Skaitykite pirmąją pasakojimo apie kelionę į Iraną dalį
Moterims – atskiros vietos viešajame transporte
Vienas pirmųjų dalykų, dėl kurių ima rūpintis keliaujantieji į Iraną užsieniečiai, bent jau moterys, yra aprangos taisyklės. Taip, į aprangą čia žiūrima gana griežtai. Moterims viešumoje privaloma dengti plaukus, jos turi, jei nenori sulaukti dorovės policijos dėmesio ar aplinkinių priekaištų, dėvėti drabužius, kurie paslepia rankas iki riešų, ilgas kelnes ar sijonus. Vyrų su šortais miestuose taip pat neišvysite. Tiesa, patys iraniečiai sako, kad turistės, net jei ir būtų sučiuptos viešumoje apsirengusios ne pagal šias taisykles, greičiausiai sulauktų tik įspėjimo. „O kas nutiktų iranietėms?“ – klausiame. Mus vežantis taksi vairuotojas išraiškingai nutyla, tačiau internete nesunku rasti pasakojimų apie už griežtų taisyklių nesilaikymą net įkalintas iranietes moteris.
Metro ar autobusuose moterims skirtos atskiros kėdžių eilės (vyrai važiuoja transporto priemonių priekyje, moterys – gale) ar erdvė, skirta tik moterims. Net metro laukimo stotyje pažymėtos vietos, skirtos transporto laukti moterims.
Yra vietų, kur moterims geriau nesirodyti. Arbatinės Teherane, kurioje taip pat rūkomas ir kaljanas (gal tiksliau būtų pasakyti, kad arbata tokiose arbatinėse – tik priedas prie kaljano), viduje sėdėję vyrai buvo akivaizdžiai šokiruoti, pamatę į šią įstaigą įžengusias kelias turistes moteris. Kaljaninės savininkas iš pradžių sutiko, kad ir moterys galėtų parūkyti kaljano, tačiau vėliau, akivaizdžiai sutrikęs, grįžo ir pasakė: „Arbata aš pavaišinsiu, tačiau čia esantys vyrai prieštarauja, kad viduje būtų moterys ir rūkytų kaljaną. Tad gerkite arbatą ir eikite iš čia.“
Tiesa, kituose miestuose su tuo susidurti jau neteko – kiekviena Irano vietovė skiriasi ne tik savo istorija, kultūra, bet ir tuo, kiek konservatyvios ar šiuolaikiškos nuotaikos ten tvyro. Tarkime, Isfahaną, nepaisant to, kad jis nuo seno garsėjo prekyba, jame – daugybė turistų, net patys vietiniai apibūdina kaip gana konservatyvų, o štai Širazas vadinamas vienu laisviausiu, atsipalaidavusių žmonių miestu.
Pogrindyje – ir alkoholis
Tuo tarpu Irano jaunimas gyvena puikiai žinodamas tai, kas vyksta Vakaruose – jie anglų kalbos išmoksta žiūrėdami Holivudo filmus, parsisiųstus internetu, klausosi vakarietiškos muzikos (taip pat ir alternatyviosios), o „Facebook“ blokavimas šalyje veikia tik iš dalies – daugelis naudoja „VPN“ programėlę, kuria gali jungtis prie socialinių tinklų.
Tas pats ir su alkoholiu. Oficialiai jis draudžiamas ir jokioje kavinėje jo nerasite. Tačiau net ir su visais griežtais draudimais Iranas netapo abstinentiniu R.Karbauskio rojumi – dalis iraniečių gaminasi alkoholį namuose, veikia juodoji rinka (tiesa, joje alkoholis parduodamas didelėmis kainomis – tarkime, pusantro litro naminukės kainuoja daugiau kaip 50 eurų. Atvežtinis alkoholis kainuos žymiai brangiau – butelis vyno 50–60 eurų, viskio butelis – apie 70 eurų, o alaus skardinė – apie 5 eurus), armėnų bendruomenei savo reikmėms nedraudžiama gamintis alkoholio, tad kartais jie svaigiųjų gėrimų parduoda ir kitiems. Jeigu jaunimas pasiūlys jums užsukti pas save į namus, greičiausiai išgirsite ir tai, kad kažkas turi ir to draudžiamojo alkoholio.
