Vaišinti jiems tikras malonumas, o ne našta, o atsisakyti – anot jų pačių – net ir įžeidimas. Į arbatą greitu laiku žiūrėti jau nebegalėsime, nes ja mus čia vaišina visur: benzino kolonėlėse, policijos nuovadoje, vaisių parduotuvėje, prie savivaldybės ar tiesiog betranzuojant. Netarę nė žodžio, su plačia šypsena jie išneša lauk dvi lėkštutes su stiklinėmis arbatos (arba turkiškai „čaj bardak“), ir būtinai indelį su cukraus gabalėliais. Nesaldžios jos čia niekas negeria, ir pasižiūri keistai, jei atsisakom saldinti savąją.
 |
| Karolio ir Evelinos nuotr./Visų kibirais srėbiama turkiška juodoji arbata. Canakkale miesteli |
„Ar esame kada nors susitranzavę greitąją?“,- lyg juokais vienas kito paklausiame užmačius tik pravažiavusį automobilį. „Ne“,- atsakome ir tuo pat metu išgirstame sucypusius ratus. Kelios minutės, ir mūsų kuprinės prigulė šalia neštuvų, o patys glaudžiai keturiese atsisėdom prieky. Grojo smagutėlė turkiška muzika, kurios įvairovę mes patiriam priklausomai nuo vairuotojų skonio ar nuotaikos. Panūdom išbandyti keletą naujų žodžių, kuriuos išmokė vienas draugas Sivase. „Esame Evelina ir Karolis iš Lietuvos“,- pradėjom. Ilgainiui išaiškinom, kur keliaujam ir kad ketinam nakvoti palapinėj. Vairuotojas su sesele susižvalgė, matyt, šį tą pasitarė, ir jau iš rankų mostų mes supratom „yemek“ – maisto ir nakvynės mes gausim pas juos. Nusprendėm šioje kelionėje dovanų neatsisakinėti, o bežvilgčiojant į pustomą kelią matyt norėjom šilumos.
 |
| Karolio ir Evelinos nuotr./Atsisveikinant su mus priglaudusiais studentais Sivas mieste |
Jų būstinėj personalo čiauškėjo ir daugiau. Mes tuoj pat sodinami prie stalo, į lėkštes su kaupu prikraunama ryžių su vištiena. Netrukus jau šventėm vienos iš seselių gimtadienį. Tą vakarą jie pasišovė mums aprodyti naktinį Tokatą, kuris nustebino miestelio švara, pilimi ant kalno, ir jaukia atmosfera. „Hamam“ it trinktų rankomis pažastis rodė Ali, mosteldamas į turkišką pirtį. Vienoje gatvės pusėje mečetė, kitoje – garuojančios pirtys. „Ten imamas meldžiasi, o ten prausiasi“,- dabar jau kvatojam visi iš šmaikštaus Ali gido pasakojimo. Netrukus mes jau vietinėj užeigėlėje, kurioje daugiausiai vyrai, neatitraukiamai susmeigę akis į didžiulį ekraną. Žiūri futbolą ir gliaudo kalnus saulėgrąžų. Mes tuoj tarpu jautėmės kaip ant septinto debesies, nes karšto saldaus pieno desertas „muhallebi“ palaimingai glostė visus įmanomus skonio receptorius. Visą vakarą diskutavom (ačiū „Google vertėjui“ už šią galimybę) apie kultūrą bei islamą. O nakčiai atėjus, vienam mūsų pasiūlyta vairuotojo lova, kai pats jis susistūmė kėdes stuburui ištiesti. Štai toks tas turkiškas vaišingumas.
 |
| Karolio ir Evelinos nuotr./Karolis. Besimėgaujant Turkiška duona (Ekmek) Stambulo senamiestyje |
Stambulo žvangesys ir didybė
„Tarsi pirmokas eilėraštį deklamuotų“,- nusijuokėm, kai metrobuso prieigos spūstyje prekeivis greitakalbe greičiausiai siūlė tos dienos karščiausias naujienas. „Barabarabara“ garsų jūroje skiemenų gausa aidėjo it koks vaikiškas užkeikimas. Atvykus iš šilto Kešano prieglobsčio, daugiaaukščių miškai kiek atvėsino mažo miestelio jaukų jausmą. Didmiestis yra pati niūriausia vieta autostopui. Jei būsim paleisti miesto prieigose, o ne šerdyje, teks nemažai pakentėti, kol pasieksi nakvynės vietą.
 |
| Karolio ir Evelinos nuotr./Stambulo kamščiai |
Prieštvaninis telefonas su kortele Turkijoj pasirodė nė skatiko vertas, todėl it Šerloko Holmso mokiniai mes šniukštinėjom kur kokioj pakampėj galėtų slėptis internetas. Sėkmė tykojo vienoje kompiuterinių žaidimų kavinėje, kur plačiomis šypsenom išprašėm slaptažodžio, o darbuotojai žvilgčiodami į mūsų kuprines iš to smalsumo ir turkiško vaišingumo pasiūlė ir karšto šokolado.
