Į daugiau nei 300 tūkst. gyventojų glaudžiantį Barį vis daugiau lietuvių vilioja neseniai čia pradėjusios skraidinti pigių skrydžių bendrovės. Vis dėlto į Italijos „bato kulniuką“ verta keliauti ne tik dėl nedidelės lėktuvo bilietų kainos, bet ir patogios geografinės padėties – iš Bario lengvai pasieksite kvapą gniaužiančius Italijos miestelius.
Bario Karolio Wojtylos oro uostas nuo miesto centro yra nutolęs apie aštuonis kilometrus. Jei skrydis nėra vėlyvas, Bario centrą pasieksite autobusu.
Šalia oro uosto laukiantys firmos „Tampesta“ autobusai vos už keturis eurus nuveš iki centrinės geležinkelio stoties, nuo kurios, jei judėjimo neriboja sunkūs lagaminai, Bario senamiestį galima pasiekti ir savomis kojomis.
Baryje viešbučių netrūksta, tačiau pavieniams ar tiesiog sutaupyti norintiems keliautojams hostelių pasirinkimas gana skurdus.
Pirmąsias tris naktis praleidau „Olive Tree Hostel“. Mažiau nei 10 minučių pėsčiomis nuo centrinės geležinkelio stoties įsikūręs hostelis pasitiko nepriekaištinga švara, itin draugišku ir paslaugiu personalu bei į nakvynės kainą įskaičiuotais pusryčiais. Visa tai – maždaug už 20 eurų nakčiai.
Tiems, kurie nedrįsta savarankiškai keliauti po mažesnius regiono, kuriame vargiai sutiksite angliškai kalbančių žmonių, miestelius, hostelis siūlo vienos dienos ekskursijas. Pasinaudojusi šiuo pasiūlymu aplankiau Materos miestą, apie kurį – šiek tiek vėliau.
Baris – maisto miestas
Lankydamiesi Baryje galite pamiršti viešąjį transportą ar taksi – čia visus reikalingus taškus per pusvalandį pasieksite pėsčiomis. Žinoma, kelionę gali apsunkinti karštis, todėl tiesiog privalu padaryti pertrauką ir pasivaišinti gelato – itališkais ledais, kurie nuo mūsų šaltojo deserto skiriasi mažesniu riebalų kiekiu.
Vietinių teigimu, Baryje skaniausi gelato parduodami „Martinucci“ restorane. Jei skanėstą pasiimsite išsinešimui, sumokėsite du eurus. Nutarę prisėsti prie staliuko ir valgyti vietoje, tikėkitės šiek didesnės kainos.
Nors Baris tikrai nėra gražiausias regiono miestas, neįmanoma atsispirti pasivaikščiojimui siauromis senamiesčio gatvelėmis. Čia prie spalvotų langinių puikiai dera įvairiausių gėlių vazonai, o pro langus kyšantys skalbiniai miestui suteikia papildomo šarmo.
Vis dėlto lankytinų vietų čia nėra daug. Ko gero, daugiausia turistų pritraukia San Nicola bazilika, kurioje ilsisi šv. Mikalojaus relikvijos ir Bonos Sforcos palaikai, o lubas puošia įspūdinga mozaika.
Nors šventykla priklauso katalikams, ji labai svarbi ir stačiatikiams. Tiesa, šiuolaikiniai piligrimai, nusileidę į po bazilika įkurtą kriptą, nepraleidžia progos ne tik pasimelsti, bet ir altoriaus fone pasidaryti asmenukę.
Nepasigailėsite užsukę į XII a. iškilusią Svevo pilį, kurioje spėjo pagyventi ir kilmingieji, ir už baisius nusikaltimus nuteisti kaliniai, ar mažiau garsią šv. Mykolo bazilikos pusseserę šv. Sabinos bažnyčią.
Vakare būtinai pasivaikščiokite imperatoriaus Augusto promenada. Vienoje jos pusėje – siaurų gatvelių išraizgytas Bario senamiestis, kitoje – žydroji Adrijos jūra.
Tų, kurie lankosi Lietuvos didmiesčių restoranuose ir baruose, Bario kainos tikrai neišgąsdins, o paklausius vietinių rekomendacijų – maloniai nustebins.