Dykumoje nuvažiavus apžiūrėti druskų ežero ant spindinčio druskingo paviršiaus išvystame anglių likučius. „Tai mėgstama jaunimo susirinkimo vieta – toliau nuo viešumos. Jie čia atvažiuoja automobiliais, kuria laužus, rengia vakarėlius, geria alkoholį ir vartoja narkotikus“, – pasakoja iranietis gidas.
Iranas susiduria ir su didelėmis problemomis dėl narkotikų – statistika skelbia, kad iki 6 mln. iraniečių turi su narkotikais susijusių priklausomybės bėdų, ir tai – vieni didžiausių skaičių visame pasaulyje. Heroinas, opiumas, hašišas, kiti narkotikai – iš kaimyninių valstybių jie nesunkiai pasiekia Teherano gatves.
Namų viduje moterys irgi nusimeta skaras ir renkasi gana atvirus drabužius – užtenka pavaikščioti po Teherano drabužių parduotuves, kad įsitikintumėte, – net Lietuvoje ne visos moterys išdrįstų apsirengti suknelėmis tokiomis iškirptėmis. Be to, iranietės viešumoje sumaniai išnaudoja tai, ką leidžiama joms parodyti iš po drabužių – tiek makiažo naudoja reta vakarietė. O ir tos privalomosios skaros neretai dėvimos taip išmoningai, kad, regis, tuoj tuoj nuslys nuo galvos ir iš tiesų nekažin ką ir paslepia. Tačiau formaliai taisyklėms nenusižengiama.
Tad Irane yra du pasauliai – vienas oficialusis, matomas, o kitas – privatus, kur galioja visai kitos taisyklės.
Kainos kyla, bet Iranas vis dar nėra brangus
Keliavusieji po Iraną prieš keletą metų būdavo priblokšti kainų – viskas atrodė net nepadoriai pigu. Tie laikai praėjo. Taip, europiečiui čia viskas dar tikrai yra pigiau nei daugelyje šalių, tačiau tiek patys iraniečiai skundžiasi, kad kainos nuolat kyla, tiek ir turizmo srities darbuotojai neslepia, kad per metus paslaugos, viešbučiai gana smarkiai pabrango. „Bradt“ kelionių vadove skelbiama informacija, kad nuo 2013 metų viešbučių kainos padvigubėjo.
Taigi, kokį biudžetą planuoti norint vykti į Iraną? Nakvynė žmogui nebrangiame viešbutyje dviviečiame-triviečiame kambaryje didžiuosiuose miestuose atsieis 10–15 eurų. Tiesa, kai kuriuose miestuose (tarkime, turistų itin mėgstamame Isfahane) ieškoti nakvynės patartina likus gerokai laiko iki kelionės – turistų srautas čia viršija biudžetinių viešbučių pasiūlą.
Pietūs žmogui nebrangiame restorane atsieis 3–5 eurus, tačiau, žinoma, galima rasti ir kur kas prabangesnių vietų, kur už vakarienę sumokėsite 6–12 eurų, o gatvės maisto galima pavalgyti ir už porą eurų. Pietums patartina susirasti vietos gyventojų itin mėgstamus šeimos restoranėlius, kurie dažnai veikia tik pietų metu ir prie patekimo į kuriuos gali tekti palaukti eilėje, tačiau už tuos pačius 4 eurus gausite sotaus, skanaus naminio maisto.
Šviežiai spaustos sultys kainuoja apie 1 eurą, ledų porcija 30–50 euro centų, vietos gyventojų ir turistų itin mėgstamas jogurto gėrimas dooghas, primenantis turkišką „Ayran“ ar indišką lassi, parduotuvėse kainuoja apie 30 euro centų.
Kaljanas kavinėje kainuoja 2,5–4 euro (jei norėsite prie jo išgerti ir arbatos, kaina padvigubės), arbatos virdulys keliems žmonėms vaizdingoje vietoje terasoje – 1,5–2 euro, nealkoholinis kokteilis apie 2,5 euro, nealkoholinis vietos gamybos alus – 0,5 euro, importinis – 1,5–2 euro.