Kartais gali pasirodyti, kad www.couchsurfing.com internetinis portalo pažintys – tai šakėm ant vandens rašyti pažadai. Juolab, kad kai kurie stambuliečių pasiūlymai greitai atkrito sužinojus, kad atkeliauja du lietuviai, o ne lietuvė/s. Atsiliepimai apie Emrą, mūsų galimą Stambulo šeimininką, pasirodė palankūs, todėl tik atvykus į didžiausią Turkijos miestą, mes tą patį vakarą it seni draugai juokėmės klausydami nuotaikingų ilgos Emros ir Ozgiuro draugystės istorijų.
 |
| Karolio ir Evelinos nuotr./Didinga Mėlynoji (Sultanahmet Cami) mečetė Stambule |
Šmaikštūs ir kiek nutrūktgalviški draugai dar labiau atsivėrė kitą vakarą. Jau iš pat pradžių nustebom, kad susipažindami jie paklausė, ne koks mūsų hobis ar mėgstama muzika, bet kokio filosofo idėjoms labiausiai pritariam. Abu dalinosi, kuo tiki, o kuo ne, kokiomis nuostatomis patys gyvena. „Dažnai turkai gali pasirodyti paviršutiniškais musulmonais – jie skaito maldas arabiškai ir net nesupranta, ką jie reiškia“. Lyg senuosius krikščionybės laikus nupasakojo jaunas turkas, kai maldos buvo skaitomos lotynų kalba. Ozgiuras dalijosi mistiko poeto Mevlana Celaleddin Rumi idėjomis. „Turėk nedaug, tik vienus marškinius. Gražius, gerus, gal net pačius geriausius marškinius, bet vienus. Tiek tau užtenka. Valgyk nedaug, bet patį geriausią maistą. Tebūnie tai kąsnis, bet pats skaniausias kąsnis“,- it iš rašto laužyta anglų kalba dėstė šiaip jau „kompiuteristas“.
„Ką man čia jums įdėjus?“,- svarstė Emra prieš mums išvykstant. „Nieko, Emra, juk jau davei mums natūralaus medaus“,- net širdis apsalo laižant korį. „Gal kortelę? Gal pinigų? Juk jūs įgyvendinate ir mano svajonę“,- geraširdiškai dėstė turkas.
 |
| Karolio ir Evelinos nuotr./Pati nuostabiausia mūsų matyta Beyazit mečetė |
Po mūsų dienos pasibraidžiojimų po Stambulą, mes draugiškai drįsom įtarti, kad miestą yra apėmusi dvilypė dvasia. Viename krante kalva buvo nusagstyta paslaptingomis mečetėmis, kurių kuorus ir kupolus iš pradžių apglėbdavo saulės spinduliai, o vakare nuspalvindavo melsvos ar žalsvos žibintų šviesos. Saulei nusileidus imamo malda viename minarete it aidas atkartodavo bent penkių kitų mečečių melodingą virkavimą primenančius garsus. Prieš gerą pusvalandį mes patys dar viduj atvipusiais smakrais stebėjomės regis neįmantriu, bet švelniai grakščiu skliautų dekoru. Kažkur pro arkinį langą skverbėsi saulė, ir keli musulmonai priklaupę į rytus meldėsi – jau ir nebežinia kaip – arabiškai ar turkiškai. Ir nors tarsi pamesto brangakmenio ieškojom Mėlynosios mečetės, Beyazit mečetė pasirodė daug puošnesnė ir jaukesnė, niekaip nepaleidžianti mūsų eiti iš jos lauk. Tik genami laiko it kokio nuolatinio gyvulių varovo mes susirinkome savo batus ir išsliūkinom skersgatviais aukštyn.
 |
| Karolio ir Evelinos nuotr./Gausybė žvejų ant centrinio Stambulo tilto |
Kitas Stambulo fasadas – šiuolaikiškas, lyg skubantis, lyg atsipūtęs. „Susitinkam Taksim“,- it mantrą kartojo ne vienas tarsi čia būtų susirinkę visi pasauliniai džiaugsmai. Tuštybės mugė labiausiai atsiskleidė vienoje iš požėminių perėjų. Net sustojom, kai netikėtai užmatėm mini beprotnamį su nesiliaujančia garsų kakofonija. Ant vieno iš prekystalių tuo pat metu šaudė pats žaislinis automatas, sukosi greitoji ir žiobčiojo didžiulis žuviukas Nemo, it pamišusios ant supynių lingavo lėlės, o žemesnėje lentynoje kaip garde blaškėsi šokuojantys katinai ar šunys, kurių žalio fosforo akys nejuokais stingdė. Dar visą šitą chaosą užliek pigaus turkiško pop'so kibiru, atmiešk gausybės praeivių 'barabara' greitakalbe, ir greitas išprotėjimas garantuotas.