Kadangi Italija – picų kraštas, apsilankiau neapolietiškoje picerijoje „Napul'e“. Netoli centrinės geležinkelio stoties įsikūrusiame restoranėlyje tradicinė „Margarita“ atsiėjo vos penkis eurus, tačiau jos pabaigti tiesiog nesugebėjau – ketvirtadalį mocarela permirkusio skanėsto teko perduoti angliškai nekalbančios, tačiau maloniai besišypsančios padavėjos globon.
Paklausiusi hostelio savininkų rekomendacijų, užsukau į vietinių pamėgtą „Piccolo“ barą. Mažytėje erdvėje nesutiksite kitų turistų, klausysitės depeche'ų ir queen'ų, o už butelį populiariausio alaus šnekus padavėjas jūsų paprašys vos vieno euro. Tiesa, nors baro viduje nėra staliukų ir kėdžių, stovėti visą vakarą tikrai neteks – vietiniai įsitaiso ant šaligatvio ar greta stovinčių automobilių kapotų.
Matera – M.Gibsono apsėstas miestas
Sakoma, kad maždaug už 70 km nuo Bario nutolusi Matera – antroji pagal senumą gyvenvietė pasaulyje, kurią amžiumi lenkia tik garsioji Jordanijos Petra.
Čia du turistų traukos centrus skiria tarpeklis: vienoje jo pusėje – urvai, kitoje – „Sassi“ vadinamas akmeninis miestas.
Galintys didžiuotis turtinga istorija ir rekordiniu miesto amžiumi, Materos gyventojai kur kas labiau yra linkę pabrėžti, kad Melas Gibsonas čia filmavo 2004 metais pasirodžiusią juostą „Kristaus kančia“.
Kaip ir minėjau anksčiau, į Materą keliavau ne savarankiškai, o su hostelio gidu. Vos įsėdus į automobilį, žilaplaukis Gianfranco nedrąsiai prisipažino sunkiai kalbantis angliškai, tačiau kalbos barjeras nesutrukdė papasakoti ir alternatyvios miesto istorijos.
Gido teigimu, prieš keletą dešimtmečių didelės istorinės svarbos miestas buvo itin apleistas, o jį „iš numirusiųjų“ prikėlė iš įvairių Europos šalių suplūdę hipiai. „Istorijos vadovėliuose to nėra parašyta, tačiau aš pats viską mačiau“, – pasidabinęs šelmiška šypsena pasakojo Gianfranco.
Lečė – barokinis Salento stebuklas
Lečė – Salento regiono centras, nuo Bario nutolęs apie 140 km, tad kelionė traukiniu nuo vieno miesto iki kito trunka kiek mažiau kaip dvi valandas, o už bilietą tenka sumokėti apie 10 eurų.
Vienintelis barokinis regiono miestas bene labiausiai didžiuojasi nuo Romos imperijos laikų išlikusiu amfiteatru, XII amžiuje iškilusia prabangia katedra ir nuo XVI a. pradžios stūksančia Karolio V pilimi.
Kaip ir dauguma kitų pavienių keliautojų, Lečėje apsistojau „Urban Oasis“ hostelyje, kurį drąsiai galiu vadinti geriausiu iš visų lankytų. Mane, kaip ir visus sutiktus gyventojus, labiausiai sužavėjo sodas, kuriame rytais garuoja keliautojų kava, o šiltais vakarais girdisi pokalbiai įvairiausiomis kalbomis.
Jei esate alergiški katėms ar šių gyvūnų dėl kokių nors priežasčių negalite pakęsti, hostelis jums vargu ar patiks – sode karaliaujantys keturkojai kartais įsliūkina į miegamuosius. Tiesa, tik labai trumpam.
Lečė – nedidelis miestas, glaudžiantis kiek mažiau kaip 100 tūkst. gyventojų, tačiau čia stebina didelis barų ir restoranų pasirinkimas. Jei kelionės biudžetas itin mažas, siūlau žvalgytis miniatiūrinių barų, aplink kuriuos būriuojasi garsiai čiauškantys viduje netilpę italai. Būtent čia paragausite Lečės pasididžiavimu laikomų kepinių.
Rustico (kairėje) – traškios tešlos bandelė su daug mocarelos ir pomidorais, tuo tarpu aliejuje keptų arrancini (dešinėje) viduje slepiasi ryžiai, žirneliai ir mocarela. Nors užkandžiai – ne itin išvaizdūs, vos po pusantro euro atsieinantys kepiniai itin sotūs ir labai skanūs.
