Daugelis, apsilankiusių Irane, kaip vieną ryškiausių įspūdžių mini žmonių geranoriškumą, draugiškumą. Iš tiesų, sunku prisiminti šalį, kurioje teko patirti tokį žmonių norą padėti – pasiūlymų užsukti į svečius, būti pavaišintais sulaukia turbūt kone kiekvienas apsilankęs šioje šalyje.
„Iranas labai saugi šalis, labai svetinga“, – bent keletą kartų pabrėžė pajūrio kurorte Ramsare viešbutį mums pasišovęs surasti iranietis. Atrodo, kad tas stereotipas apie nesaugumą iraniečiams yra itin jautrus, tad jie daro viską, kad šis įsitikinimas būtų paneigtas. Ir jiems pavyksta. Per dvi savaites kelionės po įvairias Irano vietas nebuvo situacijos, kuomet būtume pajautę nesaugumą, agresiją. Atvykę į Iraną būkite pasiruošę, kad prie jūsų vis prieis pakalbėti iraniečiai, kurie norės sužinoti, ką galvojate apie jų šalį, iš kur atvykote, ką veikiate gyvenime, na, ir, žinoma, galiausiai su jumis nusifotografuos. Turistų dar neišlepinti iraniečiai jaučia asmeninę pareigą parodyti, kokia svetinga, įdomi, saugi yra jų šalis.
Žinoma, viskas jau artimoje ateityje gali keistis. Ir iš dalies prie to gali prisidėti ir vis augantys turizmo srautai. Pastaruoju metu Iranas lengviau įsileidžia atvykstančiuosius, turistų čia žymiai padaugėjo. „Ir prieš metus ar dvejus turistų skaičius šiek tiek paaugdavo. Tačiau pastaraisiais metais jų padaugėjo štai tiek“, – išraiškingai ore mostelėdamas ranka kreivę į viršų rodo viešbučio Jazdo mieste darbuotojas. Jis sako, kad daugiausia atvykstančiųjų – iš Prancūzijos ir Vokietijos. Tačiau keliaujant teko sutikti atvykėlių iš pačių įvairiausių pasaulio kampų – nuo vietnamiečių iki lenkų, keliaujančių po Iraną dviračiais, ar lietuvių. Lietuvių, vykstančių į Iraną, pastaruoju metu išties daug – nemažai jų susigundė pigiais lėktuvų bilietais. Skrydį į Teheraną, su persėdimu Kijeve, šiais metais buvo galima nusipirkti už 150–230 eurų.
Irano vizą galima gauti atskridus oro uoste – ji kainuoja 75 eurus. Vizai tereikia turėti patvirtinimą apie viešbučio registraciją pirmai atvykimo nakčiai, taip pat sveikatos draudimo polisą, galiojantį ir Irane (tačiau jeigu jo neturite, sveikatos draudimą galite įsigyti čia pat, oro uoste). Anksčiau būdavo pasakojama apie sunkumus, su kuriais susidurdavo norintieji gauti vizas, apie atmestus prašymus įvažiuoti į šalį, tačiau bent jau pastaruoju metu neteko girdėti apie tai. Kelios valandos procedūrų oro uoste ir įžengiame į Irano teritoriją. Ten dabar, pagal persišką kalendorių, – 1396-ieji metai.
Svarbiausia – išmokti pereiti gatvę
Iranas yra tokia didelė, įvairi šalis, kad jai apkeliauti, pamatyti svarbiausius objektus neužteks nei poros savaičių, nei mėnesio. Galima kelias dienas praleisti tokiuose įspūdinguose Irano miestuose kaip Isfahanas ir išvykstant jausti, kad net pusės visko dar nespėjai apžiūrėti, galima leistis į dykumų turus (tarp jų ir į vietą, kuri apibūdinama kaip karščiausia vieta Žemėje), galima lipti į kalnus ar vykti prie jūros, į salas, kurios Irane – tarsi šiokia tokia laisvės oazė.
