Mane sujaudino faktas, kad sovietmečiu Dnipras buvo uždaras užsieniečiams miestas. Tokios vietovės man visada sužadina didesnį nei įprastai smalsumą, ir dėl to tampa dar įdomiau jas aplankyti. O uždaras jis buvo todėl, kad mieste veikė raketinių ginklų gamykla, kuri buvo slapta ir gamino rimtus ginklus. Joje dirbo geriausi sovietų specialistai.
Oficialiai buvo skelbiama, kad gamykla gamina sulčiaspaudes, mikserius ar kitokius rakandus. Tai buvo apgailėtina, nes net 60% miesto gyventojų ir jų šeimų buvo susieti darbo santykiais su šia gamykla ir žinojo, ką ji iš tiesų gamino. Sugriuvus Sovietų Sąjungai miestas buvo atvertas užsieniečiams.
Dauguma homo sovieticus šį miestą žino kaip Dniepropetrovską. Ir jie neklysta, nes paskutinius beveik šimtą metų jis būtent taip ir vadinosi. Petrovskis buvo kažkoks vietinis komunistų veikėjas, smarkiai prisidėjęs prie bene didžiausios ukrainiečių tautos tragedijos – Holodomoro. Tai štai ir gavo atpildą už gerus darbus. Viskas būtų kaip ir suprantama, mes juk irgi turėjome ir Kapsuko, ir Sniečkaus pavadinimus, kuriuos atėjus laikui išmetėm į istorijos šiukšlyną. Tačiau Ukrainoje Dniepropetrovsko pavadinimas buvo pakeistas tik prieš trejus metus, tai yra, jau po Krymo aneksijos ir karo Donbase pradžios.
Sakytume, kad ukrainiečiai nebetinkamas laikmečiui iškabas ar simbolius keičia lėtai, tačiau žinant, kad miestas, skaičiuojantis viso labo kiek daugiau nei dviejų šimtų metų istoriją, iki Dniepropetrovsko pavadinimo savo vardą buvo pakeitęs jau šešis kartus, tai gal ir ne lėtume esmė.
Kaip ten bebūtų, dabar oficialus miesto pavadinimas yra Dnipro. Ir jei miesto valdžia ne visada suskumba pakeisti iškabas, tą kartais už juos padaro neapsikentę piliečiai. Dnipro miesto prieigose miestiečiai nuo miesto užrašo plaktukais nukapojo žodį Petrovsk, palikdami tik Dnipro. Pats mačiau šį užrašą atvykdamas iš Charkovo.
Tiesos dėlei reikia pasakyti, kad didžioji dauguma tiek vietinių, tiek atvykėlių iš įpratimo Dniprą dar vis vadina Dniepropetrovsku.
Per Ukrainos Maidaną mieste įvyko šiokių tokių prorusiškų mitingų, kažkas palakstė, kažkas patriukšmavo, kažkas pagrasino, tačiau nieko iš to neišėjo, nes patriotiškai nusiteikę gyventojai sudarė daugumą ir tiesiog nenorėjo chaoso. Savivaldybė irgi nedelsdama išreiškė savo poziciją likti Ukrainos sudėtyje. Kažkur skaičiau, kad taip įvyko ne dėl gilaus patriotizmo, o dėl pragmatizmo ir oligarchų įtakos. Esą jie, nenorėdami sukrėtimų savo versle, dar prieš neramumus kėlė miestiečiams algas, gerino darbo sąlygas, idant paruoštų juos būsimiems įvykiams ir įtikintų, kad drastiški pokyčiai atneštų tik sumaištį ir žalą.
Miestiečiai tuo patikėjo, nuvertė savo leninus ir vietoj pagrindinio jų pastatė paminklą Ukrainos kariams.
Kelionė iš Charkovo traukiniu ar autobusu turėjo trukti penkias valandas, kas atrodė neadekvatu, nes atstumas tarp miestų yra apie 200 kilometrų. Aišku, galima įvertinti, kad Ukrainoje keliai yra gana prasti, ypač vietose, kur nesilanko užsieniečiai. Charkovas ir Dnipras be jokių abejonių į tą sąrašą patenka. Na, bet vis tiek, net ir vertinant tai, kažkaip ta kelionė ilgoka pasirodė.
