Pasakojimas apie plaukimą jachta palei Kroatijos pakrantę:
Vyrai iš milžiniškų medinių puodelių maukia vyną ir dainuoja, kad net sienos dreba. Žinoma, klapa. Tai ypatingas dainavimo būdas a capella. Dažniausiai dainas traukia keturi vyrai, bet taip, kad, rodos, orkestras jiems akomponuotų.
Klapa ne koks akmeninis monumentas, kurį saugo UNESCO. Tai gyva tradicija – nė viena šventė neapsieina be klapos. Kroatai traukia dainas apie meilę ir tėvynę kiekvienai progai pasitaikius, o Dalmatijos miestelių savivaldybės moka algą dainininkams, kad jie aikštėse dainuotų turistams.
Nuo garsų ir kvapų susisuka galva. Visa „Fantazios“ kompanija šoka į autobusą ir kaimo keliais pasileidžiame į žemyno gilumą. Pro langus matyti javų laukai, alyvmedžių, vyšnių ir vynuogių giraitės. Prieš akis iškyla keistas pusapvalis statinys – lyg slėptuvė, lyg bunkeris su siauromis angomis.
„Iš čia karo su serbais metu atsišaudydavo pasislėpę mūsų kariai“, – skausmingai sako mūsų gidė Aida Cvjetkovic. Tokių bunkerių visoje šalyje yra ne vienas. Aida pataria šiose apylinkėse atokesnėse vietose vaikščioti atsargiai – nuo karo likę nesprogusių minų. Kasmet būna, kad žmonės susisprogdina. Dažniausiai – medžiotojai.
Aida gimė ir visa gyvenimą praleido Dubrovnike ir savo akimis matė, kaip serbai ant kalnų pasistatę patrankas jos įstabaus grožio miestą paverčia griuvėsiais.
Besiklausant jos istorijų autobusas sustoja prie kaimo sodybos. Prie vartų mus pasitinka jos šeimininkas Alenas Bibicus.
Bibicai turi 25 ha vynuogių ūkį, kuriame puoselėja 15 rūšių vynuoges, dažniausiai vietines, ir per metus pagamina 17 tūkst. butelių 23 rūšių aukštos kokybės vyno, – baltojo ir juodojo. Negirdėjote apie juodąjį vyną? Kroatai raudonąjį vadina juodu.
Per karą Bibicų šeima buvo priversta viską palikti ir bėgti į miestą. Po penkerių metų grįžę į gimtas vietas, jie rado plikus laukus – namai susprogdinti, vynuogynai – sudeginti. Kaimynai išsaugojo kelis vynuogių daigus. Šeima kantriai atkūrinėjo ūkį, kuriame daugelis šeimos kartų 500 metų vertėsi vyndaryste.
„Kodėl pasaulio bendruomenė mažai žino apie kroatišką vyną?“ – klausiu Aleno.
„Maži ūkeliai susibūrė į asociaciją, bandome reklamuoti mūsų vynus, tačiau pasaulinėje vyndarių bendruomenėje yra labai pasipūtę žmonės iš Italijos, Prancūzijos. Jie mano, kad tik jų vynai geri. Bet mes pakeisime jų nuostatas“, – įsitikinęs vyndarys.
Ragaujame keturių rūšių vynus ir gėrimės šeimininkės kulinariniu talentu. Ponia Vesna vaišina vieno kąsnio sumuštinukais. Akys apraibsta nuo jų gausybės. Labai gardu. Niekuomet nieko panašaus neteko ragauti. Vesna nėra profesionali virėja, tačiau pas ją atvažiuoja mokytis visos šalies virėjai ir net kviečiasi mokytojauti prancūzai.
17 krioklių
Autobusas suka į KRKA nacionalinį parką.
„Pirmą kartą čia buvau su tėvais prieš 60 metų, – nostalgiškai atsidūsta mūsų gidė Aida Cvjetkovic. – Tada nebuvo nei takelių, nei kavinių, tik – stulbinančio grožio gamta“.
