Matuojame jausmu, kuris yra tarsi tas šviesulys, tas išganymas ilguose ar trumpesniuose tuneliuose, kurie vadinasi darbu ir kuriais mes keliaujame bėgiais, pavadintais rutina.
Šią vasarą mes nusprendėme stryktelti nuo tų bėgių ir drėgnoką lietuvišką vasarą kelioms dienoms iškeisti į dar atšiauresnę Velse. Ši kryptis įprasta emigruoti, o štai atostogauti – ne. Žinokite, be reikalo.
Sujungti taškus A, B ir C
Kaune praėjusią vasarą trumpam įsikūręs pagrindinis šalies oro uostas buvo tobula priežastis skristi ten, kur jau kurį laiką kvietė draugas ir kur šiaip atostogauti nesugalvotum. Juolab kad pavyko rasti skrydį Kaunas–Bristolis (Velso sostinė Kardifas nuo Bristolio – vos valanda kelio automobiliu) – Bristolis–Varšuva. Pastaroji gi visai Kauno pašonėje, argi ne? Lėktuvo bilietai atsiėjo 180 eurų, o maršrutą Varšuva–Kaunas įveikėme autobusu už 14 eurų.
Taip buvo suplanuotos mažos atostogos, o jų laikas šiek tiek derintas prie visuotinių laisvadienių Lietuvoje. Tad, kai tautiečiai šventė Žolinę, mes sėdėjome ant Atlanto vandenyno kranto. Iki ten keliavome išskrisdami iš Kauno sekmadienį per pietus į Bristolį, iš kur minėtasis draugas mus pasiėmė automobiliu ir parsivežė į Kardifą.
Velso sostinė tas kelias dienas buvo atspirties taškas kelionėms prie vandenyno, krioklio, pilių, ežero. Tris paras naršėme Raudonojo drakono globojamą šalį, o ketvirtadienio ryte iš Bristolio išskridome į Varšuvą.
Modlino oro uostą pasiekėme kiek vėliau, nei planavome, nes Europą vėl krėtė teroro išpuoliai. Bet buvome pasilikę pakankamai laiko, kad be streso tikrais bėgiais nukeliautume iki Centrinės Varšuvos stoties, o iš ten vėlai vakare pajudėtume į Kauną.
Taigi, ši kelionė sujungė ne tik taškus A ir B, bet ir Lenkijos sostinę, t.y. tašką C. Kelionė autobusu namo, į Lietuvą, nors ir buvo tikras išbandymas mūsų šonams, bet buvo smagu patirti ir tokį keliavimo būdą.
Kelias neprailgo, nes autobuse galėjome pažiūrėti keletą klasika tapusių filmų, pažaisti vaikystę primenančius kompiuterinius žaidimus (abiem šioms pramogoms reikia turėti savo ausines) ir paklausyti (čia pramoga neturintiems ausinių), kokiomis nuotaikomis gyvena keliaujantys iš Lenkijos į Lietuvą.
Bet dabar pagrindinis pasakojimas. O jis – apie atostogas.
Mažos atostogos, pilnos didelių įspūdžių
Didžiąją Britaniją pasiekėme sekmadienio popietę. Buvome suplanavę vakarienę draugo namuose, skyrėme laiko įsikurti, o tada išvykome apžiūrėti prieš naują darbo savaitę besiilsinčio Kardifo.
Velso sostinėje gyvena apie 330 tūkstančių gyventojų, o sekmadienio vakarą šis miestas labai primena Kauną. Miesto centre nedaug žmonių. Bene labiausiai Kardife turistų lankomą objektą – romėnų forto vietoje XI a. pastatytą pilį – apžiūrime iš tolo ir aptarinėdami ateinančių trijų dienų planus prisėdame vietinėje aludėje-picerijoje simbolinei pintai alaus.
Smagu buvo pasidairyti į vietinius, nesigilinant į turinį paklausyti, kokia tarme jie kalba, ir iš čia jau daugiau nei metus gyvenančio draugo išgirsti, kad dažniausios pramogos Kardife yra lankymasis kino teatre, pasaulinio lygio žvaigždžių koncertuose (pavyzdžiui, „Coldplay“) bei futbolo rungtynėse.