Visa laimė, kad Ukrainoje dar važinėja „dušmanai“ su savo mikriukais. Lietuvoje senokai tokių neregėjau. Kai jie buvo, stengiausi jais nesinaudoti, nes mokesčių jie nemokėjo ir už nieką neatsakė. Ukrainoje jie dar egzistuoja ir yra gana modernūs, nes bilietus pardavinėja internetu, tuo dar labiau atiminėdami klientus iš oficialių vežėjų. Šįkart vienu iš tokių pasinaudojome, nes jų siūloma kelionės trukmė buvo trys valandos, ir tai jau buvo per stiprus argumentas, kad atsisakytumėm. Kaip tokiam atstumui, kelionės trukmė irgi buvo ilgoka, tačiau čia buvo greičiausias variantas. Reikėjo tik nuvykti į kažkokį Charkovo gyvenamąjį rajoną, panašų į Fabijoniškes, ir ten susirasti mikroautobusą. Tokia ilga kelionė yra pateisinama, nes kelias vietomis buvo tikrai blogas. Kaip ir dauguma Dnipro gatvių.
Dnipras taip pat yra milijoninis ir pramoninis miestas. Turistai čia nesilanko, o gyventojai daugiausia kalba rusiškai. Tai yra kiek keista, nes keturi penktadaliai miesto gyventojų save laiko ukrainiečiais, bet kalba rusiškai. Bet jau nebe visuotinai kaip Charkove. Kai kur, pavyzdžiui stoties kavinėje, darbuotojos su mumis principingai kalbėjo tik ukrainietiškai ir neperėjo prie rusų kalbos.
Pirmas įspūdis išlipus iš autobusų stoties rajone su apdaužytomis gatvėmis ir nutriušusiais pastatais buvo prastokas. Čia dar baisiau nei Charkove, pamaniau, Charkovo centre bent gatvės sulopytos. Prie viso įspūdžio, netoliese dar kažkas degė. Pusė dangaus buvo uždengta juodais dūmais.
Slenkant pagrindine miesto Dmitra Yavornytskoho gatve įspūdis mažai keitėsi. Čia švaros buvo mažiau nei Charkove, o automobilių parkas buvo gerokai senesnis. Ėjome gatve galvodami, ką čia nuveikus, ir svarstydami, kad gal tas Charkovas ir nebuvo toks beviltiškas lyginant su čia.
Bet netrukus viskas ėmė keistis į labai gerą pusę – mes priėjome Dniepro upę, kurios krantinėje pulsavo gyvenimas. Čia ilsėjosi miestiečiai, plaukiojo pramoginiai laivai, garsiakalbiu kviečiantys keleivius ir pusvalandį žadėdami už minutės išplaukti. Kažkas grojo, kažkas šoko, kažkas žvejojo ir šįkart tai buvo didelis kontrastas su didžiuliu, bet apmigusiu Charkovu.
Man taip jau yra, jei miestas turi adekvatų vandens telkinį, tai viena geriausių vasaros pramogų yra maudynės. Dnipre joms tinkami yra Monastryskij saloje esantys paplūdimiai. Nesu tikras, kiek švarus vanduo gali būti upėje, kurios abiejuose krantuose pastatytas didžiulis miestas su metalo, plastiko ir įvairios chemijos pramone, bet vanduo buvo puikus, ir daugybė žmonių maudėsi. Išsimaudėm ir mes. Lyg ir nieko blogo neatsitiko po to. Pati sala ir šiaip yra labai populiari tarp miestiečių. Joje yra Ševčenkos parkas su atrakcionais.
Dnipre yra metro. Jis kiek nestandartinis, nes turi tik vieną trumpą liniją, kuri buvo pastatyta, kad sujungtų miesto centrą su pramonine miesto dalimi, kuria galėtų darbininkai važiuoti į gamyklas. Ji neina per visą miestą, o tik nuo centro į pramoninius rajonus.
Metro važiuoja retai ir nėra masiškai naudojama kaip Charkove. Be to, ji labai nepraktiška, nes labai mažai kur ja nuvažiuosi. Mes nusileidom juo pavažiuoti tik dėl pramogos, nes kas gi dar gali pasigirti važiavęs metro Dnipre. Pavažiavome vieną stotelę ir grįžome atgal, nes maršrutas eina ne upės link, o visiškai į kitą pusę, kur yra gamyklos. Bilietas kainuoja kelis centus.
Taigi, po pramogų Dniepro krantinėje, miestas visiškai reabilitavosi, ir dabar jau jis rodėsi daug gyvesnis ir spalvingesnis už piktoką Charkovą. Tiesa, kartu ir labiau aptriušęs, sovietiškesnis, kaimietiškesnis, bet negi tai svarbiausia? Svarbu, kad šarmą turi. Jei rinktumėtės, į kurį miestą iš šių dviejų nuvykti, siūlyčiau tik į Dniprą. Bet esminė sąlyga – tai turi būti vasarą. Žiemą jie abu, greičiausiai, yra vienodai nykūs.
Na, o mes skubame toliau. Dabar per naktį važiuosime naktiniu traukiniu į dar keistesnį ir dar labiau turistų nelankomą miestą esantį jau visai šalia karo zonos– Mariupolio uostamiestį.