KRKA upės apylinkėse, kuri, nešdama vandenis į jūrą, įveikia galybę krioklių, nacionalinis parkas buvo įsteigtas 1985 metais. Tada jį atrado ir turistai. Dažniausiai jie keliauja į Skradinski buką – vieną patraukliausių parko dalių. Vos 400 m ilgio ir 100 m pločio plote yra 17 krioklių, o bendras aukščio skirtumas tarp pirmojo ir paskutinio yra beveik 50 metrų – tai didžiausia travertino kaskadų sistema Europoje.
Skradinski buke auga aštuoni šimtai šešiasdešimt augalų, o vandenyse gyvena aštuoniolika žuvų rūšių, dešimt iš jų – endeminės. Maži ežerėliai, nendrynai – gausybės paukščių namai, o užtvankos ir akmens karjerai – roplių. Pavasarį ir rudenį, kai prasideda migracija, į KRKA suvažiuoja paukščių stebėtojai, nes tai viena vertingiausių ornitologinių vietų Europoje. Čia veisiasi ir net 18 rūšių šikšnosparniai, vandenyje galima išvysti besimaudančias ūdras.
KRKA kriokliai atima žadą. Taškydamasis purslais nuo travertino ložės krenta turkio spalvos vanduo. Jaunimas maudosi gamtos suformuotuose baseinuose, vaikai laižo ledus, japonai lenda į kadrą. Aukščiau kalne senoviniuose malūnuose, kurie atrodo lyg būtų iš pasakų, įsikūrę parduotuvėlės, kavinaitės. Net pavydu kroatams tokio grožio.
Nedidelis laivas upe mus plukdo atgal į Skradiną. Per vandenį iriasi pulkai gulbių ir savižudiškai lenda po laivo farvateriu.
Sutemus pasiekiame Šibeniką – dar vieną UNESCO saugomą senovinį miestą.
Pėdiname nakties tamsos apgaubtomis miestelio gatvėmis. Nė gyvos dvasios. Mūsų žingsniai aidu atsiliepia nuo senųjų namų sienų, siauras vingiuotas gatveles apšviečia balzgani gatvių žibintai, šiukšlių konteineriuose rausiasi benamės katės. „Tai geriausia vieta pasiklysti“, – sutariame su bendrakeleive iš Vokietijos Dorte.
Miestelis ypatingas tuo, kad čia visuomet gyveno neturtingi žmonės – jie buvo žemdirbiai. Todėl susiformavo siauros gatvelės su tankiai sustatytais aukštais namais. Butai buvo tokie maži, kad jeigu kaimynystėje gyvenančių šeimų vaikai susituokdavo, sienoje tiesiog būdavo iškertamos durys ir sujungiami butai. Iki šiol Šibenike iš įpročio šeimininkės džiauna drabužius gatvėse. Naktiniai kažkieno marškiniai džiūsta ir centrinėje aikštėje.
Miestelis garsėja XV a. pastatyta Šv. Jokūbo bažnyčia. Jos architektas Jurajus Dalmatietis išrado specialų akmens plokščių sujungimo būdą, kuris leido jam navas ir apsides pastatyti tik iš akmens, nenaudojant nei plytų, nei medinių sijų.
Beje, Šibenike gimė Draženas Petrovičius – pirmasis baltaodis NBA žaidėjas. Būdamas vos 29-erių Vokietijoje jis žuvo autoavarijoje ir yra palaidotas Zadare. Jo kapą lanko daug jaunų žmonių.
Kaip linksminasi pensininkai
Pietums laivo virėjas ruošia žuvį. „Žuvis turi plaukti tris kartus – pirmąkart Adrijoje, antrąkart – alyvuogių aliejuje, trečią – vyne“, – išduoda patiekalo paslaptį jis.
Kone su ašaromis akyse atsisveikiname ir Splite išbyrame iš laivo. „Fantazia“, sutikusi naujus svečius, plauks iki Dubrovniko. Apsistoję uostuose jie lips į kalnus, mins dviračius.
