mums nuvažiuoti daug toliau ir daug aukščiau.
Toliau – sotūs pusryčiai, pokalbiai su Baku. Juk taip seniai nesimatėme – gal kokias 12 valandų! Ir jau spėjome vienas kito pasiilgti. Visai neblogi mes kelionių partneriai, bendraminčiai. Po tiek visokių išgyvenimų mūsų draugystė eina tik drūtyn!
Bakas: Nepale praleidę tik kiek daugiau nei porą savaičių suradome tokių draugų, kuriems tereikia paskambinti ir pasakyti, ko norime: visa kita jie padarys. Jei reikės – iškas iš po žemės.
Dar dėliodami Šikharbesio mokyklos projektą sutikome Dhiraj, kuris atvažiavo iš Katmandu padėti savo tėvui užbaigti ligoninės statybų. Jis buvo pirmasis, patvirtinęs mūsų įtarimus apie Nepale klestinčią korupciją. O grįžus į Katmandu „įtaisė“ mus pasisvečiuoti savo draugo namuose. Čia, lyg oazėje, galėjome atsikvėpti po naktinio mynimo.
Po varginančios kelionės pasiekę labiausiai nuo žemės drebėjimo nukentėjusias Nepalo vietas, supratome, kad turimo laiko mums užteks tik tokiu atveju, jei turėsime stiprią pagalbą iš vietinių. Tad skambiname Dhjirajeliui į Katmandu.
– My friend, we can't ride our bicycles anymore, it's too steep and rocky, could you organize us some motorbikes? – klausiame.
– Sure, I will send one of my best friends together with the bikes to help you guys talk to the locals and reach your goals, – gauname atsakymą.
Va taip, be jokių ilgų politikavimų, vyriškai ir susitariame. Dhjirajelis, kaip pažadėjo, taip ir padarė: mums vos grįžus į Baluwą iš žvalgybos pėsčiomis atriedėjo siaubingai dulkini motociklininkai.
Pasijuokiame, kad mano pavardė lietuvių kalba reiškia benzino baką, o jo vardas – cigaretės nuorūką. Tikiuosi, kad kartu mes sukelsime didelį gerų dalykų sprogimą.
Nusiėmė šalmus, o veideliai, matosi, tokie pavytę ir murzini, kad aš iškart juos sodinu ir atkemšu „Coca cola“.
– It's a rough ride man.. – sako mūsų pagrindinis padėjėjas Bikas baltu nuo dulkių veidu ir plaukais. Jis sėdasi taip, lyg jau šiandien nebenorėtų keltis.
Pasijuokiame, kad mano pavardė lietuvių kalba reiškia benzino baką, o jo vardas – cigaretės nuorūką. Tikiuosi, kad kartu mes sukelsime didelį gerų dalykų sprogimą.
Motociklai! Nedelsdami čiumpame matuotis „žirgus“. Varikliai – po 150 cc, amortizatoriai ir ratai skirti važinėti geru asfaltu, kurių mūsų planuojamoje atkarpoje niekada nebuvo ir greičiausiai niekada nebus...
Gedmui prie akinių rėmelių labiau tinka raudonas, tad ilgai nedelsę susivyniojam būtiniausią mantą, užsimaukšliname savo dviratininkų šalmus ir atsisveikiname su Baluwa. Planas lieka toks pat: surasti sunkiausiai pasiekiamą žemės drebėjimo epicentro kampelį ir ten atsiraitojus rankoves kibti į darbus.
Žiūriu aš į Gedmį ant to išaugto, geriems keliams skirto motocikliuko su dviratininko šaltu gazuojantį į kalną tokiu keliu, kuris priverstų paprakaituoti standartinį „enduristą“, važiuojantį bekelei skirtu motociklu. Smėlis – iki kauliukų, o jame dar ir pasislėpę akmenys, neduodantys atsipalaiduoti net milisekundei.
Bet Gedmis važiuoja: kur reikia – pasispirdamas ilgomis kojomis. Jis atrodo taip, lyg būtų pasamdytas vietinius juokinti. O ką – vis įdomiau!
Temstant pasiekiame jau pažįstamą Barpaką. Į kalną kylame beveik stačiai, tad gerokai atvėsta oras. Susirengiame viską, ką turime. Paplekšnoję Bikui (keliaujančiam šiandien nuo 6 val. ryto ir jau atlaikiusiam velnišką atkarpą, atgabenant mums motociklus iš Katmandu iki Baluwos) per abu pečius toliau gazuojame į naktį ir į kalną.