Visos kitos pramogos, anot mūsų draugo Henriko, užmiestyje, todėl mes lengva širdimi tik pasisveikinę su Kardifo centru sakėme jam „iki“ ir važiavome ilsėtis bei ruoštis kelionei po Velsą.
Pirmadienis yra puiki diena, baikit ją keiksnoti. Ypač ji puiki, kai iš XII amžiuje pastatytos Carred Cennen pilies žvelgi į Carmarthenshire apylinkes. Tai išties gera vieta pradėti kelionę: galima ir pasivaikščioti, ir palypėti į kalną, susireguliuoti kamerą.
Juolab kad kita stotelė, anot mūsų gido Henriko, yra viena iš tūkstančio, kurias rekomenduoja aplankyti įžymiausi kelionių gidai. Tai legendomis apipintas Llyn y Fan Fach ežeras. Legendos, žinoma, apie meilę, o tikint jomis ir žinant, kad kažkur šio nuostabaus kalnų ežero gelmėse vis dar klajoja mergina su banda avių, spengianti tyla ir tobula ramybė nutraukia visus saitus su civilizacijoje paliktais rūpesčiais. Taip gražu, taip ramu, taip tikra.
Henrikas rodo kalne besiganančias avis ir sako, jog ir pats ten yra užkopęs. Šiai vietai galima skirti visą dieną – kopti į kalną, ežerą apžiūrėti iš viršaus: čia romantika persipina su ekstremalumu – kiekvienam pagal norus.
Kita stotelė – Henrhyd krioklys. Po lietaus čia slidu, bet mes neskubėdami saugiau pasiekiame vietą, kurią galima išvysti legendiniame filme „Tamsos riterio sugrįžimas“.
Susiradome tą vietą, ir tikrai neįtikėtina, kad dėl vos kelių sekundžių turbūt buvo paaukota nemažai resursų, bet ko nepadarysi dėl įsimintinos scenos.
Taigi, su šia vieta susijusios legendos jau šiuolaikiškesnės, o aplinkui yra ir daugiau krioklių. Tad pasivaikščiojimui galima skirti ir daugiau laiko, bet mes jau kiek pavargome ir jautėmės labai alkani. Todėl čia pat, automobilių aikštelėje, įsikūrėme stovyklavietę, pasislėpėme nuo lietaus, o ant įkaitusių anglių kibirėlio čirškėjo Henriko marinuotos avienos gabalėliai. Oi, ir kiaulienos. Pastarąją pamiršau, nes aviena nėra tokia įprasta Lietuvoje ir, pabuvusi skaniame marinate, į užmarštį nugramzdina visas maisto patirtis.
Prašome, kad ir kitas dienas būtų kuo daugiau avienos – tai komplimentas mūsų šefui. Jis šypsosi, linksi galva ir sako: „No problem, mate, no problem.“
Kelionės į nakvynės vietą palydovas – lietus – primena, kad Velsas šiuo aspektu nė kiek nenusileidžia Lietuvai. O mes pasidžiauname drabužius ir einame ilsėtis. Pirmadienis buvo nuostabus.
Duoklė numylėtajam vandenynui
Kol kas turėjau garbės akis į akį susitikti tik su vienu vandenynu. Labai skirtingose pakrantėse ir skirtingomis aplinkybėmis žavėjausi Atlanto galybe, o antrąją mažų atostogų Velse dieną skyrėme vandenyno pakrantei.
Pirmoji stotelė ir trumpas pasivaikščiojimas Trijų uolų paplūdimyje (angl. Three cliffs bay). Tai vienas gražiausių paplūdimių visoje Didžiojoje Britanijoje, o ir oras mūsų viešnagės metu pasitaikė tiesiog nuostabus. Puiki vieta pasivaikščioti.
Netrukus Henrikas mus nusivedė apžiūrėti apleistą Barnard pilį, kurioje jos statytojai gyveno vos daugiau nei 150 metų. Kodėl? Nes ši pilis XI amžiuje pastatyta ant smėlėto šlaito ir laikui bėgant pasidarė pavojinga ten gyventi.
Mes ant to paties šlaito prisėdome priešpiečiauti. Po kojomis – upės vingiai, nuostabus smėlėtas paplūdimys, didingos uolos ir visa tai – vandenyno fone. Tobula vieta minėti Žolinės atlaidus, tad dar išsiuntėme keletą žinučių draugams – tų, kur lyg ir nori pasidalyti gražiu vaizdu, bet kartu suvoki, jog rizikuoji sukelti audringo vandenyno bangavimui prilygstančią balto pavydo bangą.
