Sutarėme: gerai, darom. Tas „darom“ reiškė beveik metus reikalingų dokumentų paruošimui, kuriuos buvo galima gauti tik Maskvoje, Užsienio reikalų ministerijoje. Jau sėdint lėktuve, kuris skraidino į Jekaterinburgą, mintyse dar kartą teko susidėlioti numatytą programą ir beliko pasikliauti, kad viskas bus gerai.
Azija, bet tik 40 kilometrų nuo Europos
Jekaterinburgas – ketvirtas pagal dydį Rusijos miestas, įsikūręs jau Azijoje, bet tik 40 km nuo Europos. Lietuvoje jis labiau žinomas tik dėl caro žūties vietos. Bet šis miestas yra kur kas daugiau. Pirmiausia – tai Rusijos pramonės regiono sostinė, po Kaliningrado srities stebinantis savo tvarkingumu. Nuvykus į jį tapo akivaizdu, kad čia gyvena pakankamas pajamas turintys gyventojai, mylintys savo miestą. Visgi, norint rasti klasikinį senamiestį, reikia šiek tiek pavargti: seni namai yra rąstiniai, laikas jiems buvo negailestingas, nes medis nėra ilgalaikis, tad medinių namų išliko nedaug.
Šiandien tradicinė miestiečių susirinkimo vieta – parkas prie užtvankos, kuri ir buvo miesto įsikūrimo vieta. Tie, kurie tikisi pamatyti namą, kur buvo nužudyta Rusijos caro šeima, liks nusivylę: namas seniai nugriautas, tačiau šioje vietoje pastatyta įspūdinga cerkvė, o namo vietoje – mažytė koplyčia. Tad, jei kada keliausite įžymiąja Transsibiro magistrale, manau, verta čia išlipti, sustoti ir bent vieną dieną šiame mieste pamankštinti kojas.
Rusijos metalurgijos centras
Jekaterinburge pramonės gigantai nėra matomi, o Žemutiniame Tagile metalurgijos kombinatai įsikūrę pačiame mieste. Pasakojama, kad metalo rūda savo laiku buvo renkama kaip bulvės šalia miesto esančiuose laukuose, todėl būtent čia ir buvo įkurti metalurgijos kombinatai. Vienas iš buvusių pramonės gigantų šiandien paverstas muziejumi, tad, jei norėsite susipažinti, kaip išgaunama geležis, tai galėsite padaryti šiame muziejuje. Muziejaus dydis – beveik 30 ha, o metalo lydymo krosnių dydis iš tiesų šokiruoja
Žemutiniame Tagile savo laiku buvo pagamintas ir pirmas Rusijos garvežys. Tiesa, jei vis galvojate, kad garvežio išradėjai Čerepanovai taip ir liko vargšais baudžiauninkais, tai labai klystate – po garvežio išradimo jie tapo laisvais žmonėmis ir savo gyvenimą baigė kaip pasiturintys dvarininkai. Visa tai galite pamatyti Čerepanovų name-muziejuje.
Siaurukas Alajapevskas – Kalačas
Pramonės regionui visada reikia medienos. Daug medienos. Šiame regione tada nebuvo kelių, tad iškirstos medienos išvežimui daugiau kaip prieš šimtą metų buvo nutiestas siaurasis geležinkelis. Per šimtmetį siauruko ilgis išaugo iki 270 km, o geriausiais savo gyvavimo metais per metus juo buvo pervežama apie milijoną kubinių metrų medienos. Prie siauruko kūrėsi medkirčių gyvenvietės bei medienos perdirbimo įmonės. Tačiau Sovietų Sąjungos griūtis padarė savo – medienos poreikis sumažėjo, įmonės užsidarė, tačiau žmonės liko gyventi gyvenvietėse, įsikūrusiose prie geležinkeliuko.
Šiandien čia likusio siauruko pagrindinė funkcija – keleivių vežimas, nes automobilinių kelių vis dar nėra, o gyventojams vis viena reikia pasiekti gydytojus ar susitvarkyti teisinius ir kitus reikalus.
Įdomu tai, kad keleivinis traukinys vyksta tik naktimis ir net ne kasdien. Tad norint nuvykti, pavyzdžiui, apsipirkti į Jekaterinburgą ir grįžti namo, reikia tiksliai planuoti savo kelionės laiką.
Į kelionę – ir su cerkve ant bėgių
Alajapevsko siauruko stotyje būname 15 val. dienos. Ore skamba kalamų bėgvinių aidas – vyksta kelio remonto darbai. Gana greitai prasideda pasiruošimas keleivinio traukinio išvykimui – mašinistas ir palydovės atlieka sveikatos kontrolę, į pašto vagoną kraunamas paštas (taip taip, siauruku vis dar vežamas paštas!), dar kartą patikrinamas lokomotyvas ir pradedami kabinti keleiviniai vagonai. Šį kartą bus du plackartiniai vagonai ir vienas sėdimas. Esant reikalui ar per didžiąsias šventes kabinamas ir vagonas–cerkvė. Į vagonus taip pat pakraunamos malkos – jie vis dar šildomi malkomis ir anglimis.
18 val. pradeda dirbti kasa. Sako, kad ne visada pakanka bilietų į traukinį, tad kartais verta juos iš anksto rezervuotis.