Išvažiavimas iš Stambulo kaip iš bet kokio didmiesčio varginantis ir painus. Vis tik kažkokiu mistiniu būdu pakankamai greitai mes iš jo išsikapanojom. „Barabarabara“ – rėkia mums diedukai už tvoros kažką rankomis mosikuodami. „Ačiū ačiū“,- dėkingomis, tačiau nieko nesupratusio žmogaus šypsenomis mosikuojame. Bendravimas su turkais mums it žaidimas. Žinom tik kelis žodžius, kurių žongliruoti pakanka tik menkiausiam pokalbiui. „Merhaba“ būtinai pasisveikinam įlipus į mašiną, o ne vienam vairuotojui sustojusiam mus vaišinti arbata sumurkiam „tašekulir“ (ačiū) ir tikimės, kad bent taip galime pamaloninti mūsų geradarius. „Čiok giuzel“ (labai gražu) šypsomės rodydami į snieguotomis viršūnėmis kalnus ar kiek saulėtam rūke skendinčias salas Marmuro ar Egėjo jūrose. Visi lyg susitarę beria it žirnius į sienas turkiškus žodžius, kurie nė į nieką nepanašūs. Mes bendraujame formule: „Jūs mums kažką protingo aiškinat, o mes tik tegalim kvailai šypsotis“. Dėl žemėlapio bėdų jau nebeturime, todėl drąsiai išsivyniojame savo jau gerokai paplyšusį gelbėtoją, ir duriam kur mums reikia važiuoti.
 |
| Karolio ir Evelinos nuotr./Turkijoje populiarių riestainių (Simit) pardavinėtojas |
Iš Stambulo pakeliui į Bursą mes prisėdom viename iš miestelių savo jėgas atgauti. Dažėm minkštutės šviežios baltos duonos laužtus gabalus į saulėje atsispindintį medų, kurio čia pirkti koriais gali tiek pas žmones, tiek parduotuvėse. Užsigerdami mums įdėtų žolelių arbata, kalbėjom,
 |
| Karolio ir Evelinos nuotr./Evelina, Stambulas |
kad nieko daugiau nereikia iki pilnos laimės. Vis tik jautėm, kad mus tyrinėja ne vienas parduotuvėlėje ar kavinukėje sėdintis lankytojas. Prie smalsių žvilgsnių mes jau pripratom. Vasariniai turistai jiems pažįstami, kur kas didesnę nuostabą kelia mūsų masyvios kuprinės su prikabintomis palapinėmis žiemos vidury. „Kur jūsų viešbutis?“,- ir staiga jų veidai persimaino it ką tik išvydus vaiduoklį. „Nakvosit lauke? Juk šiandien -15, vešiuosi jus su savimi“,- neatlyžo vienas gerietis sunkvežimio vairuotojas, po to mus net vaišinęs vienoje iš sunkvežimių vairuotojų valgyklėlių. Pirštus laižėm, kokia buvo skani žuvis tą vakarą. Kartą net armijos automobilis sustojo pasižiūrėt, kas ten kuičiasi ant sniego netoli kelio. „Mes čia miegosim“,- tvirtai pareiškėm. Jauni kareiviai ilgai kikeno, skėsčiojo rankomis ir gūžčiojo pečiais, kol vienas kolega per telefoną išvertė jų rūpestį „šiąnakt bus labai šalta, armijos vyrukai jus nuveš iki kokio viešbučio“. Ilgai stebeiliję mūsų pasus, galų gale paleido. Jų nuostabą galima suprasti.
