Penkerius metus su „Lada 2107“ važinėjantis Laurynas Graikšas, praėjusiais metais su ja nuvykęs į Taliną, pajuto – galima su šiuo automobiliu keliauti, reikia važiuoti toliau. Tikslu greitai tapo Ispanija, nes ten gyvena jau kelerius metus nematytas Lauryno krikšto tėvas, o jeigu jau važiuoji iki Ispanijos, gal tada ir iki paties Gibraltaro – piečiausio žemyninės Europos taško.
„Kai pradėjau pasakoti, kad važiuosiu, niekas netikėjo – todėl dar labiau užsidegiau įrodyti, kad galiu. Chebra juokavo – „gal jūs išvis be kapoto važiuojat“, – 15min pasakojo aistringas senų automobilių ir motociklų gerbėjas.
1985 m. „Lada“ visgi gedimų neišvengė, bet daugiau nei jų per 18 kelionės dienų buvo įspūdžių ir pamokų kelyje. „Važiuoji su žydru žiguliu pro žalias pievas, per kalnus bėga žydras vanduo – kažkoks kelioninis orgazmas“, – pasakojo Laurynas.
Su draugu – ir į karą, ir į „Ladą“
Kartu į kelionę išsiruošęs Albertas – Lauryno vaikystės draugas. „Kaip sakoma apie tokius žmones – eidamas į karą pasiimčiau jį. Tai ir į karą, ir į „Ladą“, – juokėsi Laurynas. Kartu jie pasikeisdami sėsdavo prie „žigulio“ vairo, o trečiasis – Minvydas – buvo kelionės šefas.
Kelionės metu buvo atsiradęs ir dar vienas keleivis – Prancūzijoje sutiktas po Europą keliaujantis amerikietis. Pervažiavę milžinišką įspūdį palikusį Verdono tarpeklį, vietos kavinėje jie susipažino su Parku, kuris išgirdęs pasiūlymą gal kartu važiuoti į Marselį, vos pagalvojęs atsakė – „why not“. (liet „kodėl ne“).
Kompanijai buvo kilusi mintis paimti ir autostopininką, bet visi kelyje tranzuodavo dviese, o „Ladoje“ tiek vietos nebuvo. „Norėjom kokį benamį šunį ar beždžionę iš Gibraltaro pasiimti“, – juokėsi Laurynas.
Bet kompanijos jiems netrūko – vienus po kitų jie lankė po Europą išsibarsčiusius draugus ir artimuosius. Su vienais buvo sutarta iš karto, iš kitų kvietimus apsilankyti kompanija gavo, kai šie pamatė jų nuotykius „Facebooke“.
Kapotas visgi kilo
„Kapotą kėlėm...“, – pripažino Laurynas. Pirmasis gedimas – „išprotėjo mūsų spidometras, ir vienu metu rodė 180 km/val“.
Čia buvo menkniekis, bet jau už 700 km nuo Vilniaus sugedo generatorius. Nors automobilius pats taisantis Laurynas mėgino jį sutvarkyti, keitė pasiimtą atsarginę detalę, tačiau problemos tai neišsprendė.
Kiek pavažiavę jie buvo priversti sustoti Lenkijos kaimelyje ir pradėjo svarstyti variantus – ar prašyti atsiųsti generatorių, ar skambinti draugams, kad atvyktų pasiimti, ir nuleidus galvas grįžti namo. Jiems sėdint ant kelkraščio aplink sukiojosi „vietinis pijokėlis“, kuris po lietuvių paaiškinimo, kad „generator kaput“, su „geru pirigaru“ įsėdo pas juos į mašiną ir parodė kelią iki vietos meistro.
„Nuvažiavom į garažiuką, ten radom meistrą ir kampe gulinčią krūvą generatorių. Ir supratau – jei ne jis, tai niekas mums nesuremontuos to generatoriaus. Kaip mums pasisekė, net sunku patikėti“, – pasakojo Laurynas.
Čekiją pravažiavę be nesklandumų, su jais kompanija vėl susidūrė kopinėjant po Austrijos kalnus.
„Buvo vietų, kai antra pavarą į kalną lipom, jau buvom išsigandę, kad reikės suktis ir ieškoti kitų kelių“, – pripažino Laurynas. Jie visoje kelionėje rinkosi nemokamus kelius, tad juose būdavo ir daugiau iššūkių.
Ir stabdžiai kaito, ir reikėjo stoti aušinti variklį, ir padanga ten sprogo. Ir už padangos remontą vietos meistras paprašė net 52 eurų, kai Vilniuje toks darbas atliekamas už mažiau nei 10 eurų – toks lupikavimas, pripažino keliautojas, gerokai sugadino šalies įvaizdį.
Kokios dar problemos kelionėje? Ispanijoje sugedo karbiuratorius, Prancūzijoje trūko variklio diržas... Lietuvių kelionė buvo sudėtingesnė, nes jie su savo senu automobiliu norėjo ne tik pasiekti tikslą, bet ir grįžti atgal. „Tik nuvažiuoti su „žiguliu“ iki Gibraltato būtų baika. Bet parvažiuot... Kiek visko sulaužėm kelyje į priekį, ir tada reikėjo su visomis tomis problemomis grįžti atgal“, – aiškino Laurynas.
