I pasakojimo apie plaukimą palei Kroatijos pakrantę jachta dalį skaitykite čia
Laivas „Fantazia“ sustoja įlankoje – senasis Zadaras ošia 3 ha ploto pusiasalyje, kurį su naujuoju miestu jungia tiltas. Po įlanką nardo valtys – vienas iš šio miesto simbolių. „Jei neišbandysite barkajolo, negalėsite pasigirti buvusi Zadare. Tik 5 kunos (apie 70 ct)!“ – iš valtelės moja irklininkas. Padėkoju jam ir smunku pro Julijų Cezarį menančius vartus į senamiestį. Jį juosia 3 kilometrų ilgio gynybinė siena, kuri buvo pastatyta XVI a., Venecijos respublikos valdymo metu, kad miestą apsaugotų nuo osmanų antpuolių.
Zadaras I a pr. m. e antrojoje pusėje tapo Romos kolonija. Būtent romėnai su savo išpuoselėta karybos tradicija sukūrė miesto veidą – kaip karo stovyklą. Tokie miestai buvo vadinami kasta. Kastos buvo planuojamos paprastai – išilginės gatvės decumanus ir skersinės gatvės cardo kerta viena kitas stačiu kampu. Taip susidaro stačiakampės gyvenamosios ir viešosios erdvės – insulai. Viešojo gyvenimo centras – forumas – buvo įsikūręs pagrindinės išilginės decumanus maximus ir pagrindinės skersinės gatvės cardo maximus sankirtoje.
Deja, iki mūsų laikų nedaug išliko. 1943–1944 m. per mūšius su fašistais apie 70 proc. istorinio miesto buvo sugriauta. Po karo, kadangi Kroatija pateko sovietų įtakon, nelabai kas rūpinosi atstatyti senuosius namus, tada vietoj jų išdygo bjaurūs blokiniai daugiaaukščiai. Dabar kroatai rodydami juos pabrėžia: žiūrėkite – tai irgi istorija. Būties laikinumas ir komiškumas tampa akivaizdus, kai susivoki, kad į šiuos baisius masinės produkcijos statinius žiūriu stovėdama ant grindinio, kurio žengė paties Julijaus Cezario pėdos.
Pasisuku ant kulno – prieš akis dar vienas sovietinis monstras didžiulėmis vitrinomis. Skaitau: „Swarovski – Brilliant gifts FOR MOTHER‘S DAY.“ Nedrįsdama žengti vidun, į vitriną žiūri jauna moteris. Kaip nesijuoksi?
Ėmus laisvėti sovietiniams gniaužtams, kroatai ėmė atstatinėti senamiestį, ir 2016 m. Zadaras buvo įrašytas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Centrinėje aikštėje, kuri dabar vadinama Narodni Trg, stovi miesto lodžija. Dabar ten – meno muziejus.
Jei atsikelsite anksti, šioje aikštėje rasite šurmuliuojantį turgų – žvejai suveža naktį sugautą žuvį, ūkininkai atveža parduoti daržovių, vaisių. Miestiečiai valgo tik sveiką ir šviežią maistą. Jis puikus ir pigus. Greito maisto užkandinių Zadare yra, tačiau jos skirtos turistams. Bet aikštė svarbi dėl ko kito.
„Ajmo na kavu“, – tai visiškai nereiškia, kad zadarietis jus kviečia kavos. Žinoma, jos gausite, tačiau kartu tai bus kvietimas pabendrauti, o gal ir išspręsti verslo reikalus, pabaigti sandėrį. Beje, turėkite omeny – žmonės čia labai mandagūs, net jei jūs būtumėte Michaelas Jacksonas, nė vienas praeivis nė akimi nemirkteltų.
Dar derėtų žinoti, kad nors kava čia brangi – kainuoja panašiai kaip Vilniuje, per dieną turite išgerti bent tris puodelius. Pirmąjį – romėniškos, antrąjį – venecijietiškos, trečiąjį – austriškos. Tai buvusių okupantų palikimas. Kaip, beje, ir pastatai. Kultūros ir architektūros sumuštinis. Dėl šio miestelėnų įpročio gausu kavinių, o jose sunku rasti laisvą staliuką.
Narodni trg kavą geriu ypatingoje vietoje. Iš lauko – tai paprasta kavinė, o viduje – bažnyčia, tik be šventųjų paveikslų ir altoriaus. Žinoma, už tai reikia susimokėti. Perku ir vietinių ledų, sako, aikštėje – geriausi.
Medūzos žvilgsnis
Pėdinu į forumą. Nuo romėnų laikų čia nedaug kas išlikę – Viduramžiais akmenys buvo panaudoti statant Šv. Anastasijos katedrą. Ant romėnų pastatų liekanų sėdi porelės, tarp nuzulintų postamentų liekanų vaikai mokosi vaikščioti. Prie Šv. Donato bažnyčios būriuojasi jaunimas.
„Bus koncertas? – klausiu į lazdą pasirėmusio beveik snūduriuojančio senuko. „Ne – mišios“, – atšauna jis.
Pasirodo, sekmadieniais forume rengiamos pamaldos po atviru dangumi. Kroatai ne tik religingi, bet ir dėkingi bažnyčiai už išsaugotą kalbą, – kunigai niekuomet mišių nelaikė lotyniškai. Popiežius, žinoma, dėl to niršo, tačiau nieko padaryti negalėjo. Bažnyčia skatino ir kroatų nacionalinę savivoką, ypač Jugoslavijos laikais. Todėl sekmadieniais bažnyčios pilnos. Dabar kunigai ragina žmones turėti kuo daugiau vaikų, tad šeimos, kuriose auga 3–4 vaikai, – jokia retenybė.
