Mes Kuboje net ir ilgesnius maršrutus keliavome tik taksi. Tai buvo arba privatūs, arba bendrieji taksi vadinami „el coche colectivo“. Kodėl taip darėme? Iš tingėjimo, apsileidimo ir gero gyvenimo. Taksi juk taip patogu, nors ir ženkliai brangiau.
Kelionės kaina, aišku, yra derinama, tačiau net ir suderinus labai pigiai važiuoti neišeis. Tiesa, Kuboje taksi paslaugos pigesnės nei Lietuvoje, bet ne tiek pigios, kaip galima tikėtis iš tokios skurdžios šalies kaip Kuba.
Visgi pramoga tai yra neprasta, ypač žinant linksmus Kubos taksistus. Su jais nuobodu niekada nebūna ir tai sakau ne tik iš savo, bet ir kitų keliautojų patirties.
Pirmasis taksi buvo standartiškai iš oro uosto į miestą. Taksistas, aišku, mus apmovė, tačiau oro uostas tam ir yra, kad taksistai pasipelnytų labiau nei kitur.
Tikroji patirtis prasidėjo nuo pirmojo taksi, vežusio mus į paplūdimius netoli Havanos, vadinamus Las playas de Este.
Gatvėje pasigavę senutėlį, bet tvarkingą „Chevrolet“, lėkėme su vėjeliu ir džiaugėmės kelione. Antikvarinis automobilis važiavo negreitai, bet atstumas buvo nedidelis, tai per daug neerzino. Iki tikslo likus visai nebe daug, mūsų mėlynasis taksi kaip pasiutęs pradėjo kosėti bei springti. Netrukus sustojo, nepaisant isteriško taksisto pedalo maigymo.
Kol taksistas knebinėjosi po variklio dangčiu, mes laukėme karštyje ir svarstėme ką daryti. Truputį jam padėjau, bet greit atsibodo, nes nesu antikvarinių automobilių specialistas. Ir apskritai jokių nesu.
Netrukus prisistatė kitas panašaus „tranto“ vairuotojas ir padėjo taisyti. Po gero pusvalandžio, kelias detales išmetęs į griovį, dantimis nukramtęs kažkokią žarną, kažką sujungęs taksistas automobilį sutvarkė.
„Šita mažylė dar šimtą metų važiuos“, – triumfuodamas ir spjaudydamasis benzinu džiaugėsi. – Pas mus benzinas blogas, detales užkiša, o automobiliai muy bien“.
„El maestro“, – pagyriau jį ir netrukus jau maudžiausi smaragdiniame vandenyje. Taksistas su kitais likimo broliais kantriai laukė, kol baigsime jūros malonumus.
Kantrybė jam apsimokėjo, nes sužinojęs mūsų planus vykti į už trijų valandų kelio esantį Vinjaleso miestą, ėmė gundyti vykti su juo. Anot vairuotojo, viešasis Kubos transportas yra brangus, nepatogus, pilnas žmonių, senas ir netgi sugenda kelyje.
Apie gedimą kelyje galėjo ir nutylėti, juk ką tik panašų „džiaugsmą“ patyrėme ir su jo automobiliu. Mums, turistams, vairuotojas prižadėjo visko – ir geresnį automobilį su kondicionieriumi, ir gerą muziką, ir greitį, ir nuotaiką, ir asmenines ekskursijas nuvykus. Truputį net gailėjausi, kad suprantu ispaniškai, klausydamas šitų kerų. Pagalvojau, kad taip gražbyliauti mokantis žmogus sėkmingai galėtų Sacharoje smėlį pardavinėti.
Suderinus, kaip mums tada atrodė, patrauklią kainą, kitą rytą leidomės į kelionę. Tada kerų poveikis pradėjo slopti. Vairuotojas buvo pirmojo brolis, ko mes patikrinti, žinoma, negalėjome. Automobilis buvo kitas, tačiau toks pats mėlynas ir senas. Kondicionierius irgi buvo, bet jis neveikė, o žadėta muzika prasmės neteko, nes per atidarytus langus važiuojant vėjas švilpė taip, kad ne tik jos, bet ir savo balso nesigirdėjo.
Pradžioje buvo gana linksma, aktyviai bendravome, vairuotojas Noelis pasakojo apie Kubą, pravežė mus pro Fidelio ir Raulio Castro rezidencijas.
Paskui prasidėjo gudravimai, nes Noelis pareiškė, kad pro dvi vietas, kurias turėjome aplankyti pakeliui, jis dabar nevešiąs, nes nebėra laiko. Tačiau tą jis būtinai padarysiąs po dviejų dienų, kai vešiąs mus atgal į Havaną.