Turistų ir policijos dėmesys
Kelionės pradžioje kompanija sulaukdavo vieno kito smalsesnio kitų eismo dalyvių žvilgsnio, bet Rytų ir Centrinėje Europoje žmonėms nėra didelė naujiena pamatyti tokį automobilį. Viskas pasikeitė nuvykus į Ispaniją – čia net turistų autobusai fotografuodavo ne lankytiną objektą, o visų pirma – lietuvių „Ladą“.
Turistai ir dar įsimintinesne pavertė akimirką, kai lietuviai galų gale pasiekė Gibraltarą. Pasiekę tikslą jie fotografavosi, bet lydėjo kažkoks keistas jausmas – „tai ką, jau viskas? Kas dabar?“.
„Ir atvažiuoja tada vienas turistinis autobusiukas, išlipa gal 18 turistų. Ir jie ne tą žymųjį švyturį fotografuoja, ne besimatančią Afriką, o mūsų „žiagą“. Jie mūsų visko klausinėja, tada atvažiuoja antras turistų autobusas. Tuoj – ir trečias. Ir visi mus apspinta – atrodė lyg viskas surežisuota“, – šypsenos tai prisiminęs netramdė Laurynas.
Mažiau gerų emocijų sukėlė susidūrimas su pareigūnais naktį Vokietijoje. Laurynas vairavo, pakeleiviai tuo metu miegojo, kai juos pradėjo sekti policijos automobilis. Jis tai aplenkdavo, tai nusukdavo, tuomet vėl iš paskos prisijungdavo, vėl lenkdavo.
„Aš nesupratau – jie važiuoja priekyje manęs ir nestoja, tai ir aš nestoju. Jei jie važiuoja, tai ir aš važiuoju iš paskos“, – pasakojo Laurynas. Galiausiai jis pastebėjo, kad užsidegusios raidės ant policijos automobilio „Follow me“ (liet. „Sekite mane“). Tada jis pažadino draugus, ir Albertas iškart suvokė, kas čia vyksta – juk Vokietijoje autobane policija neliepia sustoti, nes visi lekia dideliu greičiu, kiltų pavojinga situacija.
Laurynas jau tada nusekė juos iš autobano, ir galiausiai sustojus išgirdo pirmą pareigūno klausimą – griežtą „What's the problem?“ (liet. „Kokia problema?“). Lietuviams pavyko paaiškinti, kad čia tik nesusipratimas – kad vairuotojas nesuprato esantis stabdomas. Pareigūnas suprato, bet už akių jam užkliuvo ant automobilio esantis žemėlapis su keliautojų maršrutu.
„Per Olandiją važiavot? Narkotikų, ginklų, – ir metęs žvilgsnį į „Ladą“ policininkas pridūrė – „Kalašnikovų“ turit?“
Netrukus visa trijulė buvo išlaipinta iš automobilio, o jis – iškratytas. Nieko neradę, pareigūnai jau linksmiau ir pabendravo – pasidžiaugė dėl jų kelionės idėjos ir palinkėjo gero kelio namo.
Trise „Ladoje“ ir miegojo
„Lada“ tarnavo ne tik kaip transporto priemonė, bet ir kaip nakvynės vieta – trise sugebėdavo joje ir išsimiegoti. Dviese priekyje, trečias raitydavosi ant galinės sėdynės.
„Įspūdingiausias rytas gal buvo Austrijoje. Važiavome naktį, sustojom kažkokioj didelėj aikštelėj su vilkikais, užmigom. Ryte atsikeliam – nė vieno jų nebėra, mes vieni vidury aikštelės, o aplink – nerealios Alpės. Toks įspūdis begalinis!“, – pasakojo Laurynas.
„Žiage“ kas naktį leisti būtų kančia, tai kompanija vis stengdavosi keisti nakvynės vietą – tai automobilyje, tai palapinėje, tai pas draugus ar motelyje. „Tada ir miegas „Ladoje“ nebeatrodė taip blogai, viskas išsilygina. Gal kokiu septintuku vertinčiau“, – svarstė Laurynas.
Ar neatsirado trinties ir dienas, ir naktis leidžiant kartu? Laurynas pripažįsta, kad buvo sunkių momentų. „Ypač, jeigu prastai išsimiegi, tai jau ir bajeriai nebejuokingi pasidaro tada“, – šypsojosi Laurynas.
Draugystė kelionę atlaikė, „Lada“ – irgi. Laurynas ir dabar po Vilnių važinėju su tuo pačiu „žiagu“, o kitiems metams mintyse dėlioja kitą maršrutą – dar didesnį iššūkį. „Bevažiuojant apetitas auga, – patikino jis. – Šioje kelionėje nuvažiavom 10 tūkst. km, tai kitąmet jau norėtųsi bent 15 tūkst.“.