Daugelis atvykstančiųjų pirmiausia atsiduria šalies sostinėje Teherane, kuris pasitinka triukšmu, smogu, automobilių spūstimis ir spaudžiančiu noru kuo greičiau vykti tolyn. Nors kelionių gidai siūlo daugybę įdomybių, kurias verta pamatyti šiame mieste, visgi šis triukšmo ir chaoso kamuolys – turbūt ne tas persiškų paslapčių apgaubtas Iranas, kurio vaizdą daugelis susidaro mintyse prieš kelionę.
Be to, šiame mieste atvykusieji susiduria su, ko gero, pagrindiniu pavojumi Irane. Ir pradeda įgyti įgūdžius, kurie bus mirtinai reikalingi šioje šalyje. Tai – gatvės perėjimas. Jeigu manote, kad šioje šalyje realiai galioja kokios nors kelių eismo taisyklės, klystate. Atrodo, vairuotojai varžosi, kas vienos kelionės metu padarys kuo daugiau nusižengimų. Šviesoforai atrodo kaip nesėkmingos dekoracijos ir unikalus būdas tuščiai iššvaistyti valstybės pinigus, perėjos – grynai simbolinės, o vairuotojai, sėdę prie vairo, iš geraširdžių pašnekovų virsta nuožmiais gatvių lenktynininkais, kurie į sutrikusius pėsčiuosius žiūri bejausmiais veidais ir lekia nesustodami. Paskui jau išsivysto jausmas, sufleruojantis, kuriuo momentu, susidarius kelių sekundžių tarpui tarp automobilių, mėginti perlėkti gatvę. Skelbiama, kad ši šalis – tarp pirmaujančių pagal žūstančiųjų keliuose žmonių skaičių. Nenuostabu kodėl.
Dienomis – į mečetes, vakarais – prie tilto
Po Teherano įspūdžiai tik gerėja. Vieną stipriausių įspūdžių visame Irane palieka Isfahano miestas, kurį patys iraniečiai apibūdina kaip „pusę pasaulio“. Tai miestas, kuriame susispietusios skirtingos kultūros, religijos, architektūriniai stiliai ir amžiai. Greta didingų mečečių – armėnų ir žydų kvartalai, turgaus labirintais būtų galima vaikščioti visą dieną (beje, turgaus prekiautojai čia nėra tokie įkyrūs kaip daugelyje Rytų šalių), tyrinėti antrą pagal dydį aikštę pasaulyje (po Tiananmenio aikštės Pekine) – Imamo aikštę.
Siestos metu geriausiomis vietomis mieste tampa parkai, kuriuos nusėda iraniečiai, labai mėgstantys piknikus – išsitiesia patiesalus su maistu ir, jei jau esate užsieniečiai, greičiausiai kas nors pasiūlys prisijungti ir jums. Tiesa, iranietiško mandagumo taisyklės sako, kad bet koks siūlymas yra tik mandagumo gestas tol, kol jo neišgirstate pakartojant tris kartus – tik tada jau galite būti tikri, kad kviečia nuoširdžiai. Parkuose taip pat galite išbandyti savo jėgas ir žaisdami šachmatais bei šaškėmis – čia tai mėgstama pramoga. Įsitaisę greta šachmatininkų ne taip drąsiai jaučiasi kortuotojai – lošimai Irane uždrausti.
Na, o vakarais Isfahano gyvenimas persikelia prie upės, kurios krantus jungia įspūdingai apšviesti tiltai. Prie tiltų šeimos rengia piknikus, rūko kaljanus, prie ledų ar sulčių pardavėjų nusitiesia šimtametrinės eilės. Žymiausias iš Isfahano tiltų – jau nuo XVII amžiaus keliautojų vaizduotę žadinantis Khaju tiltas, kuris dabar vėlyvais vakarais tampa ir poetų, muzikantų susirinkimo vieta.
Šviesoms melancholiškai krentant ant upės, šniokščiant vandeniui, ant tilto skambant dainoms ar deklamuojamiems eilėraščiams sukuriama išties ypatinga atmosfera. Ją kiek išsklaido policija – patruliai vis bando išvaikyti susibūrimus, tačiau tai panašu į katės ir pelės žaidimą, nes jau po kelių minučių „nesankcionuoti“ dainavimai prasideda kitoje tilto pusėje.