Bursa: svečiuose pas menininkus
Pradedam pastebėti, kad mūsų keliavimas įgauna savitą stilių. Apie ypatingas vietas daugiausiai sužinome iš vietinių žmonių, o ne iš kelionių vadovų. Ir nėra taip svarbu mums „uždėti varnelę“ ant apkeliautų „būtina pamatyti“ objektų. Mus vilioja nuotykis, ir regis nebesvarbu, ar jis atsitinka kokioje nors Stambulo aikštėje, ar kažkur giliam kaimelyje.
 |
| Karolio ir Evelinos nuotr./Miegas po žvaigždėtu dangumi prie Juodosios jūros pakrantė |
Bursa mus džiugino ne tiek senovine architektūra, bet galimybe prisiliesti prie šiuolaikinės kultūros vietinių menininkų dėka. Mūsų atėjo pasitikti Ahmetas ir po kurio laiko mes jau sėdėjom ant balta minkšta medžiaga aptiestų sofų jo namuose. Neužilgo ant stalo garavo dviejų aukštų arbatinis – viršutinis mažas su stipriu arbatos užpilu, apatinis su karštu vandeniu. Ahmetas, jo sesuo Emel ir mama tuoj atnešė balto riebaus sūrio, jogurto, kiek daržovių ir tai mudviem tapo tikra puota. Klausimai tąvakar nesiliovė. Angliškai mokėjo tik Ahmetas, kuris sunkiai, bet džiaugsmingai vertėjavo mums visiems. Pokalbiai netilo veik iki vidurnakčio. Daugiausiai plepėjom apie meną, meno terapiją ir nepaklusnius studentus. Susimirkčiojom su jų mama (taip tegalėjom palaikyt tiesioginį pokalbį), o ji jau ir neša megztą kepuraitę ir šaliką. „Dovanų. Pati mezgiau“,- Ahmetas su pasididžiavimu verčia mamos žodžius.
 |
| Karolio ir Evelinos nuotr./Evelina. Svečiuojantis pas Bursos miesto menininkus |
Visa jų šeima – menininkai. Abu brolis Ahmetas ir sesuo Emel dirba nedidelėje, bet jaukioje dailės studijoje. Kaip tik ją kitą rytą ir aplankėm. Molbertus apgulę vaikai mus apžiūrinėjo smalsiomis, bet draugiškomis akimis. Ir nors tą dieną mes dar apžiūrėjome meno galeriją ir vietinį muziejų, pasisvečiavimas pas būsimus menininkus, jų klausimai ir pamąstymai, mūsų atmintin įstrigo kur kas giliau.
Šaltis ir urvai Kapadokijoje
Vis tik didžiausia dalis širdies palikta Kapadokijoj. „Kodėl čia atvažiavot žiemą, kai taip šalta?“,- teiravosi vienas prekeivis. Gal dėl to, kad galėtumėm vienatvėje apžiūrėti sniegu apdrėbtas nepaprasto grožio dar prieš 60 milijonų metų suformuotas uolas su gausybę urvų juose. Goremo parkas atrodė it mažasis kanjonas, kuriame nebuvo nė gyvos dvasios, tik šuns pėdsakai dar kurį laiką nemintame sniege. Gal šitame, o gal tame urve galėtumėm priglaust galvą tą šaltą žiemos naktį?
Įkūrėme laužą, kuris ruseno dar ilgą laiką. „Kokia reikalinga ugnis šį vakarą“,- džiaudami savo įmirkusias kojines ir pirštines. Alkani it žvėrys sukirtom ką tik ant laužo virtą košę ir gėrėm karštą žolelių arbatą. Urvo sienose ugnis žaidė su šešėliais, o tolumoje virš mėnulio paviršiaus uolų giliame danguje spragsėjo žvaigždės. Akys pradėjo markstytis. Matyt šilti išdžiūvę miegmaišiai, kitaip nei praeitos nakties drėgmė ir šalnos, leido nusnūsti vieną kitą valandėlę. Ryte pakirdom kaip visada anksti. Saulės nepabučiuotos kur ne kur nubalę uolos kaustė dėmesį. Kažkur tolumoj pakibę tingūs oro balionai. Tyla, mūsų – girgžd girgžd girgždantys sniege batai ir nei vieno žmogaus. Gerai, kad esame čia ne vasarą...
 |
| Karolio ir Evelinos nuotr./Team LT. Kapadokijos namai olose |
Irano viza
Ketiname traukti tolyn šilko keliu, todėl mums reikalinga Irano viza. Labai gaila, kad aplankyti tokiai šaliai nusimato netrumpas vizos gavimo procesas. Bent dvi savaites reikia laukti pakvietimo laiško, būtino norint prašyti vizos. Gavus pakvietimą dar savaitė kol gausi vizą (žinoma, jeigu ją gausi, nes ambasada lengvai gali pasakyti „ne“ ir nieko tu nepadarysi). Taigi tikimės, kad procesas bus neskausmingas ir kelias toliau nedulkės.
