Dvi savaitės, šiltas klimatas, rasti nebrangūs bilietai, gera draugų kompanija. Tiek to, pamaniau – sueis. Bet kai nesitiki, kai pakyli nuo savo saugiosios sofos ir esi įmestas į visišką brūzgyną, atsiduri tokioje lengvoje šoko būsenoje. Tada supranti, kad tau būtent to ir reikėjo. Galų gale pradedi gailėtis, kad turi tik dvi savaites, nes suvoki, kad visko pamatyti čia tikrai neužteks.
Jau po dienos mano foto kamera buvo ištraukta iš krepšio, ir ten sugrįždavo tik naktimis. Dauguma sako, kad kelionėse esu per daug įnikęs į savo fotoaparatą ir nesugebu pamatyti ir pajausti. Bet aš su tuo visiškai nesutinku – man tai padeda pajusti ir pamatyti viską kitu kampu. Džiaugiuosi galėdamas užsiimti savo hobiu kelionėse.
Turbūt dauguma norėtumėte išgirsti patarimų iš mūsų kelionės po Vietnamą. Taigi, papasakosiu, kaip reiktų pasiruošti, ką pamatyti ir ką reiktų daryti kitaip nei mes.
Vietnamas nebūtų pirmasis mano pasirinkimas ramioms atostogoms.
Visų pirma, užduokite klausimą, ko iš savo atostogų norite. Ar tiesiog ramaus poilsio prie jūros, ar keliavimo, pažinimo, nuotykių. Nors Vietname daug smėlėtų paplūdimių, yra ir kelios salos, pilna didžiulių kurortų, visgi Vietnamas nebūtų pirmasis mano pasirinkimas ramioms atostogoms. Yra daugybė šalių, kur smėlis baltesnis, vanduo skaidresnis ir salos egzotiškesnės. Be to ir skrydžių kainos geresnės.
Bet jei jau atsidūrėte Vietname, paplūdimiai jūsų tikrai nenuvils. Nuotykių ieškotojus ši šalis visada traukė, nes šalyje dar nėra tokio didžiulio turistų antplūdžio kaip kaimyniniame Tailande, šalis turi kalnus, ilgą jūros pakrantę, nuostabius kraštovaizdžius ir, svarbiausia, išsaugotą kultūrą. Ne veltui tai yra kuprinėtojų rojus.
Kai jau žinote, ko norite, ieškokite skrydžių. Svarbu paminėti tai, kad šalis nėra didelė, bet ji yra ilga ir optimaliausias keliavimo būdas yra iš šiaurės į pietus (arba atvirkščiai). Dėl to siūlyčiau skrydžius užsakinėti su grįžimu iš kito miesto, o jei taip nepavyksta, tai tikrai rasite pigių vietinių skrydžių. Jų kokybė tikrai nustebino.
Anksčiau buvo sunku su Vietnamo viza, nes reikėdavo kreiptis į ambasadą, buvo didelės kainos, ilgas laukimo laikas. Dabar galima užsisakyti elektroninę vizą, kurios užpildymas gan paprastas. Reikia tik jūsų nuotraukos ir įmokos už vizą. Patvirtinimo laiškas ateina jums į paštą. Tik nesinaudokite kitų įmonių paslaugomis, nes tai užtruks daugiau laiko, kainuos gerokai daugiau, ir praleisite ilgiau prie patikros punktų.
Kitas labai svarbus punktas yra maršruto susidėliojimas. Keliaujant dviems savaitėms visi rekomenduoja pasirinkti arba šalies šiaurę, arba pietus. Mes norėjome pamatyti kuo daugiau, tai pasirinkome keliauti per visą šalį, naudojomės vietiniais skrydžiais bei traukiniu vienoje atkarpoje (tiesiog dėl nuotykio, nes skrydžių ir traukinių kainos vienodos). Planuodamiesi atkreipkite dėmesį, kad kelionė traukiniu ir autobusu gali užtrukti net keliolika valandų, kai tuo tarpu tą patį atstumą lėktuvu įveiksite per valandą.
Svajonių keliavimo būdas būtų keliavimas motoroleriu per visą šalį. Net sutikome pora lietuvių, kurie būtent ir leidosi į tokią kelionę. Lankomų vietų yra daug, tai čia jau pagal kiekvieno norus ir fantaziją. Mūsų maršrutas buvo iš Hošimino į Hanojų, iš pietų į šiaurę, pasirinkdami sustojimus vidurinėje šalies dalyje (Danange ir Nin Bine).
Kelionė prasidėjo pietuose. Hošiminas – šurmuliuojantis ir judrus miestas. Ne naujiena, kad pagrindinė transporto priemonė čia yra motoroleris, kuria naudojasi tiek statybininkai, tiek kostiumuotieji. Čia motoroleris tarnauja ir kaip krovininis transportas. Mums tai labai neįprasta ir labai smalsu, kaip viskas vyksta. Iš šono atrodė viskas labai darnu, tačiau patys šokti ant motorolerių neskubėjome. Naudojomės programėle „Grab“ – tai tarsi „Uber“ atitikmuo Azijoje, ir buvome labai nustebinti, kaip puikiai ši transportavimo sistema veikia ir kaip pigu keliauti keturiems.
Pats miestas labai kontrastingas – seni miesto rajonai paskendę tarp dangoraižių. Kainų skirtumas taip pat didelis – tiek restoranų, tiek viešbučių. Pagrindiniai lankomi objektai buvo karo muziejai, šventyklos, istorinės turgavietės. Karo muziejų nelankėme, nes gan daug apie šį karą domėjausi prieš kelionę. Apsilankėme tik pagrindiniame miesto turguje ir keliose šventyklose. Labai daug laiko skyrėme gero maisto paieškoms, nes keliaujant kompanijoje sunku visiems įtikti su maistu. Būtent Hošimine ir radome vietą, kur valgėme bene skaniausią maistą visos kelionės metu. Visur kitur maistas buvo šiaip sau.
