Pirmąją dalį galite skaityti čia: Kelionė į Karaliaučių: pamokos, kaip elgtis ir ko nedaryti Rusijos pasienyje
Jaučiu, mažai kas prieštarautų, kad Lietuvai būtų geriau, jog ir toliau tas kraštas būtų buvęs vokiečių, nes turėtume stabilų ir draugišką kaimyną. Deja, mes čia nelabai galime rinktis ir ką nors keisti, todėl esame priversti gyventi bombos pašonėje. Kelionės į Karaliaučių metu aplankiau ir karinį miestą – unikalią vietą, kuri ilgus metus buvo uždara ne tik užsieniečiams, bet ir sovietiniams piliečiams.
Rusai į šį kraštą atsikraustė po Antrojo pasaulinio karo, užėmę jį ir išviję lauk jame gyvenusius vokiečius, kurių dabar nebėra nė kvapo, nebent kokie nors seniausiai surusėję vokiečių kilmės asmenys.
Tačiau nors ir kaip smarkiai ši buvusi Rytų Prūsijos su sostine Karaliaučiumi dalis besibaigiant karui buvo niokojama, visko sugriauti nepajėgta. Krašte tebėra vokiečių statytų pastatų, kelių, bokštų ar kitokio palikimo, kuris, nors dauguma atveju yra prastos būklės, vis dar puošia kraštą ir daro jį vizualiai patrauklesnį.