Dykumų vėjai
Kiekvienas kitas Irano miestas ar kaimas atsiskleidžia vis kitu charakteriu, pateikia vis kitą šalies gyvenimo pusę. Bene jaukiausias, paslaptingiausias – dykumos prieangyje, 1200 metrų aukštyje įsikūręs Jazdo miestas.
Jo gatvėmis vis prašvilpia smėlį nešantys dykumos vėjai, vaikštinėjimas siaurais moliniais senamiesčio voratinkliais, kuomet dažnai gali nesutikti nė vieno žmogaus, atrodo tarsi visiškai kitas pasaulis nei Teherano skubėjimo beprotybė, o bene geriausias laikas pajausti šio miesto magiją – vakare, tamsai pamažu besileidžiant ant miesto, įsitaisyti kurioje nors arbatinėje ant vieno iš namų stogų ir klausytis miesto tylą sudraskančių vakarinių muedzinų susišaukimų – kvietimų maldai. Palyginimas su „Tūkstančio ir vieno nakties“ atmosfera būtų banaliausias, tačiau šiuo atveju visgi tiksliausias.
Jazde vis dar labai stipri senąjį tikėjimą – zoroastrizmą – išpažįstančių žmonių bendruomenė, su kurios papročiais, tikėjimu ir kultūra geriausia susipažinti nuvykus į netoliese Jazdo esančius kaimus, tačiau ir mieste yra gausybė šio tikėjimo ženklų ir jį vis dar iki šiol išpažįstančiųjų (skaičiuojama, kad jų yra apie 200 tūkstančių).
Šie oficialiai valdžios ir visuomenės yra toleruojami, tačiau kalbinami neslėpė jaučiantys esą kiek užribyje. Na, o iš zoroastristų religinių objektų bene įspūdingiausi mieste – tylos bokštai. Zoroastristų tikėjimas neleidžia mirusiųjų laidoti, deginti ar skandinti, todėl jie buvo atgabenami į šiuos miesto pakraštyje esančius bokštus ir padedami ant viršaus – ten kūnus sukapodavo plėšrieji paukščiai. Dabar ši praktika jau uždrausta, o mirusieji laidojami šalia įrengtose kapinėse. Net jeigu jums visai neįdomi nei zoroastristų kultūra, nei tikėjimas, verta į bokštus atvykti ryte ar vakare dėl nuo jų atsiveriančių vaizdų į kalnus.
Širazas – su poetais ir sodais, bet jau be vyno
Širazas nuo seno garsėjo kaip menų, poezijos, sodų miestas. Taip pat garsėjo jis ir kaip vyno miestas – pastarojo nebeliko (bent jau oficialiai), tačiau visko kito atvykusieji gaus su kaupu.
Nors miestas nepribloškia tokia architektūrine didybe kiekviename žingsnyje kaip Isfahanas, jis siūlo visai kitokius estetinius malonumus – pasivaikščiojimus išpuoselėtais sodais, apsilankymą iraniečių garbinamo poeto Hafizo mauzoliejuje.
Ši vieta patvirtina širaziečių kaip poezijos mylėtojų vardą – prie įėjimo į mauzoliejų supantį parką – eilės, viduje – nesibaigiančios fotosesijos, jau įprasti Irane akiai piknikai, ši vieta garsėja ir poezijos skaitymais, tačiau bent jau mes to nepastebėjome. Užtat prie įėjimo į mauzoliejų – gatvės knygų turgus, kuriame greta persų poetų ir ištisi stalai, skirti knygoms apie Harį Poterį.
Istorijos mėgėjai į Širazą plūsta, žinoma, visų pirma dėl netoliese esančios buvusios Persijos sostinės Persepolio griuvėsių – šiame komplekse kelionė tūkstančius metų atgal geriausiai leidžia suprasti imperijos didybę.
