„Kadangi laiko teturėjome dvi savaites, nesinorėjo jo gaišti važiuojant didelius atstumus. Pamatyti ir maloniai leisti laiką smagu, tačiau važiuoti nuobodu. Tad nusprendėme daugiau skraidyti ir taip žymiai greičiau pasiekti norimas vietas ir jas apžiūrėti“, – kelionės pradžią prisiminė A.Feser.
Toks keliavimo būdas tikrai pasiteisino: nors per kelionę skrido net 9 kartus, būtent dėl to sutaupė daug laiko, kurį galėjo skirti Omanui. Jame kompanija praleido šešias dienas.
„Su draugais teko keliauti po Maroką, Jordaniją, tad tikėjomės rasti panašius Rytų šalims būdingus vaizdus.
Galvojome, kad mes Europoje tikrai esame labiau išsivystę, daugiau pažengę, o jie ten gyvena savo gyvenimą, kuris mums yra tikra egzotika, tad galima ištverti ir prastus kelius, ir paprastus viešbučius“, – nuostatą, su kuria važiavo į Omaną, prisiminė pašnekovė.
Į Omaną lietuviai atskrido per nepilną valandą iš Dubajaus. Anot A.Feser, tai ypač patogus būdas pasiekti šios šalies sostinę Maskatą. Jau nuo pirmųjų akimirkų Omanas pasirodė svetingas.
Oro uoste mūsų laukė du beveik nauji automobiliai „Toyota“. Bet greitai pasijutome „vargšais“: nepaprastai geros kokybės keliais lėkė vienas už kitą galingesni visureigiai.
„Dubajuje nėra paprasta lietuviams išsinuomoti automobilius, nes reikia turėti tarptautines teises. Omane jokių papildomų reikalavimų nėra.
Oro uoste mūsų laukė du beveik nauji automobiliai „Toyota“. Nepaisant to, greitai pasijutome esantys vieni iš vargingiausių vairuotojų.
Nepaprastai geros kokybės autostradomis lėkė vienas už kitą galingesni visureigiai.
Iškart buvo aišku, kas valdo šalį: visureigiuose per langą matydavome tik akinamai baltu drabužiu ir siuvinėta kepure apsirengusius omaniečius.
Prastesnėmis mašinomis važinėja tie, kurie šalyje dirba visus „juodus“ darbus – stato namus, kelius, valo, prekiauja užkandinėse ir t.t. Tokių elegantiškų, aukštų ir gražių, orių, išdidžių ir kartu labai mielų, paslaugių bei draugiškų vyrų dar neteko matyti nei vienoje šalyje“, – tikino moteris.
Vietiniai vyrai, apsirengę rankų darbo ilgais, baltutėliais, švytinčiais ir kruopščiai išlygintais drabužiais ir užsidėję santūrių spalvų cilindrines siuvinėtas kepures, stipriai kontrastavo su bet ką apsivilkusiais imigrantais.
Dar vienas kontrastas – omanietės moterys, kurios visos apsirengusios juodai.
Neslėpsiu: keistai atrodo poros – baltutėlis vyras ir juoda moteris. Bet ji yra gerbiama – tai matyti, pasakojo A.Feser.
„Kadangi su jomis neteko bendrauti, apie jų būdą nieko negaliu pasakyti. Vienos jų buvo visai užsidengusios veidus, kitos – tik su skaromis – jų bruožai švelnūs.
Akies krašteliu pažiūrėjus, iškart gali pamatyti, jog gatvėje jos vaikšto su nepriekaištingais makiažais, ant rankų gausybė auksinių žiedų.
Neslėpsiu: keistai atrodo poros – baltutėlis vyras ir juoda moteris. Bet ji yra gerbiama – tai matosi“, – pasakojo A.Feser.
Nidiškei įsiminė pirmosios maudynės gamtiniame baseine. „Mes, europiečiai, ten elgėmės pagal savo taisykles – maudėmės, kaip įprasta pas mus, ir niekas į mus nežiūrėjo su panieka ar pasipiktinimu.
