Ladake neišvysite didžiausių prekybos centrų, stiklinių dangoraižių ir judrių gatvių. Vietoje to, dangų čia skrodžia didingi Himalajų kalnai, lygumas vagoja ir slėnius drėkina plačios upės. O kur dar senieji vienuolynai ir etnografija pulsuojantys kaimeliai – nesuklysite Ladaką pavadinę savitu Indijos Tibetu, rašoma „Makalius“ pranešime spaudai.
Kas (ir koks) gi tas Ladakas?
Tai regionas, apimantis šiauriausią Indijos valstybės dalį, supamas Pakistano ir Kinijos valstybių. Besidomintys istorija, šį kraštą pažins kaip Kašmyro regiono dalį – tai teritorija ypatingai didelę reikšmę įgijusi dėl strategiškai patogios savo pozicijos, svarbos susisiekimui ir mainams vidurinėje Azijoje. Nenuostabu, jog dėl Ladako tarp Indijos, Kinijos bei Pakistano valstybių 1947-aisiais kilo ginčas. Visgi šiandien Ladakas, nors kartais dar tebelaikomas vienu politiškai karštesnių pasaulio taškų, yra saugus, o nuo 1974-ųjų – atviras turistams.
Nepaisant pavienių drąsuolių, daugumai Ladakas iki pat 8-ojo dešimtmečio išliko paslaptis.
Anksčiau regioną pasiekti nebuvo lengva. Tam įtakos turėjo ir karinė padėtis regione ir pati Ladako geografija. Svaiginančios Himalajų aukštumos regioną atskiria nuo išorinio pasaulio – žiemos mėnesiais ypatingai atšiaurus kalnų klimatas kraštą paverčia praktiškai neįžengiamu. Nepaisant pavienių drąsuolių, daugumai Ladakas iki pat 8-ojo dešimtmečio išliko paslaptis.
Tiesa, net ir šiandien šaltuoju sezonu Ladaką aplankyti itin sudėtinga: žemės keliai uždaryti dėl snygio, skrydžius vykdo vos pora oro vežėjų, duris užveria ir vietos restoranai bei apgyvendinimo įstaigos. Keliautojų Ladake pradeda gausėti nuo balandžio mėnesio. Atviras tyrinėjimams regionas lieka ištisą vasarą, maždaug iki rudens vidurio.
Ladako kultūra: dominuoja Tibeto budizmas
Ladake atrasite keletą dominuojančių religijų, kurios neišvengiamai sąveikauja bei daro įtaką ladakiečių gyvenimo būdui. Tai islamas, hinduizmas, sikhizmas, net vieną kitą krikščionį pavyktų Ladake sutikti. Visgi plačiausiai regione išpažįstamas budizmas.
„Ladakas išsiskiria savo dominuojančia tibetine tradicija, budizmu“, – apie vietos kultūrą pasakoja keliautojus Ladake lydinti, Indijoje 10 metų gyvenanti ir savo patirtimi Himalajuose sutikusi pasidalinti kelionių vadovė Rūta Šidlauskaitė.
„Jeigu nežinantį žmogų ten nuskraidintum ir paklaustum jo, kur esi, greičiausiai pasakytų, jog Tibete“, – papildo ji. Iš tiesų, nors vietiniai Ladako gyventojai dažnai nėra linkę tapatintis su gretimuoju Tibetu, panašumų tarp šių regionų gausu. Tai ir kraštovaizdis, ir vienuolynai, tradicija, ir žmonės. „Vietiniai atrodo kitaip – mažesni, smulkesni, akių forma kiek kitokia. Ladakietį gali ir Delyje nesunkiai atpažinti“, – pastebėjimais dalinasi Rūta.
Dauguma vietinių gyvenviečių Ladake nedidelės, kuklios, primenančios veikiau kaimelius, negu šiuolaikinius miestus. O ir pats gyvenimas čia teka lėta, kalnų regionui būdinga eiga. Vietiniai gyventojai, pakankamai atsiskyrę nuo išorinio pasaulio, dar dažnu atveju tebepuoselėja senolių įskiepytas tradicijas, papročius ir laikosi glaudžiose bendruomenėse.