Transportas Irane pigus, kelionės didžiuosiuose miestuose taksi atsieis 1,5–3,5 euro (su taksistais dėl kainos čia reikia tartis iš anksto, o vairuotojai nėra skrupulingi – į taksi gali sugrūsti kad ir penkis keleivius, nemaža dalis automobilių atrodo tarsi iš senienų muziejų, o tokios menkos smulkmenos kaip atsidariusi bagažinė, prigrūsta keliautojų kuprinių, atrodo menkniekis, netrukdantis važiuoti). Naktinis VIP autobusas (šios klasės autobusai labai rekomenduojami keliaujant didesnius atstumus arba važiuojant naktį) pasižymi ne tik puikiu servisu, nemokamu maistu, bet ir kainuoja santykinai pigiai – 6–7 valandų kelionė iš Teherano į Isfahaną kainuoja apie 10 eurų.
Įėjimas į daugelį muziejų, mečečių užsieniečiui kainuoja apie 5 eurus. Visos dienos turas po dykumą vienam žmogui – apie 11 eurų.
Taigi, dviejų savaičių kelionė, gavus pigius lėktuvų bilietus, gyvenant nelabai brangiuose viešbučiuose, netaupant muziejų ir kitų lankytinų objektų sąskaita, keliaujant po visą šalį, valgant vidutinio brangumo restoranuose atsieis apie 900 eurų.
„Režimui beliko pusantrų metų“
Iranas pastaruoju metu tampa vis atviresnis. Po šacho flirto su Vakarais atėjo teokratinis islamiškasis laikotarpis, o dabar, bent jau iš pokalbių su žmonėmis, atrodo, kad visuomenėje tvyro gana prieštaringos nuomonės, kuria kryptimi turėtų eiti šalis.
„Šitam režimui liko pusantrų metų, ne daugiau, pamatysite“, – sako zoroatristų tikėjimą išpažįstantis iranietis Jazdo mieste. Jis įsitikinęs, kad dabartinis režimas neturi didelio žmonių palaikymo, kad daugelis nori laisvės, tik bijo apie tai kalbėti. „Tačiau baimės vis mažėja. Aš pats nieko nebijau, nes kariavau Irano-Irako kare, tad manęs negali liesti. Pamatysite, po kelerių metų čia viskas bus kitaip“, – sako jis, su nostalgija prisimindamas laikus, kuomet prieš šacho nuvertimą į miestą atvykdavo judantys kino teatrai, kai veikė klubai, buvo daug turistų.
Tačiau tai – tik vienas iš požiūrių. Nemažai daliai iraniečių islamas yra gyvenimo pagrindas, ir sunku tikėti, kad kažkas smarkiai keistųsi artimoje ateityje. O ir nežinia, ar tų pokyčių daug kam labai ir reikia.
Apie tai, kodėl būtent islamą daugybė šalies žmonių matė kaip atsvarą Vakarų palaikomam šachui, verčiant jį iš valdžios, gerai aprašė žymus lenkų autorius Ryzcardas Kapuscinskis savo knygoje „Shah of Shahs“, puikiai perteikiančioje islamiškos revoliucijos nuotaikas ir iraniečių mentaliteto ypatybes: „Jie jautėsi tarsi užsieniečiai nepažįstamoje jiems aplinkoje, nedraugiškame, agresyviame juos supančiame pasaulyje. Vienintelė vieta, kur jie galėjo jaustis saugūs tame svetimame pasaulyje, buvo mečetės, nes jos buvo kiekviename kaime. Taigi, jie ėjo į mečetes.“
Sprendžiant iš pokalbių su jaunimu, dabar dalis jų jaučiasi kažkiek svetimi toje aplinkoje ir norėtų pokyčių.
Irano istorija buvo kupina kraštutinumų, ir sunku net spėti, kur jo kryptis pasisuks artimiausiu metu. Ir dabar turbūt yra bene geriausias laikas vykti į šią šalį. Turizmas čia atsigauna, iraniečiai atvykėliais smarkiai džiaugiasi, šalis dar nėra nutrypta turistų. Kažin ar po kelerių metų viskas išliks taip pat. Smalsiam, kitas kultūras gerbiančiam keliautojui tai – vienas iš kraštų, galinčių pasiūlyti dar neatrastą grožį.