Aš visada tokį pavydą „konvertuoju“ į tikslą pabuvoti tokiose vietose. Siūlau visiems pabandyti.
Po priešpiečių nulipome žemyn į paplūdimį, o oras buvo toks saulėtas, kad būtų buvusi tikra nuodėmė nepasinerti į vandenyno bangas. Vėsaus, bet visada tokio žavaus vandenyno. Gaivios maudynės, dar kelios nuotraukos – ir smagiais pakrantės takeliais grįžome prie automobilio, pakeliui sutikdami kelis turistus, raitą policininkę ir kelias karves.
Vietos čia yra visiems, o Henrikas užtikrino, jog kita stotelė – ideali vieta vakarienei. Net nesuabejojome, o pasiekę Rhossili paplūdimį prieš pat leidžiantis saulei dar kartą įsitikinome, kad patys gražiausi dalykai pasaulyje neišmatuojami pinigais.
Suskubome kurti laužą ir iki sutemų įsikurti „restoraną“, kuriame, kaip vėliau supratome, kepta mėsa turėjo ir traškų smėlio prieskonį. Neįvertinome nuo vandenyno pučiančio vėjo, bet smagiai pasijuokėme, kad kepsniai išties ypatingi.
Trečioji diena buvo turbūt ramiausia, nes pirmąją jos dalį praleidome tingiai šmirinėdami Kardife: kas nusprendė pasiieškoti naujų drabužių ateinančiam rudens sezonui, kas – apsilankyti vietiniame turguje, paklausyti gatvės muzikantų, pažiūrėti į sostinės gyvenimą pietų pertraukos metu ir atsisveikinti iki kitų kartų.
Tądien nusprendėme, kad paskutinį pusdienį Velse norime praleisti prie numylėtojo vandenyno. Oras buvo kiek prastesnis – tipiškesnis Velsui, bet tai tikrai menka bėda.
Patarimas: vykstant į Velsą vasarą reiktų pasirūpinti tokiais drabužiais, kurie tiktų kalnuose. Tai sakydamas turiu omenyje nuolatinę oro kaitą, tad bent jau man būna didelė dilema nuspręsti, reikės daugiau lietui atsparios aprangos, o gal visai nelis.
Šiuo atveju atsakymas į paskutinį klausimą bus tikrai teigiamas – lis. Lijo ir Lanwit major pakrantėje, kurioje galima pasigrožėti gamtos preciziškumu, nes atoslūgio metu tarp aukštų uolų ir vandens galima žingsniuoti akmenimis, kurie primena grindinį – nugludintą ir tarsi sudėliotą iš atrinktų uolos gabalų.
Toks kelias mus nuvedė į olą, kur radome užuovėją ir įsikūrėme dar vieną unikalų „restoraną“. Atspėjote – ant kepsninės vėl skaniausia Henriko paruošta aviena, o mes tiesiog mėgavomės gyvenimu, klausėmės vandenyno bangų bei grožėjomės erdvėmis ir formomis, kurias sukūrė gamta.
Henrikas dar kartą pakartojo, jog galvoja Velse apsistoti ilgesniam laikui. Girdėti tokius žodžius iš žmogaus, išmaišiusio visą pasaulį ir gyvenusio pačiose egzotiškiausiose šalyse, yra tikras komplimentas šiam Didžiosios Britanijos kraštui.
Kraštui, kuris gyvenimo kokybės atžvilgiu turbūt yra būtent tai, ką mes vadiname Vakarais. Kraštui, kuriame gali pasijusti kaip atradėjas, kaip keliautojas, o ne turistas. Ir dar pridurčiau – kraštui, kuriame, net ir labai nesigilindamas į vietinių gyvenimą, gali pajusti, jog jie myli savo šalį ir visa esybe suvokia, kad tai yra jų – kad jie patys kuria savo materialią gerovę, patys kuria savo rutiną, tradicijas, prižiūri ir gerbia gamtą.
Visa tai saugo Raudonasis drakonas, pas kurį į svečius mes dar mielai sugrįšime.