Už Katedros, kur romėnų laikais buvo šventyklų vieta, mane pasitinka Medūzos galva. Gerai, kad esu su akiniais! Anot legendos, ši pabaisa buvo su gyvačių plaukais ir visi, kas pažvelgdavo jai į akis, virsdavo akmeniu.
Medūza buvo pastatyta prieš šventyklą tam, kad smalsūs žmonės bijotų užeiti ir nepamatytų, kaip šventikai kuria stebuklus. Tyrinėju griovelius grindinio akmenyse – kadaise jais nutekėdavo aukojamų gyvulių kraujas.
Už nugaros – gėdos stulpas. Venecijiečių valdymo laikais prie jo pririšdavo melagius ir vengiančius mokesčių. Prie kolonos jie turėdavo stovėti 1–3 dienas, nelygu, koks nusikaltimas.
Jūros muzika
Nepaisant turtingos praeities, pasaulyje Zadaras garsėja trimis dalykais – seniausiu Kroatijoje universitetu, kuris veikia nuo XIV a., krepšininkais – miestas aprūpina jais NBA – ir jūros vargonais.
Krantinėje ant terasų sėdi jaunimas, į jūrą stačia galva šokinėja vaikigaliai. Iš toli atsklinda keistas duslus garsas: u – u – u. Praplaukia laivas – garsas intensyvėja – u-u-u-u! Nuo 2005-ųjų jūros vargonai tęsia nesibaigiančią melodiją.
Juos suprojektavo vietinis architektas Nikola Bašičus. Nova riva krantinėje jūros bangos iš betoniniuose laiptuose įtaisytų vamzdžių išstumia orą, kuris kelia skirtingos jėgos ir trukmės garsus.
Tvarkant per Antrąjį pasaulinį karą sugriautą krantinę, architektas pasiūlė pastatyti keistą įrenginį, tačiau miesto valdžia nesuprato, kam to reikia. N.Bašičui teko smarkiai padirbėti, kad įtikintų juos.
Vargonai akimirksniu išpopuliarėjo pasaulyje. 2016 m. dėl jų Zadaras net buvo paskelbtas geidžiamiausia metų turistine vietove. Dėl jų atvyksta vis daugiau ir daugiau kruizinių laivų, o miestiečiai stengiasi atsikratyti butų krantinėje, nes žiemą vargonai taip užgaudžia, kad jie negali miegoti.
Susižavėję N.Bašičaus kūriniu 70 pasaulio miestų vadovai irgi panoro turėti panašių muzikos instrumentų, tačiau architektas jiems kurti nesutiko. Mažoje Kornati salyno salelėje nuo žmonių atsiskyręs 71-erių kūrėjas teigia, kad kitur neįmanoma nieko panašaus padaryti, nes Zadaro vėjas ir bangos ypatingos. Tiesa, Kinijoje vaikams jis vis dėlto sukūrė žaislą – jie išgauna garsus pildami vandenį į bambukų lazdas.
Nova riva derėtų prisiminti ir garsųjį režisierių Alfredą Hitchcocką. Į Zadarą jis atvyko ieškodamas vietos filmuoti pasaulinį garsą pelniusius „Paukščius“ (1963). Ši vieta jam netiko, nes mieste nėra paplūdimių. Tačiau režisierius apie Zadarą pasakė tai, kas tapo šio miesto vizitine kortele: „Čia gražiausi pasaulyje saulėlydžiai!“ Kas žino, gal šie jo žodžiai įkvėpė N.Bašičų suprojektuoti vietą, kur jūros muzikos klausydamiesi žmonės galėtų žiūrėti į besileidžiančią saulę.
Paminklas saulei
Sutemsta. Šalia jūros vargonų ima mirksėti įvairiaspalvis apskritimas. Skamba muzika. Ir vaikai, ir suaugusieji šokinėja ant mirksinčių jo panelių. Su jais šokinėju ir aš – kojos pačios kilnojasi.
„Pozdrav suncu“ – „Saulės pasveikinimą“ irgi sukūrė N.Bašičus. 22 m skersmens ratas susideda iš 300 daugiasluoksnių stiklo plokščių. Po jomis įrengtos baterijos, kurios dieną kaupia saulės energiją ir ją išspinduliuoja naktį. Tai lyg maža elektrinė, kuri per metus pagamina apie 46 500 kWh elektros energijos. Ji, beje, apšviečia visą krantinę.
Ant saulės modulius apjuosusio žiedo surašyti šventųjų vardai, kuriems kada nors Zadare yra buvę pastatytos bažnyčios. Šalia nurodytos ir jiems skirtos šventės – tai kartu yra ir kalendorius. Beje, šio kalendoriaus kūrėjas – jūrų mokslininkas prof. Maksimas Klarinas – numatė, kad paminklas Saulei išsijungs po 50 metų, maždaug 2058-aisiais.
Vakarais mirksintis monumentas sutraukia ir vietinius, ir turistus. Vis dėlto jis patinka ne visiems – prieš keletą metų naktį kažkas per jį pervažiavo automobiliu ir sudaužė kelis jos modulius. Tada buvo įrengtos stebėjimo kameros.
Paskutinis Zadaro štrichas – degustuojame maraschino. Saldu!
„Marasca“ vyšnios auga aplink Zadarą ir pirmasis receptas buvo rastas šio miesto dominikonų vienuolyne. Nuo XVII a. jis nepasikeitė iki šiol. XVIII a. Venecijos prekybininkas Francesco Drioli Zadare atidarė maraschino fabriką ir nustatė aiškias gamybos taisykles. Viena iš jų – likeris turi būti pilstomas tik į žalios spalvos butelius, antraip pakis skonis.
Tęsinys – trečioje dalyje
