Kiek vėliau šį pavadinimą pamačiau laimingiausių šalių sąraše. Butanas ten skambėjo egzotiškai greta Skandinavijos šalių, Australijos ar Naujosios Zelandijos. Mane taip pat sužavėjo faktas, kad 1972 m. tuometinis šalies karalius Jigme Singye Wangchuckas pareiškė, jog bendroji nacionalinė laimė yra svarbesnė nei bendrasis vidaus produktas (BVP). Taigi šis palyginimas tapo Butano filosofija, kuria gyvenama ir šiandien, o ją pasitelkus formuojamas šalies įvaizdis.
Butanas stebina ne tik laimės filosofijos taikymu gyvenime ir ekonomikoje. Pavyzdžiui, tai taip pat vienintelė šalis pasaulyje, kurios į orą išmetamo anglies dioksido kiekis yra neigiamas, – visiška anomalija, nes Butanas į save sutraukia 6 mln. anglies dioksido per metus. Taip yra todėl, kad Butanas yra padengtas net 72 proc. miškų, ir dėl to jam netrukdo net vienos labiausiai taršą pasaulyje išskiriančių kaimynių – Indija ir Kinija.
Butanas taip pat yra vienintelė šalis pasaulyje, kuri yra uždraudusi gaminti ir perparduoti tabaką bei rūkyti viešose vietose, tačiau galima pastebėti, kad šie draudimai neatbaido rūkančių ar nelegalių tabako prekeivių. Greičiausiai todėl, kad baudos už tai laimės valstybėje nėra didelės.
Paskutinius 5 metus gyvenau Dubajuje, kur oro tarša yra labai didelė, o pabėgimas į tokią šalį savaitei buvo daugiau nei detoksikacija plaučiams ir mintims. Tai buvo sielos poilsis.
Toliau kviečiu į šią kelionę leistis su manimi ir patyrinėti magišką, istorijomis apipintą Butaną, kitaip dar vadinama Griaustinio drakono šalimi dėl dažnų audrų Himalajuose.
Kaip patekti į Butaną?
O tai nėra taip jau lengva. Pirmas patarimas – pradėti organizuoti tokią kelionę bent prieš kelis mėnesius iki išvykimo. Tam privaloma pasirinkti gerą vietinę agentūrą, nes individualiai vykti į Butaną patys negalėsite. Ji paskirs jums atitinkamą paketą: diena Butane jums kainuos maždaug 250 dolerių be papildomų išlaidų, draudimo, skrydžių bilietų ir arbatpinigių.
Į Paro oro uostą skrenda tik dvi vietinės oro linijos, ir lėktuvai dažnai būna pilni, todėl bilietus reikėtų užsisakyti anksčiau. Iš savo patirties rekomenduočiau skristi ne per Indiją, mat ten gali jūsų pareikalauji vizų, norint persikelti į kitą skrydį. Geriausia rinktis Katmandu, Singapūrą ar Bankoką.
Buvau skaičiusi, kad lėktuve skrendant į Paro reikia rinktis vietą kairėje pusėje prie lango. Taip ir padariau. Tad kai jau artėjome prie oro uosto ir pro langą mačiau Everesto viršūnę, supratau, kad tai bus nepamiršdama kelionė.
Pats leidimasis buvo labai įdomus lėktuvui laviruojant tarp kalnų šlaitų ir slėnių. Kalnai atrodė taip arti, lyg lėktuvas galėtų bet kurią akimirką nubraukti jų šlaitus. Tuomet prisiminiau, kad Paro oro uostas laikomas vienu pavojingiausiu pasaulyje.
Tačiau nusileisti pavyko sklandžiai, ir netrukus aš jau sveikinausi su savo gidu bei vairuotoju. Be galo nudžiugau pamačius, kad mane pasitiko jaunosios kartos gidai, kuriems buvo apie 30 metų. Tada supratau, kad mano turas nebus nuobodus. Mane labai nustebino, kad vyrai buvo apsivilkę nacionalinius kostiumus („Gho“), kurie atrodė labai gražiai ir jaukiai.
Vėliavos mirusiems – ant kiekvieno kampo
Kelionei besitęsiant supratau, kad tradiciniais kostiumais rengiasi beveik visi Butano gyventojai, tarsi nukeldami tave keliais šimtmečiais atgal į praeitį. O kita vertus, jautiesi kaip sulėtintame filme – viskas taip paprasta ir žavu. Lauke tvyro gryno oro ir kalnų gaiva, o tolumoje nuolatos girdimi varpų garsai bei matomos plevėsuojančios maldų vėliavos.