Dar gera valanda intensyvios bekelės ir pasiekiame Lapraką. Anksčiau čia buvo tiesiog kalnas. Bet drebėjimas visiškai sugriovė šią vietą. Valdžia neleido jos atstatyti, nes miestelis „kabėjo“ ant kalno krašto ir tik per stebuklą su nuošliauža nenugarmėjo žemyn. Dalis vietinių išgyveno ir susirentė pažiūres Naujajame Laprake. Čia šiąnakt ir stojame nakvoti.
Nakvynė pas kurčnebylį Mauglį ir suvokimas, kas svarbiausia
Gedmis: Oro temperatūra nukrito iki 5 laipsnių šilumos. Paskutiniai šimtai varginančių metrų akmenuota bekele ir tolumoje sužiba mažos Laprako kaimo švieselės. Palengvėjimas. Pastatome mocus ir lendame į skardinę pastogę. Mus pasitinka nebylys ir kurčias šeimininkas Mauglis, kuris labai vikriai apšokinėja ir mes jau valgome dalbata.
Po poros puodelių arbatos lendame į storus patalus. Mes bandėme ginčytis, kad turime savo miegmaišius, bet Mauglis juos greit pačiupinėjo ir paleidęs gerklinį garsą kategoriškai papurtė galvą.
Pakylame apie 5 val. ryto kartu su pradėjusiu šurmuliuoti kaimu. Sauja vandens praplovę akis instinktyviai pasukame į skirtingas kaimo puses sveikinti saulės.
Vietiniai mus įdėmiai stebi. Daugelis žmonių jau išėję parsinešti vandens. Visi sustatę tarą į eilę lauks, kol pusvalandžiui įjungs centrinį čiaupą.
Sugrįžusių į viešbutuką mūsų laukia kurčnebylys šeimininkas. Susikalbame be žodžių. Bakutis parodo, kad nori pats darytis pusryčius ir iškepa vieną skaniausių kiaušinienių mano gyvenime.
Vėliau pasikalbame su kaimo valdžia. Jie skundžiasi, kad neturi vandens. Per naktį į rezervuarą iš apgriauto šaltinio pribėga vos keli šimtai litrų vandens. Tad kiekvieną rytą moterys atneša prie čiaupo kibirus ir kitas talpas bei stovi eilėje. Vandens.
Problemą suprantame, bet nieko nežadame, nes norime ištirti visą situaciją regione ir tik tada daryti sprendimus. Atsisveikiname su Lapraku tik trumpam, nes dar ne kartą pro čia važiuosime.
Tądien buvo saulėta diena ir kelias vingiavo tai į viršų, tai žemyn, atverdamas vis gražesnes panoramas. Daugėjo žemių nuošliaužų, per kurias neseniai buvo iškastas kelias. Pravažiavus penkias tokias nuošliaužas imi suvokti, kad čia išties darėsi baisūs dalykai žemės drebėjimo dienomis.
Ant kalnų keterų mirguliavo kaimeliai. Mėlyni skardiniai stogai visiškai pakeitė šių vietų estetiką.
Praėjo jau metai, bet iki šiol čia niekas nieko netvarkė. Priežastys mums jau aiškios – valdžios neįgalumas ir korupcija.
Pakeliui sutinkame daug etatinių nešikų, kurie tai vandenį, tai malkas, tai lapus neša. Namaste! – pasisveikiname, ir jų veiduose nušvinta stebuklingosios šypsenos. Net labiausiai rūškanas veidas pasipuošia nuostabia nuotaika ir sveikina atvykus išgirdus vietinį pasisveikinimą.
Mus pasitinka būrys vaikų, kurie labai energingai vejasi ir bando sučiupti motociklą. Kiti, išbėgę į kelią, stengiasi būti greitesni už mus ir lekia it raketiniu kuru varomi.
Vėl užsinoriu būti vaiku, ar bent jau nevaržyti savęs. Jie priminė daug mano vaikystės nuostabiausių momentų. Džiaugiausi kartu su jais, bet kartu ir stengiausi ant jų neužvažiuoti rėkdamas ir signalizuodamas, kad pasitrauktų.
Važiuojame toliau ir kelias virsta į mielą važiavimui dvivėžį kaimo keliuką. Staiga jis tampa akmenuotas ir smėlėtas – sunkiai pravažiuojamas. Tokiose vietose neseniai tik atkastas kelias ir atstatytas susisiekimas su tolimiausiais kaimais.