Šalia turistų omaniečiai maudėsi su drabužiais. Vyrams ir moterims įrengti atskiri baseinai. Tiesa, moterys paprastai visai nesimaudė, ir mums buvo šiek tiek gaila jų. Vis dėlto karštis tuomet siekė apie 35 laipsnius Celsijaus, vandens temperatūra buvo 25 – 30 laipsnių“, – pasakojo lietuvė.
Turistiniai potyriai – nepigūs
Pirmasis miestas Suras, į kurį draugų kompanija atvyko stipriai išalkusi, nustebino maisto kiekiu ir kaina.
„Susiradome indiško maisto restoranėlį (pas mus tai būtų pigi užkandinė). Maistas aštrokas, bet tikrai skanus ir pigus – įvairių rūšių kebabai, brijani (panašus patiekalas į mums žinomą plovą), vegetariški patiekalai su panyru, grilyje kepta žuvis, jūros gėrybės ir mėsa.
Viskas valgoma su itin skaniai paruoštais ryžiais arba vietine duona, kuri mums labiau primena blynus. Bet geriausia tai, jog nereikia galvoti apie kainas: už labai sočią vakarienę mokėdavome ne daugiau kaip 5 eurus“, – prisiminė pašnekovė.
Suro mieste ypač puošnūs vartai ir durys. „Mes juokavome, kad vartininkai ir durininkai Omane, ko gero, populiariausi“, – sakė lietuvė.
Tačiau keliaujant po šią šalį reikia pinigų. Pirmiausia dėl to, kad viešbučiai Omane nėra tokie pigūs, kaip, pavyzdžiui, Viduržemio jūros regione.
Jei norisi sutaupyti, tinkama (ir pigesne) nakvyne geriausia pasirūpinti iš anksto – užsisakyti internetu dar prieš kelionę.
„Suro mieste gyvenome puikiame rytietiško stiliaus viešbutyje, kur kambarys, kaip ir kitose mūsų nakvynės vietose, kainavo apie 50 eurų.
Omane verta užsisakyti nakvynę su pusryčiais, nes pusryčiai yra labai skanūs ir sotūs – pavalgius juos, mums nebereikdavo pietų, užtekdavo kelių datulių ar tirštų mango sulčių“, – tikino A.Feser.
Pasak jos, Suras nėra turistinis – jame nėra žymių objektų ar išskirtinės gamtos, daugiausia – nauji namai. Tačiau lietuviai ir čia rado įdomių dalykų.
Ypatingai didelis dėmesys skiriamas vartams ir durims. „Mes juokavome, kad vartininkai ir durininkai Omane, ko gero, populiariausi“, – sakė lietuvė.
Pasak jos, Omane visus sužavėjo architektūra, kuri yra įdomi, individuali, tačiau pats miestas statomas pagal labai aiškią koncepciją ir spalvos bei namų tūriai kelia vientiso miesto įspūdį.
Greit supratome, kad juodus rūbus moterys dėvi tik gatvėje. Parduotuvių vitrinose pilna ryškių, gėlėtų, puošnių, blizgančių suknelių, su kuriomis jos, matyt, rodosi tik savo vyrams.
„Visi namai telpa į gana siaurą spalvų paletę – nuo baltos iki švelniai pilkšvos ar gelsvos“, – pasakojo egzotiškoje šalyje atostogas praleidusi nidiškė.
Nors šalyje daugėja prekybos centrų, darbo turi ir mažesnės parduotuvėlės. Šalia jų daug vyriškų (baltų) ir moteriškų (juodų) drabužių siuvyklų.
„Greit supratome, kad juodus rūbus moterys dėvi tik gatvėje. Parduotuvių vitrinose pilna ryškių, gėlėtų, puošnių, blizgančių suknelių, su kuriomis jos, matyt, rodosi tik savo vyrams“, – pasakojo A.Feser.
Omanas garsėja ir savo auksu bei juvelyrais. „Mes taip pat puolėme šniukštinėti po aukso parduotuves, tikėdamiesi nebrangių ir ypatingų papuošalų. Tačiau tai, kas gražu Rytuose, pas mus greičiausiai atrodytų per daug ryškiai ir neskoningai, tad auksas iš Omano į Lietuvą neatkeliavo“, – neslėpė pašnekovė.
Gaivios maudynės kalnų baseinuose
Nors nuobodžiauti nebuvo kada net miestuose, maloniausia kelionės dalimi A.Feser įvardino išvyką į užmiestį.
„Omanas garsėja vadi – tai iš kalnų viršūnių tekančios upės, kurios pavasarį yra labai sraunios, o rudenį jų dugnu galima labai smagiai keliauti šokinėjant per akmenis.
Tam nereikia jokio pasiruošimo, gali eiti ir vaikai. Giliai išgraužtuose tarpekliuose stačios sienos suteikia malonų šešėlį, o dar maloniau akmenų užtvenktoje upėje išsimaudyti.
Tokių natūralių baseinų pakeliui yra ne vienas. Keliasdešimties metrų ilgio, kelių metrų pločio baseinai su kriokliais, kuriuose nepaprastai švarus ir labai šiltas gėlas vanduo, mums buvo tikra palaima.
Šiuos baseinėlius turėjome dalintis su kitais turistais, bet jie dažniausiai būdavo lydimi gidų, tad ilgai neužsibūdavo“, – pasakojo A.Feser.
Pasak jos, vadi reikia skirti visą dieną ir mėgautis kalnų didybe bei maudynėmis niekur neskubant. „Gido ten tikrai nereikia, galima keliauti savarankiškai“, – užtikrino.
Kelionės metu lietuviai aplankė ir vieną seniausių, kalnų papėdėje esantį Nizvos miestą. Taip pat dalį kelionės skyrė dykumai.
„Dykumos Omane užima plotą, kuris įdomus tik turistams ir po dykumas su visureigiais paraliuoti mėgstantiems omaniečiams. Jau pakeliui į dykumą ant kelio „suguldyti“ itin aukšti „policininkai“, verčiantys automobilius visiškai sustoti ir pervažiuoti juos pirma pavara, sako, kad greitis yra problema.
Tiesa, visureigiais mėgsta omaniečiai lakstyti ne tik per dykumą, bet ir keliais“, – pasakojo A.Feser.
Kadangi draugai su kupranugariais jau buvo jodinėję Maroke, antro karto nebenorėjo. Užsikarti savo jėgomis ant smėlio kalno spiginant saulei buvo nelengva, tačiau nubėgti nuo jo minkštu smėliu buvo labai smagu.
„Tik gaila, kad basomis to negalima daryti, nes gali nudegti padus“, – sakė pašnekovė.
Praleidę naktį viešbutyje Nizvoje, lietuviai patraukė į apie 30 km nuo Nizvos nutolusį Misfat kaimą-muziejų. Jis – labai mėgstamas turistų.
„Ten galima pasivaikščioti po prieš šimtmečius statytus namus, kurie iki šiol yra gyvenami.
Drėkinimo sistemos dėka puikiai žaliuoja datulių palmių giraitė. O labiausiai pradžiugino už durų, ant kurių buvo užrašyta Old Haus (Senas namas) esanti omanietiška kavinukė. Kelios datulės ir Omano kava su kardamonu suteikia energijos ir džiaugsmo“, – prisiminė poilsiautoja.
Išskirtinis omaniečių bruožas – paslaugumas
Nizvos mieste lietuviai neplanavo užsibūti – ketino pasimėgauti dar viena vadi. Tačiau čia jų laukė nusivylimas: paaiškėjo, kad netoliese tekanti upė nuseko.
„Labai nuliūdome ir apsisukome grįžti. Pakeliui susitikome omaniečių porą – vyras priėjo prie mūsų, ištiesė ranką pasisveikinimui, pradėjo klausinėti, kas mes, ką veikiam, kuo galėtų padėti.
Nuoširdus svetingumas – viena patraukliausių omaniečių savybių. Tuo įsitikinome ir vėliau: paskutinę dieną pasimetėme mieste su draugais ir prisėdome jų palaukti.
Po kiek laiko prie mūsų priėjo besišypsantis baltai pasipuošęs omanietis, paklausė, kaip mums sekasi ir ar mes kartais nelaukiame savo draugų, kurie nuėjo kitu keliu? Buvo nepaprastai malonu, kad kažkam yra svarbu, ką mes veikiame“, – pasakojo A.Feser.