Su pastarosiomis buvau supažindinta jau pirmą dieną, kai smalsumo vedama paklausiau, kodėl ant kalno šlaito įsmeigta daugybė vertikalių baltų vėliavų. Pasirodo, butaniečiai, norėdami pagerbti mirusio artimojo atminimą, įsmeigia 108 vėliavas („Manidhar“). Vėliavos turi daugybę simbolinių reikšmių budistų kultūrose, tačiau man, kaip svetimam žmogui Butane, visur susmeigtos vėliavos teikė tik absoliučią ramybę besiplaikstydamos vėjyje ir primindamos apie gyvenimo ir visą ko laikinumą.
Butaniečiai ir jų požiūris į gyvūnus
Butane viskas susipina su giliomis tradicijomis ir religiniais įsitikinimais, tai jaučiama kiekviename žingsnyje. Apie tai primena jų tradiciniai kostiumai, išpiešti ornamentai ant namų, kelio vidury stovinčios stupos (butanistinės struktūros, kuriose yra laikomos relikvijos), kurias vairuotojai pagarbiai apvažiuoja pagal laikrodžio rodyklę, lakstantys benamiai šunys (jų Butane yra maždaug tiek, kiek trečdalis viso Butano gyventojų) ir žmonių santykis su gyvūnijos pasauliu ir gamta.
Vieną vakarą apsistojus Punakoje man buvo neramu, kaip garsiai staugė šunys. Gidas pasakė, kad jie tiki, jog šunys mato pomirtinį gyvenimą, ir dėl to jie loja pamatę daug mirusių sielų, kurios nebuvo geros šunims praeitame gyvenime. Gerai, kad prieš einant miegoti šunys nurimo, nes nebebuvo labai jauku ten miegoti, žinant, kad tiek daug negerų sielų klaidžioja aplink.
Prieš vykstant į Butaną patarčiau visiems gerai pasidomėti vietine kultūra ir budizmu, kad netektų raudonuoti prieš vietinius žmones. Mat jau pirmą naktį Paro teko susigėsti, kai supratau, kad butaniečiai net uodo nemuša. Tuo tarpu buvau jau užmušusi kelis vietinius vabalus ir turbūt užrūstinus visus jų dievus. Likusią kelionės dalį taikiai gyvenau su visais sutiktais vabalais, bet svarbiausia – taikoje su savimi.
Kelionės po kalnus baigdavosi pašventinimais
Mano kelionės tikslas buvo kuo daugiau pabūti Butano gamtoje ir kuo daugiau pavaikščioti po kalnus. Iš dalies viskas taip ir vyko. Kiekvieną dieną laipiojome, vaikščiojome, gėrėjomės gamta, o neišvengiama tokių pasivaikščiojimų dalis buvo ir šventyklos. Kiekviena kartą tai buvo neįtikėtina patirtis ir įspūdingiausia kelionės dalis. Taigi išvažiavau iš Butano pašventinta bent 30 kartų, nors iš tikrųjų būtų sunku ir skaičiuoti.
Visos šventyklos ir vienuolynai turi savo mistiškas atsiradimų istorijas. Nors didžiausią įspūdį man paliko maži vienuolynai, kuriuose buvau vienintelė turistė ir turėjau daug progų medituoti su juose gyvenančiais vienuoliais ar vienuolėm mergaitėm, tačiau paminėti privalau dvi šventyklas, kurias aplankyti privalo kiekvienas, nuvykęs į Butaną. Tai vaisingumo šventykla Pokaroje ir Tigro Lizdo vienuolynas netoli Paro.
Vaisingumo šventykla pritrenkia atvirumu ir išpieštais vyriškais organais ant kiekvienos vaisingumo kaimelio sienos pakeliui į šventyklą. Nors viskas išpiešta labai meniškai ir spalvotai – gan neįprasta matyti tokį dekorą. Mano gidas minėjo, kad iki šiol vaisingumo miestelis turi geriausią gimstamumo koeficientą visame Butane. Taip pat vaikų negalintys susilaukti žmonės plūsta į šią šventyklą iš viso pasaulio. Šventykloje net yra knyga su sėkmės istorijomis apie poras, kurioms pavyko susilaukti atžalų po meditacijos toje šventykloje.
Kelias į Taktsang vienuolyną, kitaip vadinamu Tigro lizdu, yra butaniečių piligriminė kelionė, kurią jie stengiasi įveikti bent kartą gyvenime. Tai 1,5-2 val. trunkanti kelionė pirmyn ir atgal, kuriai reikia bent vidutinio sportinio pasiruošimo. Vienuolyne rasite keturias šventyklas, kiekviena jų turi ypatingą istoriją.
Įėjimas į vienuolyną yra ypatingai sakralus – liepiama ne tik nusiimti batus, bet ir palikti visus daiktus. Tikima, kad šventykla įkurta vietoje, kur Guru Rinpoche (žinomas kaip Butano globėjas ir šventasis) atskrido ant tigro nugaros, kad įveiktų vietinius demonus, kur ši kova baigėsi trijų mėnesių meditacija uoloje, į kurią patenkama įėjus į šventyklą.
Taigi, nori ar ne, patekęs į Butaną susipažįsti su budizmu, kuris apima didelę dalį jų kultūros ir gyvenimo būdo. Mano gidas, kalbėdamas apie Butano religiją ir tikėjimą, pasakodavo viską su tokia pagarba, entuziazmu ir atsidavimu, kad ilgai netrukus aš tiesiog pamiršau savo vidinius loginius prieštaravimus ir pasinėriau į mistišką bei pasakomis apipintą Butaną. Ir, atrodo, staiga pradėjau jausti ir matyti daugiau, būti čia ir dabar, mėgautis kiekvienu žingsniu ir gryno oro įkvėpimu.
Timpu – miestas be šviesoforų
Butano populiacija yra mažesnė nei milijonas gyventojų, o štai jų sostinėje Timpu gyvena apie 115 tūkst. žmonių, ir tai yra vienintelis miestas Butane, tačiau net ir jame nėra nė vieno šviesoforo. Didžiausia sankryža šiame mieste yra kontroliuojama policininko, tad jautiesi grįžęs į senus laikus, kai technologijų dar nebuvo. Mieste vakare skamba šunų kaukimas, nes kaip ir visame Butane – jų čia apstu. Tad iš pirmo žvilgsnio Timpu manęs nesužavėjo.
Tačiau nuomonė greitai pasikeitė pakilus į kalną pasigrožėti paauksuota bronzine Dordenma Budos statula. Tai viena didžiausių Budos statulų pasaulyje – jos aukštis siekia net 52 m, o jos statybos buvo baigtos tik 2015 m. Norint pasiekti statulą reikės užlipti 288 laiptelius. Tačiau grįžti galite ir parko takeliais pasimėgaujant panorama ir grožintis spalvotomis vėliavomis apkarstytais medžiais. Nuo statulos apžvalgos aikštelės atsiveria nuostabus Timpu vaizdas ir kalnuota panorama.
Mums pasisekė, kad į apžvalgos aikštelę užlipome po lietaus – debesys buvo nusileidę žemiau kalnų, ir balose atsispindėjo auksinių budų statulos. Šis fenomenas sukūrė be galo mistišką vaizdą – jaučiausi lyg būčiau rojuje, apsupta jų dievybių. Esu mačiusi Tian Tan Budos statulą Honkonge, tačiau šios statulos grožis ir ją supanti aplinka negali būti net lyginama su kitomis statulomis, nuotraukos neperteikia viso grožio.
Slėnių kraštas ir karštų akmenų vonia
Visą savaitę taip keliavom po Butaną iš vienos vietovės į kitą, iš vienos šventyklos į kitą, vis važiuodami nuo kalno į kalną. Ten kur kalnai – ten ir slėniai. Nespėjus peržvelgti savo kelionės tvarkaraščio, tik kelionei įpusėjus supratau, kad net dvi dienas praleisiu toje pačioje vietovėje – Phobjikha slėnyje. Ši vietovė buvo kiek šaltesnė nei aplankytos kitos Butano dalys, taip pat joje nemačiau nei vieno turisto. Mat turistai dažniausiai čia atvyksta spalio-vasario mėnesiais stebėti slėnyje apsistojusių juodakaklių gervių.
Apsistojome mediniame namuke-viešbutyje, o pro savo langą galėjau matyti pušynus bei atsiveriantį vaizdą į romantiškai rūku apdengtą slėnį. Dienos veikla buvo baigta, ir aš supratau, kad turiu laisvą pusdienį, todėl nusprendžiau pasivaikščioti slėnyje viena ir aplankyti tolumoje matomą stupą. O tuo tarpu paprašiau, kad vakarui paruoštų man karštų akmenų vonią – tai tradicinė butaniečių vonia. Kadangi ši vietovė priminė visišką kaimo gludumą ir kvepėjo autentiškumu – pamaniau, kad tai bus geriausia vieta išbandyti šią pramogą.
