Vos išėjus iš oro uosto, atrodytų, tiesiai nuo žurnalo viršelio mūsų pasitikti atvažiavo XX a. 6 dešimtmečio kadilakas. Iš pirmo žvilgsnio – šimtametis senukas, bet nublizgintas, prižiūrėtas ir pilnas arklio galių.
Vos patekę į greitkelį negalėjome tverti savame kailyje ir vis dairėmės: visi automobiliai atrodė kaip kalėdinės lemputės ir savo ryškiomis spalvomis puošė gatves bei kaustė žvilgsnius. Įspūdį paliko ir automobilių išmetamųjų vamzdžių dūmų „efektai“, nuo kurių kiekio net svaigo galva...
Pirmas įspūdis Havanoje
Havanos miestas – gyvas organizmas. Jis nuolatos šurmuliuoja, juda ir skamba. Pastatai savo spalvotumu neatsilieka nuo automobilių. Žmonės temperamentingi, bet draugiški, patys beveik neturėdami šansų išvažiuoti iš šalies (o jeigu apsisprendžia, privalo valdžiai mokėti didelius mokesčius), jie kviečia pasaulį apsistoti savo namuose.
Vaizdas priminė tėvų pasakojimus apie gyvenimą komunistinėje santvarkoje ir eiles prie sovietinių parduotuvių
Kadangi mieste nėra tiek viešbučių, kiek norinčių čia atvažiuoti turistų, kas antra šeima atveria savo namų duris ir teikia apgyvendinimo paslaugas.
Antrą dieną skersai išilgai narpliodami miestą nustebome: „O ar matei nors vieną parduotuvę?“ – klausėme vienas kito. Galiausiai radome vieną. Pastebėti nebuvo sunku, nes iki jos buvo nusidriekusi eilė žmonių. Svarstėme, kokį stebuklą ten jie pardavinėja? Pasirodo, stebuklų nebuvo – paprasčiausia duona, sviestas, vanduo, sūris...
Vaizdas priminė tėvų pasakojimus apie gyvenimą komunistinėje santvarkoje ir eiles prie sovietinių parduotuvių.
Tačiau vėliau sužinojome, kad tokia eilė – vienas juokas, palyginus su ta eile, kurią žmogui tenka įveikti norint nusipirkti interneto kortelę, kurią turėdamas gali valandą naudotis ryšiu su pasauliu.
Žinoma, po to kai randi vieną iš nedaugelio valstybės įrengtų wi-fi zonų. Tokių šalyje iš viso yra apie 250 ir jos dažniausiai „slepiasi“ miesto aikštėse ir parkuose.
„Ką žmonės veikia be feisbuko?“ – taip juokaudami tarpusavyje svarstėme. Tačiau atsakymo ilgai ieškoti nereikėjo. Kuboje žmonėms interneto nereikia, nes jie – bendrauja, geria „Cuba Libre“, po to šėlioja pagrindinėse miesto aikštėse.
Apsipratę Havanoje patraukėme tiesiai į Nr.1 Centrinėje Amerikoje nominuojamų paplūdimių – Varadero. Vieta gali būti turistiška, jei nori, ir visiškai neturistiška, jei to nenori. Tereikia pasirinkti gyventi viešbučiuose ar jaukioje kubiečių šeimoje.
Paplūdimys žavus tuo, jog vienoje pusėje galima stebėti saulėtekį, o kitoje už 500 m – saulėlydį.
Mums asmeniškai Varadero šiek šiek priminė Kuršių Neriją. Didžiausias skirtumas – arbatos šiltumo vanduo, koralų baltumo smėlis ir turkio spalvos horizontai.
Varadero praleidome daugiau laiko, nei planavome – tiesiog negalėjome išvažiuoti.
Kuo skiriasi kubiečiai nuo lietuvių?
Įsivaizduokite situaciją: kažkur viduryje džiunglių sugenda autobusas. Vairuotojas sustoja, praneša keleiviams apie gedimą ir informuoja, kad dar nesugalvojo, ką daryti. Keleiviai lyg niekur nieko išlipa, vieni išsitraukia knygą, kiti prisėda rašyti atvirukų, dar kiti susiranda kur nusipirkti „Cuba Libre“.
Niekas net nesuraukia antakių, priešingai – mezga naujas pažintis su kitais pakeleiviais. Po poros valandų problema pati išsisprendžia, o keleiviai (tiek vietiniai, tiek į kubietišką nuotaiką jau spėję įsijausti keliautojai) sugrįžta atgal į autobusą ne tik kad nesupykę, bet net pailsėję. Kelionė tęsiasi. Būtent tokie dalykai vyksta Kuboje. Ir tai puikiai atskleidžia žmonių nuotaikas šalyje.