„Visiems klientams galime pasiūlyti pramogų pagal amžių ir pomėgius“, – tikina „Katarina line“ kompanijos savininkė Katarina Hauptfeld. Jos laivuose išleistuves švenčia abiturientai, medaus mėnesį praleidžia jaunavedžiai, siaučia pensininkai. Kartą turtingų senjorų kompanija taip užšventė, kad viena ponia persivertė per bortą ir įkrito į vandenį tarp susiglaudusių laivų. Įgula skubiai ją išžvejojo, tačiau ponia jau buvo mirusi.
„Oi, kiek turėjome bėdos!” – atsidūsta verslininkė. Laimei, paaiškėjo, kad minėtoji ponia ne paskendo, o mirė dar prieš pasiekdama vandenį, matyt, iš siaubo. Tačiau K. Hauptfeld padarė išvadas – tokių vakarėlių metu įgula visuomet budi prieš borto.
„Bog“ – reiškia „labas“
„Bog (dievas – aut)! – koratų papročiu sveikinasi gidas Vjeranas Mlačicus. Jis žadėjo man parodyti dvi svarbiausias Spilto įžymybes.
Žengiame į garsiausią šio miesto pastatą – Doklecijano rūmus. Šis III ir IV amžių sandūroje gyvenęs Romos imperatorius be visų savo juodų darbų persekiojant krikščionis ir pertvarkant imperijos valdymą, pagarsėjo dar ir tuo, kad metęs sostą, išėjo į pensiją. Tam pasistatė šiuos rūmus.
Statinys išties įspūdingas – jis užima 3 ha plotą. Čia buvo pokylių salės, mauzoliejus, gyvenamieji kambariai, iš kurių atsivėrė vaizdas į jūrą, Jupiterio, Veneros ir Sibelės šventyklos. Visa buvo apjuosta 20 metrų aukščio sienomis su bokštais.
Dabar turistus vilioja ne Doklecijano legenda, o tai, kad rūsčiuose rūmų rūsiuose buvo nufilmuoti „Sostų karai“. Galima net ekskursijas užsisakyti ir trumpam pasijusti serialo herojais.
Vjeranas skuba namo, o aš lieku slampinėti senamiestyje. Gegužės 1-oji Splite didelė šventė – niekas neina į darbą, pajūryje suręsta scena, ant jos pasaulinius šlagerius plyšauja madingi dainininkai. Šoka visi. Turiu prisijungti ir aš.
Pasibaigus koncertui pėdinu sena gatvele viešbučio link. Iš kavinės moja bendrakeleivės iš Pietų Afrikos. Du vyrukai groja džiazą. Malame liežuviais visą vakarą, kol padavėja atneša sąskaitą. Man net akys iššoka ant kaktos: 3 taurės vyno – beveik 100 eurų!
Egzekucijų vieta
Kitą rytą, pakeliui į Splito oro uostą, su Vjeranu užsukame į man mažai girdėtą vietą.
Salona – mažas kaimelis prie dar vieno UNESCO saugomo Koratijos Trogiro miesto.
Saloną IV a. pr. m. e įkūrė ilirai, vėliau ji perėjo graikams, o kai užkariavo romėnai – tapo Dalmatijos sostine. Joje gimė Doklecijanas, užtat ir pensininko rūmus pastatė vos už 7 kilometrų – labai jau gera vieta buvo, – įlanka pusiasalyje.
Dabar iš Salonos likę tik miesto ir šventyklų griuvėsiai, kurie visai neseniai buvo atkariauti iš žolių bei aplinkinių gyventojų sodų ir daržų, bei amfiteatras – vienas iš trijų Kroatijos amfiteatrų. Jame tilpo apie 17 tūkst. žiūrovų.
„Ar vergai čia kovėsi su liūtais?“ – teiraujuosi Vjerano.
„Manau, kad ne – liūtai buvo per brangūs. Jie rungėsi su šių apylinkių gyventojais – vilkais ir meškomis“, – sako jis ir priduria, jog daug baisiau, kad Doklecijanas jame rengdavo krikščionių egzekucijas.
Amfiteatras buvo smarkiai apgriautas per osmanų invaziją XVII amžiuje. Tačiau čia vis dėlto verta atvykti vien tam, kad išklausytum kraugerio imperatoriaus istoriją.
Gana istorijų, vėluoju į lėktuvą.