„Pala, pala“, – sakau. – Ar aš kažką praleidau? Tu veši mus atgal?“. Noelis buvo dar geresnis kerėtojas už savo „brolį“ ir įtikino mus, kad taip bus labai gerai ir nepaprastai pigiai.
Vėliau pradėjo aiškinti, kad namai, į kuriuos mes vykstame, yra prasti, jis galintis mus nuvežti į daug geresnius, savo giminaičių namus. Šitam reikalui jau nepasirašiau, nes ėmė nepatikti per daug agresyvus paslaugų paketo brukimas. Liepiau vežti mus ten, kur prašėme.
Atvykus Noelis pavėžino mus po žymiausias Vinjaleso regiono vietas. Nuvežė į geriausią restoraną, kur pavalgė, pagėrė ir padainavo su muzikantais už mūsų pinigus. Prisidėti prie sąskaitos nepasisiūlė.
Vakarop nuvežęs mus namo, pasižadėjo aštuntą valandą ryto po dviejų dienų laukti mūsų kelionei į Havaną. „Duok savo vizitinę“, – sakau. – Maža kas, juk tris valandas tau reikės važiuoti iš Havanos, kad paimtum mus. O jei kas pasikeis?. Veidas kiek surūgo, bet kortelę davė.
Netrukus paaiškėjo, kad turėti jo vizitinę buvo labai geras sprendimas. Naujų namų šeimininkai mums pasakė realias taksi paslaugų ir ekskursijų kainas. Paaiškėjo, kad mes jam permokėjome. Sužinoję, kad mes jam dar ir pietus nupirkome, pasijuokė ir pasakė, kad visi vairuotojai be gėdos jausmo taip daro. Pasirodo, jis netgi buvo įsiveržęs ir į mūsų šeimininkų virtuvę ir reikalavęs pinigų už atvežtus svečius.
Sužinoję, kad mes jam dar ir pietus nupirkome, pasijuokė ir pasakė, kad visi vairuotojai be gėdos jausmo taip daro.
Po šio nušvitimo, aš jam paskambinau ir pasakiau, kad jis tegul jau nebeatvažiuoja. Ir ką jūs sau galvojate? Gal mano ispanų kalba buvo ne tokia gera, o gal šiaip Noelis apsimetė kvailiu, bet gerokai prieš 8 val. jis jau spinduliuojantis draugiškumu stovėjo kieme.
„Tu ką visai? – išverčiau akis. – Važiavai visą kelią iš Havanos, kai užsakymas buvo atšauktas? Mes nevažiuosime su tavim, nes radom ženkliai pigiau“. Jis ėmė maskatuoti rankomis, rėkti negražius žodžius ir pasiūlė parvežti į Havaną pigiau.
Lyg tyčia, neseniai buvome kalbėję su merginomis iš Malaizijos, kurias kubietis taksistas išmetė tiesiog vidury kelio, kai jos atsisakė mokėti daugiau nei buvo sutarę. Įtariau, kad tas pats gali grėsti ir mums, todėl nesusigundžiau pasiūlymu. Išlėkė supykęs.
Iš turistų užsidirbti stengiasi visi
Kuboje gatvėje mus dažnai užkalbindavo žmonės ir siūlydavo taksi paslaugas. Pasirodo, jie visai ne taksistai, o šiaip piliečiai, kurie už mus surasdavo taksi ir pasakydavo per didelę kelionės kainą, taip užsidirbdami ir patys.
Jau prieš išskrendant ir vykstant į oro uostą vienas vyriokas rado mums taksi ir paprašė 35 JAV dolerių už kelionę.
„Ačiū, – sakau. – Matau, kad savaitės algą nori iš mūsų užsidirbti, bet rasim ir patys“. Paėjus kelis žingsnius tas pats taksi, tik jau be vyrioko pasivijo mus ir nuvežė į oro uostą už 20 JAV dolerių.
Tokiais tarpininkais geriausia nepasitikėti ir rasti taksi patiems. Per porą dienų prie tokių triukų priprantama, tik kelionės pradžioje galima padaryti klaidų. Paskui tampa netgi įdomu stebėti, kaip jie stengiasi tave apgauti.
Nepaisant šių Kubos trūkumų, joje apsilankyti verta visiems. Jei kai kas čia ir nepatiks, dėl vieno dalyko nusivylę neliksite. Tas dalykas – amžina vasara.