Neradę taip trokštamo vandens, draugai pasuko į miesto turgų. Jis lietuviams pasirodė per modernus – trūko rytietiško paprastumo.
Vis dėlto į pirkinių krepšį nugulė vietiniai vaisiai ir kiti gardėsiai, pavyzdžiui, kardamonu bei baltaisiais pipirais paskanintas datulių sirupas, sumaišytas su medumi.
Išėję į miestą vakare draugai stebėjo, ką po darbo dienos veikia vietiniai.
„Vakare miestas buvo pilnas prabangių, daugiausia baltų automobilių. Vyrai atvažiavo nupirkti maisto, bet kartu atvežė moteris nusipirkti kvepalų ir aukso. Aikštėse jie stoviniavo, bendravo, nes nei kavinių, nei restoranų beveik nėra. Matyt, vakarieniauti mieste ten tiesiog nepopuliaru“, – atkreipė dėmesį lietuvė.
Sostinė išsiskiria architektūra
Grįžę į Omano sostinę Maskatą lietuviai nusprendė pabūti tikrais turistais ir tiesiu taikymu nuėjo į paplūdimį, kuriame vanduo – lyg pašildytoje vonioje.
„Viešbutyje mums pasakė, kad geriausias pliažas yra Qurm. Jį nesunkiai radome, tačiau buvome nustebinti, kad palmių giraitė visai prie pat vandens tapo mūsų privačiu pliažu – be mūsų ten daugiau nieko nebuvo“, – pasakojo A.Feser.
Nėra nė vieno namo, kuris būtų tik dėžė su langais. Miestas baltai gelsva spalva jaukiai remiasi į už jo esančius kalnus.
Ieškodami atgaivos vandenyje lietuviai „pramiegojo“ laiką, kada galima apsilankyti didžiojoje sultono mečetėje.
Kaip ir visi didmiesčiai, Maskatas pilnas naujų pastatų. Tačiau, skirtingai nei Europoje, visi namai čia – išskirtiniai.
„Nėra nė vieno namo, kuris būtų tik dėžė su langais. Visi namai turi individualią puošybą, savotiškai įdomūs. Miestas baltai gelsva spalva jaukiai remiasi į už jo esančius kalnus“, – puikia architektūros ir gamtos derme žavėjosi pašnekovė.
Paskutinius omanietiškus realus draugai išleido Mathros turguje, į kurį vežami visi turistai, nors lankosi ir vietiniai.
„Čia būtina derėtis. Jei neturi realų, gali mokėti eurais – keitimo kursas visur vienodas. Tekstilė ir juvelyrika – pagrindiniai pirkiniai Omane. Bet ne tik: mes pirkome per Kalėdas užgimusį kūdikį pasveikinti atėjusių karalių dovanų – smilkalų ir miros.
Omane yra nepaprastai saugu ir šioje šalyje galima puikiai keliauti savarankiškai, tuo labiau, kad litras benzino tekainuoja 30 euro centų.
Smilkalai – tai Omane augančių krūmokšnių sakai, kurie sudžiovinti gerai dega ir skleidžia aštrų, tačiau dezinfekuojantį ir gydantį kvapą.
Juos galima ir kramtyti arba virti arbatą. Pirmo derliaus sakai yra tamsiai geltoni, bet jie nėra kokybiški.
Po trijų savaičių sakai tampa balkšvi, jų sudėtyje yra daug gydančių medžiagų – už geriausios kokybės smilkalų kilogramą tenka pakloti apie 80 eurų“, – apie pirkinius, su kuriais grįžo į Lietuvą, pasakojo moteris.
Pasak A.Feser, Omanas – puiki kelionių kryptis mėgstantiems gamtą, atviriems kitoms kultūroms ir smalsiems bei didelių reikalavimų neturintiems keliautojams.
„Tiems, kuriems svarbu prabanga, Omane tikrai yra ką veikti – tačiau tokiems keliautojams mes nesame geri patarėjai. Svarbiausia, kad Omane yra nepaprastai saugu ir šioje šalyje galima puikiai keliauti savarankiškai, tuo labiau, kad litras benzino tekainuoja 30 euro centų“, – pasakojimą užbaigė pašnekovė.