„Toks bendruomeniškumas padeda vietiniams gyventojams pakelti pakankamai ekstremalias kalnų gyvenimo sąlygas“, – asmeniniu įspūdžiu dalinasi kelionių vadovė. Viena ryškesnių regione tebepuoselėjamų tradicijų – dauguma ladakiečių šeimų vis dar siekia bent vieną iš atžalų (berniukų) išleisti į vienuolius.
Nors dauguma Indiją įsivaizduoja kaip nenuilstamo judesio ir triukšmo lydimą kraštą, tačiau čia, Himalajuose, keliautojus pribloškia visai ne spalvų ir kvapų kupinas chaosas, o sielą glostanti harmonija. Galbūt dėl to kalnuose kadaise ir ėmė kurtis vienuolynai.
Toks bendruomeniškumas padeda vietiniams gyventojams pakelti pakankamai ekstremalias kalnų gyvenimo sąlygas.
Aukštumų keliamas diskomfortas, atskirtis ir buvimas nuolatiniame santykyje su gamtos didybe neišvengiamai skatina stoiškos laikysenos ugdymą: „Natūralu, kad ir keliones čia dažniausiai renkasi kalnus arba filosofiją mylintys žmonės“, – šypsosi Rūta.
Keliaujant Ladake, gompos (budistų vienuolynai) lydi visur. Jie tarsi aviliai aplipę stačius kalnų šlaitus, savo dydžiu ir, kai kuriais atvejais, spalvomis stebina užklystančius keliautojus. Dažnai tokie vienuolynai tampa ir turistų prieglobsčio ar poilsio stotelėmis. Čia galima užkąsti, netgi apsipirkti ar leistis į ekskursijas po nedidelius miestelius primenančias gompų gatveles. Patys vienuoliai – labai svetingi, keliautojus pasitinka su šypsenomis, nesibodi pasidalinti savo istorijomis bei gyvenimo patirtimis ir netgi priima į tradicines savo šventes.
Vienas svarbiausių budistų religinių minėjimų Ladake – Hemiso festivalis. Tai šventė, skirta Guru Padmasambhava gimimo ir gėrio pergalės prieš blogį minėjimui. Festivalio metu atliekami įvairūs ritualai, vienuoliai šoka pasipuošę spalvingomis kaukėmis, iškilmes lydi gyvai atliekama muzika. Renginys trunka dvi dienas ir paprastai vyksta birželio arba liepos mėnesį, viename didžiausių regione, Hemiso vienuolyne. Tai proga vietiniams gyventojams pasipuošti ir kartu švęsti savo tikėjimą, o turistams – galimybė pabūti tarp vietinių žmonių.
„Apsilankymas festivalyje yra labai didelis kelionės pliusas – visur kitur dažniausiai einama su grupele, o čia galima ir atsiskirti, daugiau bendrauti, pajusti“, – priduria Rūta.
Lehas: istorinės sostinės reikšmė turizmui Ladake
Kalbant apie vietos gyvenimo ritmą, nuošalyje nederėtų palikti ir įspūdingosios senosios Himalajų karalystės sostinės – Leho. Tai didžiausias miestas Ladako regione, įsikūręs Indo upės slėnyje ir kadaise tarnavęs kaip svarbus pirklių sustojimo taškas prekybos keliuose.
Šiandien Lehas yra vienas svarbiausių turizmo Ladake plėtros taškų. Jeigu planuojate kelionę į Ladaką, iš Delio tikriausiai atskrisite būtent į šį miestą. Čia sezono metu gausu vietų, kuriose gali apsistoti turistai, yra galimybė pavalgyti bei apsipirkti, įsigyti suvenyrų. Taip pat iš miesto siūloma vykti ir į begalę kelionių po nuošalesnius Ladako kampelius.