Dėl trumpo kelionės laiko viską, kas randasi į pietus nuo Hošimino, palikome kitai kelionei. O ten randasi ir Mekongo delta, ir Fukuoko bei Konsono salos, kurios yra vienos iš gražiausių šioje šalyje. Praleidome dar ir kitas puikias vietas pietų Vietname, tokias kaip Dalatas ir Mui Ne, nes peršokome jas skrisdami į centrinę šalies dalį. Ir viskas dėl laiko stokos.
Apie centrinį Vietnamą beveik nieko nebuvome girdėję, tačiau jis patiko mums turbūt labiausiai. Galbūt dėl to, kad čia miestai nėra tokie dideli, tad išdrįsome išsinuomoti motorolerius ir įsilieti tarp vietinių. Taip išvažinėjome visą Danango miestą su jo dangoraižiais ir šventyklomis bei senovinį Hoi Ano miestą su įspūdingu senamiesčiu ir vandens kanalais.
Jei kas socialiniuose tinkluose matėte auksinį tiltą, laikomą ant delnų, tai jis yra būtent šiame regione. Tai Na Ba kalvos. Atvykome čia pirmieji, norėdami pasitikti čia saulę ir tik nusifotografuoti, bet pasirodo, čia yra visas didžiulis kompleksas su šventyklomis, parkais ir muziejais. Taip ir prabėgo visa diena. Liko tik vėsiais kalnų keliais parlėkti su motoroleriais į nakvynės vietą.
Kitas mūsų kelionės taškas buvo Nin Binis. Tai nedidelis miestelis pakeliui link sostinės Hanojaus. Garsus ne pats miestelis, kiek aplink jį esantis kalvotas gamtovaizdis. Miestelyje oro uosto nėra, tad turėjome puikią progą išbandyti Vietnamo traukinius. Kelionė truko apie 15 valandų ir, tiesą pasakius, visai neprailgo. Turėjome visą privačią kajutę, pasidarėme kino teatrą bei stalo žaidimų vakarą. Svarbu tik prieš kelionę traukiniu pasirūpinti, ko reikia vakarėliui.
Atvykę į šį regioną buvome nustebinti labai mažų nakvynės kainų bei nepaprastai vaizdingų gamtovaizdžių. Galiu teigti, kad ši vieta tapo viena iš mano favoričių Pietryčių Azijoje. Vykčiau dar čia ankstyvą pavasarį, kai užlieti laukai pražysta lelijomis ir kai nėra tokio karščio.
Dėl šios vietovės praleidome Fongniakebango nacionalinį parką, garsųjį dėl gausybės savo įspūdingų uolų. Tarp jų – ir didžiausia uola pasaulyje, kuri atrasta visai neseniai. Tiesa, kaina už patekimą į ją labai atbaidanti. Turi sumokėti apie 2000 dolerių už poros savaičių kelionę iki jos per džiungles. Tikimės, gal ateityje turėsim progos ten pabuvoti, tuo labiau, kad palikome dar daug vietos fantazijai kitai kelionei po Vietnamą.
Vykčiau dar čia ankstyvą pavasarį, kai užlieti laukai pražysta lelijomis ir kai nėra tokio karščio.
Vienas iš mūsų pagrindinių tikslų Vietname buvo ryžių terasos. Ryžių laukų čia daug kur, kad ir pačiame Nin Bine, bet norėjosi tų, esančių kalnų šlaituose bei spindinčių nuo saulės. Žinojome, kad optimaliausias yra rugsėjo mėnuo, kai aukštesnėse kalnų vietovėse ryžiai yra pačioj brandoj. Tad dabar, gegužės mėnesį, vykimas į Sapa vietovę mums būtų pasibaigęs pasivaikščiojimu po purvinas pelkes. Čia jau mums padėjo vietiniai, patarę vykti į Mai Čau regioną. Vos vos spėjome prieš ryžių nuėmimą, pavyko dar pamatyti, kaip žmonės dirba laukuose vien tik rankomis ir pjautuvais. Žmonių nuoširdumas priminė Lietuvos kaimą prieš 30 metų. Kelionė laiku visgi įmanoma.
Likęs kelionės laikas buvo skirtas sostinei Hanojui ir Halongo įlankai. Čia mus pasitiko gana lietingas ir permainingas oras. Hanojus pasirodė tvarkingesnis nei Hošiminas su gražiu senamiesčiu ir šiuolaikiškesniais žmonėmis. Visgi sostinė. Mieste daug laiko praleisti nesinorėjo, bet tai puiki vieta susiplanuoti kelionėms po aplinkinius lankomus objektus.
Pasiėmėme dienos kelionę iki Halongo įlankos. Turbūt dauguma jau žino tą vaizdelį su iš vandens kyšančiomis uolomis, kurių čia begalė. Nepaprastas jausmas pasiplaukioti laiveliu tarp šių uolų, sustoti, paplaukioti baidarėmis ar išsimaudyti. Tik mums laiko buvo per mažai, nespėjome dar užlipti į porą apžvalgos vietų su šio regiono peizažu, nepavyko praleisti nakties laive ir pasitikti saulės, išsimaudyti viename iš salelių pliažų. Bet visada reikia pasilikti idėjų kitai kelionei.
Jei pavyks dar kartą šioje šalyje atsidurti, paaukosiu visą mėnesį savo „brangaus“ laiko. Tada įsidėsiu ir savo kalnų batus varginantiems žygiams po kalnus, ir mėgstamą knygą poilsiui prie jūros.