Jei nesate didelis bažnyčių gerbėjas, o geru oru muziejuose užsibūti nesinori, Lečės įžymybėms pamatyti užteks ir vienos dienos. Tokiu atveju verta pasinaudoti patogia miesto geografine padėtimi ir pakeliauti po apylinkes. Rytuose – Adrijos jūros skalaujami smėlėti paplūdimiai, Vakaruose – akmenuota, tačiau ne mažiau graži Tirėnų jūros pakrantė.
Neturite galimybės išsinuomoti automobilio? Autobusų tvarkaraščius rasite čia. Tiesa, būtinai atkreipkite dėmesį į žvaigždute (*) pažymėtus maršrutus – jie galioja tik liepos ir rugpjūčio mėnesiais.
Otrantas – tarsi iš atviruko
Adrijos jūros skalaujamas Otrantas pirmiausia ypatingas savo geografine padėtimi, nes yra arčiausiai Albanijos įsikūręs Italijos miestas. Į turtinga istorija galintį pasigirti Otrantą atostogauti suplūsta italai iš visos šalies, dienas leidžiantys degindamiesi palei krantą išsibarsčiusiose jachtose.
Čia veiklos ras ir istorijos mėgėjai: Otrantas garsėja 1480-aisiais pastatyta pilimi, po kurios požemius pasivaikščioti galima ir šiandien. Tiesa, jie tokie dideli ir painūs, kad tai leidžiama daryti tik su gido pagalba. Be to, būtent nuo pilies bokšto įamžinami gražiausi miesto vaizdai.
Tuo tarpu centre stūksanti katedra mena, ko gero, didžiausią Otranto tragediją. XVI amžiuje miestą užpuolus Osmanų imperijos kariams, buvo išžudyti beveik visi gyventojai. Manoma, kad likę 800 gyvųjų griežtai atsisakė atsiversti į islamą ir pasirinko mirtį. „Otranto kankiniais“ pramintų gyventojų palaikai vis dar laikomi šioje šventovėje.
Jei norite visą dieną praleisti paplūdimyje, Otrantas nėra geriausias pasirinkimas. Smėlėta pakrantė čia – nedidelė, todėl poilsiautojams tenka išsitiesti ir ant molo bei pakrantėje stūksančių akmenų.
Bangų nuglostytas Galipolis
Prie Tirėnų jūros išsidėstęs miestas turistus traukia dėl saloje įsikūrusio senamiesčio, kurį su naująja Galipolio dalimi jungia XVI amžiaus tiltas.
Nors architektūra ne tokia puošni, kaip, pavyzdžiui, Lečės ar Otranto, o kai kuriais atvejais tiesiog šaukte šaukiasi restauratoriaus rankos, gerokai mažesni turistų srautai ir iš visų pusių tvirtas sienas skalaujančios bangos sukuria nuostabią atmosferą.
Lankydamiesi mieste būtinai užsukite į XVI a. menančią Galipolio pilį, San Domenico al Rosario bažnyčią, profesoriaus ir mokslininko Emanuele'io Barbos muziejų. Be to, mieste veikia vandens pramogų parkas.
Iš Lečės į Galipolį galite nuvykti trimis autobusais – 102, 104 ir 108. Pastarasis važiuoja maždaug triskart ilgiau nei kiti, tačiau jei norite bent pro autobuso langą susipažinti su Galipolio apylinkėmis, vertėtų rinktis būtent jį.
Jei bilietą pirksite greta esančiame bare, o ne iš vairuotojo, sutaupysite vieną eurą. Ši taisyklė galioja visiems maršrutams, tačiau nekalbant itališkai ne visada lengva surasti bilietų pardavimo vietas.
Polinjano a Marės grožis
Grįždama iš Lečės į Barį, kurio oro uoste manęs laukė skrydis, paklausiau sutiktų keliautojų rekomendacijų ir sustojau Polinjano a Marės miestelyje. Nuo Bario nutolęs apie 33 km, jis labai lengvai pasiekiamas traukiniu.
Iškart tapo aišku, kodėl aviabilietų į Barį pardavėjai rodo būtent šio miestelio nuotraukas – tarp uolų įsiterpęs siauras paplūdimys tiesiog užgniaužia kvapą.
Kadangi Polinjano a Marė tyrinėjimui galėjau skirti tik keletą valandų, aplenkiau bažnyčias ir muziejus. Kaip ir dar dešimtys turistų, tiesiog išsitiesiau ant bangų glostomų uolų. Juk Italijoj skubėti tiesiog nepadoru!