Praėjo jau metai, bet iki šiol čia niekas nieko netvarkė. Priežastys mums jau aiškios – valdžios neįgalumas ir korupcija. Iki tokių sunkiai privažiuojamų vietų užsienio pagalba sunkiai ateina – viskas nubyra pakeliui, NGO organizacijų valdymui, tarpininkams didesniuose miesteliuose ir atokiausius kaimus pasiekia tik trupiniai arba išvis špyga. Todėl ir traukiame į kelio galą – į ten kur sunkiausia patekti ar ką atvežti.
Kelias užsisuka už nukastos kalvos. Čia pamatome žmones, kurie sėdi ir kažko laukia. Nulipame nuo motociklų ir suprantame, kad tai tikrai kelio galas. Tolimesnį kelią naujai tęsia kiek žemiau gaudžiantis ekskavatorius.
Nuotaikos keistos. Žmonės paskendę savo ilgesinguose žvilgsniuose į tolį. Vieni stebi ekskavatoriaus vartomus ir ridenamus didžiulius akmenis, kiti tyliai šnekučiuojasi, treti tiesiog miega tupėdami. Kartais užpučia stiprus vėjas ir nešdamas smėlį priverčia visus susigūžti ir slėptis.
Nusileidžiame stačiais laiptais į kaimą. Čia tuščia. Tuščia ir vandens rezervuaruose. Suprantame, kad ir čia nėra vandens. Turime mažai laiko, todėl skubame atgal pas vietinius aiškintis, kokios jų bėdos ir kuo galime padėti.
Bakas:
Lopsibot – taip vadinasi kaimas kur baigiasi kelias. Lydimi vietinių bendruomenės vadovų leidžiamės laiptais bandydami suvokti situaciją. Vandens kranai stovi, vamzdžiai atvesti, bet vanduo niekur nebėga. Senolės, pamačiusios mane sukinėjant čiaupą, linguoja galvomis:
– Chaina, pani chaina, – atseit, nėra vandenėlio, nėra...
Vietovės viršininkas vedasi mus savo namelin, o jo žmona ruošia dalbata. Dešinioji mūsų ranka Bikas įtempęs ausis klausosi situaciją dėstančio bendruomenės vado. Mes tuo metu su Gedmiu galvojam: kas gali būti svarbiau už vandenį? Juk jis visko esmė!
„Viršininkas“ pasakoja, kad kaimas vandens iki žemės drebėjimo turėjo sočiai. Prieš 40 metų UNICEF sraigtasparniu jiems atskraidino 40 000 litrų betoninę talpą, kurią stichija ir sugadino kartu su už 5 km esančiu šaltiniu. Dabar kaime – visiška sausra...
Dešinioji mūsų ranka Bikas įtempęs ausis klausosi situaciją dėstančio bendruomenės vado. Mes tuo metu su Gedmiu galvojam: kas gali būti svarbiau už vandenį? Juk jis visko esmė!
Laukdami pietų paskaičiuojame, kokių ir kiek medžiagų reikėtų, norint atvesti vandenį į vietovę iš naujo šaltinio: 5 km plastikinio vamzdžio, įrankiai kasimui, cementas. Visa tai reikėtų atvežti iš Katmandu.
Teoriškai viskas skamba įmanomai. Tad baigę valgyti paprašome mus palydėti iki vietos, iš kurios būtų galima atvesti vandenį.
Manau, kad čia yra puiki vieta pasakojimui apie Pūgžlį. Tai terminas žmogui apibūdinti, kurį mes su Gedmiu sugalvojome kelionės pradžioje.
Kiekvienas kaimelis turi po savo Pūgžlį. Vieni kiek labiau badosi, kiti – sukalbami. Jie dažniausiai yra geriau už kitus vietinius apsirengę, dėvi tamsius akinius, turi motociklą ir kalbasi mobiliuoju telefonu. Tai žmonės, turintys ryšių su valdžia. Todėl dažnai būna kaimo pirmininkais arba tiesiog gali priimti sprendimus.
Šie Pūgžliai yra tiesiogiai atsakingi už valdžios arba kitų fondų lėšų įsisavinimą ir pritaikymą pagal paskirtį. Dažnas Pūgžlys kalba angliškai. Keliaudami per kaimus ir norėdami surasti tinkamiausią projektą išmokome labai greit tokius asmenis atpažinti. Jie paprastai pirmieji prisistato. Būna pernelyg svetingi ir paslaugiai sutinka aprodyti kaimą bei papasakoti, kokios problemos didžiausios.
Mes jau buvome pasiryžę atvesti į Lopsibot vandenį. Tačiau tuomet mums skersai kelio išplaukė Lopsiboto pūgžlys. Tradiciškai su mobiliaku, tamsiais akiniais ir gerokai įmitęs.