Atvykę į Vinjalės miestelį pažinome visai kitą, turbūt tikrąjį kubietiško gyvenimo ritmą. 99 proc. miestelio gyventojų yra ūkininkai, kurie aprūpina ne tik visą Kubą, bet ir pasaulį cigarais ir kava. Tie, kurie nedirba ūkyje, gamina valgyti ūkininkams ir turistams. Kiekvienas namukas, esantis arčiau centrinės aikštės, yra atsidaręs šeimos restoranėlį, siūlantį kelis patiekalus, turi po 1-2 kambarių „nakvynės namus“ (isp. Casa particular). Žmonės čia labai darbštūs ir verčiasi, kaip tik gali.
Nieko nelaukę, susiplanavome kelionę po tabako plantacijas. Pablo – mūsų ispanakalbis gidas pagal pašaukimą, o ūkininkas – pagal profesiją, ryžosi aprodyti mums apylinkes.
Plantacijų horizontai atrodė begaliniai, tad nusprendėme keliauti ant arklių. Kadangi prieš tai ant arklio buvau sėdėjusi tik kartą gyvenime, paprašiau kuo ramesnio gyvulio.
Pablo rodo baltapūkį gražuolį ir užtikrino, kad jis „tranquilo, tranquilo“ (liet. ramus, ramus). Bet paslaptinga šypsena išdavė, kad kažkas čia ne taip.
Pasirodo, jis nusprendė pasilinksminti ir paskyrė man labiausiai išdykusį arklį iš visų. Likusią dienos dalį mano arklys bandė stotis piestu, erzino kitus arklius, purškė ir įsivaizdavo esąs Liūtas Karalius. Kartą vos nenukritau, pamečiau akinius nuo saulės, bet įspūdžių parsivežiau per akis. Dar ir dabar apie tai vos pagalvojus „kinkos“ dreba.
Kuboje įvyko istorinis įvykis – Vytautas (mano bendrakeleivis) rūkė cigarą. Draugai Lietuvoje manęs prašė nufilmuoti, kitaip žadėjo netikėti, jog Vytautas teiksis įsikąsti cigarą į dantis.
Bet kaip gali atvažiuoti į Kubą ir neišmėginti cigaro, juolab kai vos per kelias akimirkas plantacijos šeimininkas tavo akivaizdoje meistriškai jį susuka?!
Mažiau kokybiškus lapus ūkininkai susmulkina ir panaudoja cigarečių gaminimui
Įdomu tai, kad vietinių cigarų lapai yra mirkomi vaisių sirupe, tam, kad įgautų tropinio aromato. Vėliau lapai džiovinami ir sukami rankomis, o užpildomi ne smulkintu tabaku, o sveikais susuktais tabako lapais.
Mažiau kokybiškus lapus ūkininkai susmulkina ir panaudoja cigarečių gaminimui.
Kuboje ne kartą turėjome progų įsitikinti, jog kubiečiai be galo svetingi. Kartą saulei leidžiantis žingsniavome namų link ir pamatėme ant namo stogo kelis žmones. Jie pašaukė į svečius, nes „perskaitė“ mūsų mintis, kad nuo tos terasos saulėlydis turėtų atrodyti pritrenkiamai.
Šeimininkas pasiteiravo, ar esame išalkę. Na, badu nemirštam, bet ko nors lyg norėtųsi. O tada ir prasidėjo... Trys žmonės pradėjo nešti maistą – sriubą, užkandžius, dar užkandžių, karštą patiekalą, garnyrą, kitą garnyrą ir trečią... Galvojome, kad sprogsime, bet tuo metu ant stalo atkeliavo ir tortas. Bandėme atsisakyti, bet supratome, kad tai – nemandagu.
Dažnai keliautojai skundžiasi, kad Kuboje prasta situacija su maistu – visiškai nesuprantu, kodėl jie taip sako. Mūsų patirtis priešinga.
Koks galėtų būti apibendrinimas? Kuba mums paliko milžinišką įspūdį. Spalvinga, šilta, temperamentinga, muzikali, atsipalaidavusi ir tiesiog nepanaši į nieką kitą. Ar verta važiuoti? Be jokios abejonės! Kada? Dabar, kol dar nespėjome patys jos sugadinti.
Daugiau autorės ir jos draugo kelionių istorijų rasite jų feisbuko puslapyje.