Norintiems patyrinėti sostinę, galima leistis į ekskursijas ir pačiame Lehe. Labiausiai ji garsėja savo devynių aukštų Tibeto architektūros karališkaisiais rūmais, kadaise pastatytais karaliaus Singge Namgyal. Sakoma, jog ši pilis įkvėpė po pusės šimtmečio pastatytų žymiųjų Potalos rūmų Lasoje architektūrą. Tai lankomiausias miesto objektas, reto turisto paliekamas neapžiūrėtas.
Keliautojo atmintinė: iššūkiai ir pasiruošimas kelionei
„Tai specifinė kelionė, reikalaujanti atitinkamo pasiruošimo ir pačio keliautojo suinteresuotumo regionu“, – kalbai pakrypus apie iššūkius Ladake, pasakoja Rūta.
Nusprendusius aplankyti Ladaką, Rūta skatina nusiteikti, jog atvykstama čia į daugumai neįprastas aukštumas. Vien pats Lehas įsikūręs stulbinančiame 3500 metrų aukštyje virš jūros lygio, tad net paprasčiausias laikas mieste, ypatingai atvykus oro transportu ir kūnui nespėjus palaipsniui prisitaikyti, jautresniems keliautojams gali kelti vadinamąją „aukštumų ligą“.
Pastaroji gali pasireikšti skirtingais būdais. Vieni keliautojai nejunta nieko, kitiems tenka iškęsti keletą dienų tam tikro diskomforto, kol kūnas adaptuojasi prie staiga pakitusio slėgio bei deguonies kiekio ore. Aukštumų liga paprastai pasireiškia šiais simptomais: galvos skausmas, pykinimas, silpnumas / svaigulys, apetito stygius, pasunkėjęs kvėpavimas.
Susidūrus su minėtais pojūčiais svarbu gerti daug vandens, bent minimaliai užvalgyti, esant reikalui, galima išgerti vaistų nuo skausmo, pirmosiomis dienomis vengti didesnio fizinio krūvio. Džiugu tai, jog paprastai žmogaus kūnas netrunka prisitaikyti ir skyrus dieną ar dvi aklimatizacijai, keliautojai gali leistis į aktyvesnius Ladako tyrinėjimus.
Pati kelionė Ladake, renkantis populiariausius maršrutus, nėra sudėtinga, tad tinkama įvairaus amžiaus bei fizinio pasirengimo turistams. „Didesnių fizinės parengties sugebėjimų čia tikrai nereikia, vienos gražiausių vietų Ladake yra patogiai pasiekiamos paprasčiausiu žemės transportu“, – būsimus keliautojus ramina Rūta. Grupės į lankytinas vietas vyksta autobusais, kartais tenka šiek tiek pažygiuoti.
Pravartu žinoti, jog prasidėjus turizmo sezonui, pavasarį, Ladako keliautojus džiugina švelni šiluma, tačiau vasarą gali būti ir kiek karščiau – termometrų stulpeliai užkyla iki 30 laipsnių karščio. Rudenį temperatūra krinta ir neretai spalį galima sulaukti sniego.
Beje, oro temperatūra visuomet krinta ir kylant aukštyn į kalnus, tačiau bent su lietumi viešnagės Ladake metu greičiausiai nesusidursite. Šiltuoju metų laiku kritulių čia praktiškai nesulaukiama, o saulės – į valias!
Šiltuoju metų laiku kritulių čia praktiškai nesulaukiama.
„Indijoje gera dirbti kelionių vadovu. Čia kasdien gali surast kažką naujo, kas nustebins keliautojus. Tai tradicijos, festivaliai, gyvenimo papročiai ir įpročiai, gamta“, – kiek svajingai pokalbį užbaigia Rūta. Iš pirmo žvilgsnio atšiaurus ir kartais iš tiesų neįžengiamas kraštas savyje talpina vienus nuostabiausių peizažų. Tai kraštas, kurio tiesiog negali neįsimylėti.