Kol kaito laužas su akmenimis, aš, apsitaisius visais turimais neperšlampamais rūbais, lėtai bridau link stupos, iki kurios kelias nepasirodė toks jau lengvas. Teko eiti tarp besiganančių karvių ir ieškoti praėjimo per tekantį upelį. Praėjimas buvo tiesiog numesta medinė lenta, todėl stengiausi gerai įsidėmėti jos vietą – juk kažkada reikės ir grįžti tuo pačiu keliu. Tačiau apžavėta kraštovaizdžio ir befotografuodama kiekvieną nematytą gėlę nepastebėjau, kaip perlipau dar porą šaltinėlių, ir staiga ėmė labai greitai temti. Šiek tiek apėmė panika, ir kai pradėjau girdėti keistus garsus, prisiminiau visus gido pasakojimus apie ten besilankančius leopardus, vilkus ir kitus plėšrius gyvūnus.
Pradėjau ieškoti kelio atgal apsišviesdama telefonu, tačiau niekaip negalėjau rasti perlipimo per upelį. Rodos, ir krūmų padaugėjo, o lauke tarsi kas išjungė šviesą – aplink juoda juoda, negalėjau matyti net savo kojų. Mintimis stengiausi save nuraminti ir po ilgų paieškų atradau perėjimą. Tikrai jaučiausi kaip atradusi šviesą pačiame tunelio gale.
Po tokio nuotykio tikrai buvau nusipelniusi karštos vonios. Tačiau mano nuotykiai tą dieną dar nebuvo pasibaigę. Susisukus į chalatą nulėkiau į mažą medinį namuką su rūkstančiu dūmu iš kamino. Tada tik supratau, kodėl ši patirtis bus tokia autentiška. Lauke prie laužo šildėsi ir man akmenis kaitino penki butaniečiai vyrai, o štai prie pat laužo buvo įėjimas į vonios kambarį – perskirtas tik medžiagine užuolaida, nesiekiančia grindų. Visi jie šmaikštavo ir gerai leido laiką, tačiau man buvo nelabai maloni ta mintis, kad mane globos šalia esanti didelė vyrų kompanija, kol mėgausiuosi jų įkaitinta vonia. Tačiau pergyventi nebuvo dėl ko. Vyrai tikrai atsakingai paruošė vonią – pripylė ten specialių žolelių, paklausė, ar šiltas vanduo, ir ramiai paliko mane vieną.
Taip pat staiga visi nutilo, ir aš besimėgaudama šiluma galėjau girdėti tik ugnies rusenimą. Nors buvo neįprasta, tačiau netrukus atsipalaidavau ir supratau, kad Butanas tikrai saugi šalis net ir vienai merginai keliautojai. Tad jei būsite Butane ir nuspręsite išbandyti jų tradicinę karštų akmenų vonią – tikrai patarčiau šią paslaugą išbandyti kokiame atokiame kaime, o ne prabangiame viešbutyje.
Ko tikėtis Butane?
Pamenu, kai pranešiau šeimai apie savo planuojamą kelionę, manęs jie nesuprato. Mama vis klausė, kodėl nevykstu geriau į kokią salą. Tačiau aš ir nenorėjau gulėti paplūdimyje. Tą akimirką man nebuvo nieko egzotiškiau už kalnus, lietų, budistines mantras ir medinius kalnų namukus. Tad jei kažkam gyvenime trūksta magijos, įkvėpimo, neatrasto grožio, pasakų ir legendų, o galbūt daugiau aštrių pojūčių, jei jus traukia kalnų ramybė ir budizmas – kelionė į Butaną tikrai pasiteisins.
Aš vykau į Butaną balandį, ir dėl to galėjau džiaugtis rododendrais – jų žydintys krūmai buvo nukloję visus šlaitus.
Tačiau būnant Butane nevyko joks vietinis festivalis, kurių paprastai šalis turi daugybę, ir tai puiki proga pažinti Butano kultūrą. Todėl prieš vykstant patarčiau peržvelgti jų festivalių kalendorių ir pasirinkti tokią datą, kad tektų aplankyti bent vieną festivalį ir pasigrožėti butaniečių tradiciniais kostiumais.
Tai šalis, į kurią grįžčiau vėl ir vėl, šalis, kuri nukelia į praeitį ir padeda grįžti į čia ir dabar.