Na, o kai jau ima atrodyti, kad Irane mečečių interjerai ir eksterjerai jau nebenustebins, kad jų jau pamatyta, švelniai tariant, per daug, Širazas ima ir visgi nustebina.
Visų pirma, Nasiro al Mulko mečete, kurios vitražai viduje sukuria šviesų šokius, bei veidrodiniu interjeru garsėjantis Šacho Čerago mauzoliejus ir šventykla. Pastarasis užsieniečiams dar prieš kurį laiką buvo uždarytas, tačiau dabar čia vėl galima pakliūti į vidų ir jiems – tiesa, tik lydint čia pat prisistatančiam darbuotojui. Na, o atvykėlės moterys čia patiria, ką reiškia jaustis apsirengus čadras – tik su tokiu aprangos kodu galima įžengti į vidų, o čadros apsilankymui išduodamos prie įėjimo.
Iš kalnų idilės – į liūdną pajūrį
Tuo, kad Iranas labai skirtingo kraštovaizdžio šalis, galima įsitikinti nuvykus į šiaurinę dalį. Masouleho kaimas, įsikūręs 1050 metrų aukštyje ir skaičiuojantis tūkstančio metų istoriją, visiškai neprimena dar prieš pusvalandį apačioje matytų vaizdų. Pirmas įspūdis – kad labiausiai tai primena Nepalo kalnus.
Kalnų šlaituose išsidėstę nameliai, miškais apaugę kalnai, vinguriuojanti upė – tikra ramybės ir atsipalaidavimo užuovėja. Šio miesto architektūra unikali – į kalną įmūryti namai sujungti vienas su kitu, ten, kur baigiasi vieno stogas, prasideda kito prieangis, laiptų raizgalynėmis nardai namų, kuriuose iki šiol gyvena apie 500 žmonių ir kurie žiemomis dėl iškritusio sniego kuriam laikui būna atkirsti nuo pasaulio, stogais.
Užtat pavasarį ir vasarą miestą nusėda turistai – vakarais virš miestelio rūksta dūmai, iraniečiai čia kavinėse traukia kaljanus, kurie čia tokie populiarūs, kad netgi susiformuoja tikros „kaljanų alėjos“, apsiperka turguje ir valgo šviežiai keptą duoną.
Užtat nuvykusieji prie Kaspijos jūros ir apsilankę kad ir Ramsaro mieste, kuris labai mėgstamas iraniečių turistų, kur mėgdavo ilsėtis ir paskutinis šachas, gali būti lengvai šokiruoti, nes akivaizdu, kad tai, ką iraniečiai vadina poilsiu prie jūros, gana smarkiai skiriasi nuo mūsų supratimo.
Net Palanga šalia Ramsaro atrodo kaip išpuoselėtas, blizgantis, prašmatnus kurortas. Šalia Kaspijos jūros – suversti šiukšlių kalnai, kadaise prasidėjusios, tačiau nebaigtos statybos, buvusios prabangos ir linksmybių pėdsakai. Jeigu galvojate, kad šalia jūros turėtų būti kažkas panašaus į promenadą, klystate. Pailsėti atvykę iraniečiai laiką leidžia už kelių kilometrų nuo Kaspijos nutolusiame miesto centre, o prie vandens atvyksta nebent piknikui – kaipgi be jo – ar kaljanui, kurį rūko šalia automobilio ar net jame.
Šiuo pajūriu geriausia žavėtis iš tolo – tarkime, nuo molo, kuriame pasijauti tarsi idilėje – iš vienos pusės Kaspijos jūra, kitoje – palmių linijos įrėminti kalnai. Tobulas vaizdas, kol nepriartėji prie šiukšlių nusėtos pakrantės. Beje, moterų aprangos kodui nuolaidų nėra ir prie jūros – maudytis galima, tačiau lipti į vandenį reikia su skarele ir visus „nepadorumus“ paslepiančiais drabužiais.
Kitoje dalyje skaitykite: kiek kainuoja kelionė į Iraną, koks yra neoficialusis gyvenimas šioje šalyje