Gudriai šypsodamasis jis pradėjo visiems susirinkusiems kažką dėstyti. Bikas vietinę kalbą supranta nevisiškai. Tačiau mums išvertė, kad Pūgžlys agituoja kaimą nesutikti su mūsų projektu. Neva taip padaręs kaimas neteks galimybės vėliau pretenduoti į valstybinę ir kitų fondų paramą.
Greit suvokiame situaciją. Matyt, jis pats yra numatęs kažkokį fondą, kurį „numelžęs“ galės tą patį vandens projektą parduoti gerokai brangiau, taip uždirbdamas krūvą pinigų sau į kišenę. O jei projektą atliksime mes, visi pirkimai bus vykdomi iš mūsų mažo ir kontroliuojamo biudžeto.
Kaimo žmonės sutūpę klausėsi Pūgžlio, o mums su Gedmiu pasidarė taip bloga, kad norėjosi iš karto nešdintis.
Po gal valandą trukusių derybų, sutariame keliauti iki tos vietos, kur yra naujas vandens šaltinis. Vietinis vyrukas pamoja mums ranka, kad sektume. Palikę Pūgžlį ir jo klausantį kaimą už nugaros apkartusiomis nuotaikomis pasileidžiame į 5 km žygį. Žygiuojame mažais gražiais takeliais, pušynu paskui vedlį, kur vis parodo į žemę įkastą senąjį, dabar jau tuščią vandens vamzdį.
Po geros valandos kopimo pasiekiame šaltinį, ant kurio prieš metus nugriuvo milžiniška nuošliauža. Vaizdas liūdnas. Aplink išvartyti medžiai, tarsi upėmis nuo kalno nutekėję akmenų lavinos.
Didysis šulinys išliko, nes priešais jį buvo keliomis eilėmis sumūryta apsauginė akmenų siena. Tačiau vanduo šulinyje tik vos vos pasiekia vamzdį. O tam, kad užtektų spaudimo vandeniui atbėgti iki kaimo, reikia, jog tas vamzdis būtų bent metro gylyje.
Kol mes dėliojame remonto strategiją, vedlys palipa keletą metrų į kalną ir šūkteli man ateiti. Užlipęs pamatau perkirstą plastmasinę žarną ir iš jos sruvenantį vandenį. Šalia įtaisytas mažas filtravimo šulinėlis. Staiga suvokiu problemos esmę – tam, kad būtų užpildytas pagrindinis šulinys tereikia sutaisyti mažąjį šulinėlį ir nutiesti naują 10 m ilgio juos jungiantį vamzdį.
Ateina nauja realybės Nepale suvokimo banga. Pūgžlys ir kaimo valdžia užsiprašė 5 km vamzdžio, kad galėtų dalį jo parduoti.
Problemą suvokiau, bet nesuprantu, kodėl per metus žmonės patys to nepadarė? Atrodo, jog darbo čia – vos savaitei. O medžiagų reikėtų nedaug.
Visa tai pasakius garsiai ateina nauja realybės Nepale suvokimo banga. Pūgžlys ir kaimo valdžia užsiprašė 5 km vamzdžio, kad galėtų dalį jo parduoti.
Šlykštu – dedame milžiniškas pastangas padėti žmonėms, o už tai gauname per veidą su milžinišku melo skuduru. Paprasti kaimo žmonės, aišku, niekuo dėti. Jie tiesiog nedrįsta pasipriešinti Pūgžlio rezgamoms machinacijoms.
Žygiuodami atgal nusprendžiame imti situaciją į savo rankas ir sutvarkyti vandenį pagal savo projektą. Be 5 km vamzdžio ir milžiniškų investicijų.
Pavakare grįžtame į Lopsibotą, kur kaimo gyventojai, gavę leidimą, pradėjo į namus nuo kalno neštis labdaros paaukotas medines plokštes. Mūsų suplanuotas laikas Nepale tirpsta, todėl palikę Biką toliau sekti situaciją dėl vandentiekio, šokame ant motociklų ir pasileidžiame nuo kalno.
Esame nusiteikę optimistiškai: planuojame per naktį pasiekti sostinę. Motociklai čia iš tiesų geriausia ir greičiausia priemonė. Bet mūsų „mocai“, kad ir kaip pagreitindami reikalus, yra absoliučiai neskirti važinėti tokiais keliais.
Milžiniški akmenys, gilus smėlis ir nė minutei nesibaigiančios duobės apie vidurnaktį galutinai sudaužo entuziazmą tęsti kelionę nepailsėjus. Nutirpusiomis galūnėmis stojame Baluwoje nakvoti. Rytas už vakarą protingesnis.