19.30 val. traukinys pajuda, o mūsų laukia ilga kelionė – 200 km traukinys įveikia per 5 val. 30 min., tad Sankino stotelėje būsime tik 1 val. nakties. Kelionės metu susipažįstame su vienu keliautoju: jam dabar beveik 80 metų, gyvena Jekaterinburge, kilęs iš Kalačo kaimelio, bet į Sankiną važiuoja aplankyti savo tėvų kapų. Pakeliui traukinys sustoja keliose stotelėse, išleidžia pavienius keleivius, atiduoda ir priima paštą.
Į mokyklą – mokykliniu traukiniu
Kaip ir planuota, 1 valandą nakties traukinys atvyksta į Sankino stotelę. Norintys vykti iki galutinio kelionės taško – Kalačo kaimelio – turi persėsti į kitą traukinį, kuris jau laukia keleivių.
Kitą rytą grįžtame į stotį ir čia jau mūsų laukia mokyklinis traukinys. Taip taip, Lietuvoje mokinius į mokyklą veža autobusais, o čia iš gretimo Muratkovo kaimo mokinius į mokyklą atveža mokyklinis traukinys. Į šį traukinį taip pat įlipa mums jau pažįstamas senolis – jis išlipa pakeliui, tikisi prisirinkti uogų. Traukinys į mokyklą surenka 10 skirtingo amžiaus mokinukų ir sugrįžta atgal į Sankiną, kur ir yra įsikūrusi mokykla.
Mūsų palydovai siūlo pietus valgyti prie degančiųjų šaltinių. Neįtikėtina, bet numetus degantį degtuką ant vandens – įsižiebia ugnis. Pasirodo, kad kažkada beieškodami naftos ir dujų geologai čia išgręžė gręžinį, o iš jo ištryško mineralinio vandens šaltinis su gamtinėmis dujomis. Tad čia galima ne tik atsigaivinti vandeniu, bet ir išsikepti kiaušinienę.
Gyvenimas – „vidury niekur“
Pavakarį mūsų laukė kelionė iki galutinės stoties – Kalačo. Į kelionę išvykome ne traukiniu, o drezina. Vietiniai jas vadina „pasiutusiomis taburetėmis“, ir tai bene vienintelė susisiekimo priemonė tarp kaimų, ypač jei nori greitai nuvykti iš vieno kaimo į kitą. 50 km atstumą nuo Sankino iki Kalačo įveikti reikia nepilnos valandos.
Kadangi eismas nereguliuojamas, iškyla klausimas, ar būna avarijų, susidūrimų, mūsų drezinos vairuotojas sako, kad taip: „Va čia kažkada vyras važiavo su šeima, nespėjo nuimti drezinos nuo bėgių, traukinys atsitrenkė į dreziną ir vyras žuvo.“
Atvykus į galutinę stotelę, pašnekam su vietiniu gyventoju – kažkada šiame kaime buvo 600 gyventojų, tačiau viskam sugriuvus šiandien Kalačo kaime tegyvena tik 11 žmonių. Šiandien kaime vėl yra elektra, nes įrengta nauja dyzelinė elektros stotis, o esant reikalui su pasauliu susisiekti įrengtas palydovinis taksofonas, nes mobilusis ryšis čia neveikia. Jeigu yra noras, galima turėti ir palydovinį internetą, tiesa, jis nėra iš pigiųjų.
Gyventojas pasakoja, kad žmona ligoninėje, vėžys, o aplankyti nėra kaip, nes nėra kam palikti ūkį ir gyvulius. Iš ko gyvena? Uogos, grybai, medžioklė. O jei reikia pagalbos ir ekstra atvejis? „Na, tada sėdi ant drezinos ir leki pagalbos.“
Jau pradėjo temti, ir teko atsisveikinti su šiais žmonėmis, kurie gyvena tikrai „vidury niekur“. Į Sankino grįžtame pačiu laiku – jau ruošiamas keleivinis prekinis traukinys į Kalačą – kraunamos prekės ir produktai kaimo parduotuvei, degalų ir tepalų statinės. Kito kelio viską pristatyti nėra, tik siauruku ir tik traukiniu.
Tikra „story“
Grįžtant namo į Jekaterinburgą, Maiklas pripažino, kad čia ir buvo ta tikra „story“ – senas žmogus, vykstantis aplankyti savo tėvų kapų, vietinis Kalačo kaimo gyventojas, gyventis kažkur beveik niekur, mokiniai, keliaujantys į mokyklą su traukiniu, ir visiškas skirtumas tarp modernių blizgančių parduotuvių Jekaterinburge ir mažos kaimo parduotuvės, bei pasiūlė pratęsti bendradarbiavimą dar 2 metams.
Patirti įspūdžiai dar ilgai mirguliavo mano skrydžio į Minską metu. Ką veikiau Baltarusijoje? Tai jau visiškai kita istorija.
Keli patarimai keliaujant į Rusiją:
- Nusiteikite, kad Rusijoje vis tik reikės rusų kalbos, labai mažai kas kalba angliškai
- Kaliningrade valiutų keityklų pilna, o Jekaterinburge tokių nėra, tad turėkite rublių ar kreditinę kortelę
- Jei pirksite skrydžius – nepirkite skrydžio iš Vilniaus iki galutinio taško. Geriau pirkti Vilnius–Maskva ir Maskva–galutinis taškas. Tai gali sutaupyti jums kartais ir kelis šimtus eurų.
Filmas apie šią kelionę:
