PAR – išskirtinė ir savo geografija, ir istorija. Ši šalis užima 4 proc. Juodojo žemyno teritorijos, tačiau čia gyvena net 6 proc. visos planetos žinduolių ir 7 proc. paukščių. Papasakosiu tik apie vieną dviejų savaičių žygį apsilankant trijuose šalies regionuose. Tokiuose skirtinguose, kad kartais net imdavau abejoti: ar čia – vis dar ta pati valstybė, ta pati kelionė?
1 diena. Jei pasitaiko galimybė, į šalį skrendu su nacionalinėmis avialinijomis. PAR atveju tai pasiteisino su kaupu: skraidyti teko daug, o „South African Airways“ nenuvylė nė karto. Johanesburgas, garsėjantis verslo galimybėmis ir nusikalstamumu, šįkart buvo tik vartai į šalį. Po 11 valandų skrydžio iš Londono vėl atsidūrėme Lietuvos laiko juostoje. Dar vienas neilgas skrydis į Šiaurę, ir jau leidžiamės Palaborvoje. Tai – miestelis Kriugerio nacionalinio parko pašonėje. Patogus kaip bazė atvykus į Afriką pamatyti „Didžiojo penketo“ – liūto, dramblio, leopardo, raganosio ir buivolo.
„Geriau nei Pietūs“, – taip verčia savo miesto pavadinimą vietiniai, aiškiai patenkinti, kaip klostosi reikalai šiame regione. Turistų daugėja, doleriai plaukia, gyvenimas gerėja. Tiesiog akuna matata.
2 diena. Išvakarėse susiradę gidą (arba reindžerį) ir susitarę dėl rytinio safario (taip čia vadina iškylas į nac. parkus). Johnas, stambus vyrukas su pusiau automatiniu šautuvu, pasirodo dar prieš auštant. Važiuojame specialiai pritaikytu atviru sunkvežimiu. Tamsu, vėjuota, šalta. Prie vartų sustojame, mums kyšteli dokumentus, kuriuose savo parašais patvirtiname: nekaišiosime galūnių iš mašinos, išlipsime tik Johnui leidus. Jei kas atsitiks – galime kaltinti tik save.
Šou dalis, galima pagalvoti. Bet šautuvas gido pašonėje tikras, o iš krūmų į ankstyvus įsibrovėlius besižvalgantys liūtai – irgi ne pliušiniai. Bet akivaizdžiai apsunkę po naktinės medžioklės ir labai panašūs į tingius katinus pievelėje. Mes vis važiuojame, oras kaista, bet vaizdas beveik nesikeičia. Geltona žolė, krūmai, termitynai, akacijos. Kartais kertame upokšnius, pabaidome antilopių būrį. Juodos uodegėlės nervinga švytuoja, šnervės išpūstos, kojos sulenktos šuoliui. „Tai – „McDonalds“ liūtams“, – paaiškina Johnas, rodydamas į ženklą, panašų į M raidę ant tų žolėdžių pasturgalių.
Skaičiuojame rezultatus: iš penkių – trys. Nesutikome raganosių ir leopardų. Nieko, gal atsigriebsime naktiniame žygyje?
3 diena. Plaukiame Limpopo upe ir dairomės į kyšančias hipopotamų ausis. Valtį ramiais vandenimis veda susiraukšlėjęs senutėlis Patrickas. Toks įdegęs, kad net sunku pasakyti – mulatas ar baltasis. Pasirodo, anglas. Pabėgėlis iš Zimbabvės, kur vietos valdžia atėmė ūkį, verslą ir liepė nešdintis. Nėra toje šalyje vietos baltiems senukams, pamaniau.
Į trečią safarį išvykstame temstant. Kiti žvėrys, kiti garsai ir kvapai. Šįkart mus veža baltaodis. Būrų atstovas. Būrai, kurių protėviai XVII amžiuje atplaukė į Olandijos, sudaro vis mažesnę PAR gyventojų dalį. Žlugus Apartheido režimui, baltoji mažuma neteko visų privilegijų, pasitraukė iš valdžios, pasyviai stebėdama, kaip šalį valdo tikrieji jos šeimininkai, kurie buvo diskriminuojami daug metų. Janas papasakoja, kad į PAR tebeplūsta žmonės iš Zimbabvės, Mozambiko ir kitų gerokai skurdesnių šalių, o būrai priversti ginti savo ūkius nuo plėšikų. Nuo aštresnių pasisakymų gidas susilaiko – juo išgirsime vėliau, Zulų krašte, gerdami puikų vietinį vyną su pagyvenusių baltųjų pora.
Naktis savanoje – nuostabi. Stūgauja hienos, medžiuose klykia beždžionės, o viską apjungia cikadų koncertas. Mūsų darbas – galingais prožektoriais šviesti į šonus ir dairytis blizgančių akių. Jei ką – pranešti Janui, kad šis sustabdytų mašiną ir paaiškintų, ką sutikome. Drambliai, antilopės, žirafos – juos pamatyti nesunku. Kas kita – didžiosios katės, kurios naktį labai užsiėmusios ir neturi laiko pozuoti turistams. Jano racija sudžeržgia – kitas reindžeris aptiko liūtų šeimyną. Atvažiuojame ir mes. Keturių džipų apsuptyje, mirksėdami nuo žibintų penkios patelės ir patinas doroja zebrą. Metas vakarienės ir mums: ją patiekia palapinėse, netoli nuo liūtų užkandžiavimo vietos. Mes valgome silpnai apkeptą bifšteksą ir galvojame apie leopardus, kurie ir šį sykį nepasirodė.
4 diena. Traukiame į Kvazulu Natalio provinciją. Didieji miestai vis dar netraukia, todėl Durbanas lieka nuošalyje. Tikslas – Esvatinis (buvęs Svazilendas) ir Indijos vandenyno pakrantė. Ta keista karalystė iškart nusipelno atskiro pasakojimo, o dienos pradeda bėgti vis greičiau.
5 diena. Prie kelio stypso žmogystos ir kažkokie keisti stagarų kuokštai. Ką jie ten pardavinėja? Pasirodo, lakuotą kelmą, kuris šios etninės grupės supratimu labai gražiai atrodo prieškambaryje. Tam, kad turėtum tokį grožį, negaila net didelio medžio, kurį tos šaknys laikė. Visos Zulų kratų pakelės – vien lakuoti kelmai ir prekeiviai. Ir sveikatos apsaugos agitaciniai stendai, raginantys naudotis prezervatyvais. AIDS čia šienauja iš peties. Kaip pasakė viena šokoladinė deivė Ulundžio bare, „mūsų kaime užkrėstų ir sveikų žmonių proporcija yra „fifty-fifty“. Paperkantis atvirumas. Ir įspėjimas juodmedžio kūnų gerbėjams.
Prie kelio stypso žmogystos ir kažkokie keisti stagarų kuokštai. Ką jie ten pardavinėja? Pasirodo, lakuotą kelmą.
6 diena. „Duma Zulu“ kaimas – vietinės Rumšiškės, pagyvintos narsiojo Šakos (legendinis Afrikos lyderis) ainių pasirodymais. Afrika turi jėgos – nejučia galvoji klausydamas dundančių būgnų ir aidinčių švilpynių. Vyrai žvėrių kailiais, moterys nuogomis krūtimis. Jie kaip pašėlę trypia smėlėtoje kaimo aikštėje, jos traukia savo dainas. Saulė kepina, zulai šoka, mes geriame džiną su toniku. Pasirodymas baigtas, į atkištą kario skydą byra monetos ir banknotai. Zulai nueina persirengti ir išvažiuoja namo: kas dviračiais, kas džipais. Afrika turi jėgos.
7 diena. Tiek daug raganosių vienoje vietoje dar nebuvome matę. Nacionalinis parkas įmantriu vardu: Hluhluve Umfolozi. Tie pusakliai šarvuočiai – tiesiog nuostabūs. Vienų sprandas surėdytas taip, kad ėstų žolę (aukščiau nepakyla galva), kiti skabo krūmus (nes žolė jiems netinka). Kai mūsų reindžeris per arti privažiuoja, stambus patinas supyksta ir ragu įbeda į bamperį. Piktai pašnopavęs kelias sekundes patraukia pas saviškius.
Einame Indijos vandenyno pakrante. Sent Liucijos apylinkės – tikras sparnuočių ir baltųjų pensininkų rojus. Viktorijos epochos stiliaus namukai su sodais, siauros gatvelės, juodaodžiai tarnai. Mieli senukai tropiniais kamščio šalmais ir jų močiutės su baltais nėriniais. Tikra Kiplingo laikų Afrika, bet tai – tik vizija, kuri sparčiai blėsta. Ši šalis keičiasi, o ją valdžiusiai baltajai mažumai lieka vis mažiau vietos. Apie tai mums pasakoja Angie ir Richardas, kurių svetinguose namuose apsistojame kelioms naktims.
Jie pataria saugotis vietų, kur upės įteka į vandenyną: ten pakrantėse aukų tyko krokodilai. Jie dar paaiškina, kad pavojingiausi Afrikos gyvūnai yra hipopotamai, kurie kasmet nužudo daugiau žmonių nei kiti žinduoliai ir krokodilai kartu paėmus. Jie mėsos nevalgo: tiesiog perkanda perpus ne laiku ir ne vietoj atsidūrusį nelaimėlį.
8 diena. Zulusai – aistringi futbolo mėgėjai. Tokio užsidegimo nemačiau nei Lotynų Amerikoje, nei kitose meile šiam žaidimui degančių vietų. Laukas – raudono molio plynė, vartai – surišti iš kokoso palmių kamienų, kamuolys – kažkokia murzina pūslė. Bet kaip jie žaidžia! Šaukiant visam kaimui, iš apskritų trobelių tarpdurių stebint žmonoms su žindomais kūdikiais. Kaunasi tarsi gintų paskutinę karaliaus Čakos palapinę nuo Jos Didenybės kavalerijos pulkų. Stebėdamas šiuos provincijos futbolo dievus supranti, kodėl jį taip mėgsta neturtingų šalių žmonės. Futbolo aikštes ar vietas, kur galima jį žaisti mačiau visuose kaimuose, kur tik teko lankytis. Tiesa, nacionaline PAR sporto šaka vis dėlto laikomas kriketas.
9 diena. Kelionė krypsta į pabaiga, bet norisi tikėti, kad geriausia – dar priešakyje. Mes Pietuose. Išlipus iš lėktuvo padvelkia sūrus Atlanto vėjas. Kairiąja kelio puse skriejantis automobilis neria iš tunelio ir prieš akis visa savo didybe atsiveria seniausias šalies miestas. Tą pačią akimirką suvokiu, kodėl jis vadinamas vienu gražiausių pasaulio miestų. Tarsi milžinišku peiliu nurėžtas dunkso Stalo kalnas. Šalia – dar keli įspūdingų formų kalnai įmantriais pavadinimais – Velnio viršūnė ir Liūto galva.
Įsirėmusį į kalnus Keiptauną iš kitos pusės skalauja Atlantas. Pakrante driekiasi jaukios alėjos, į šlaitus kopia spalvingi kotedžai. Palmėmis apsodintos alėjos, šurmuliuojantis rankdarbių turgus, šimtai jachtų, įlankose skrodžiančių bangas – grožybių pakaktų net keliems didmiesčiams.
Visą šio miesto grožį suvoki tik užkopęs ant 1086 metrų aukščio Stalo kalno. Gal dėl išretėjusio aukštikalnių oro, o gal dėl įspūdžių tankiau plakanti širdis akimirksnį tarsi stabteli, kai nuo kalno atbrailos pažvelgiu žemyn. Apačioje pro miglas žėri Afrikos deimantas – kyšulio miestas, kurio ilgoje istorijoje netrūksta nuožmių mūšių, žygdarbių ir išdavysčių. Iš padangių dairantis į miestą, vandenyną ir kalnus, ima kamuoti visiems keliautojams gerai pažįstamas nuotykių troškulys. Kur veda tas tolumoje vingiuojantis kelias? Ką rasčiau už tų kalnų? Leisdamiesi funikulieriumi žemyn, jau planuojame kitos dienos maršrutą. Važiuosime prie Gerosios vilties kyšulio!
10 diena. Vaikystėje dažnai klausdavau tėvų, kas yra ta geroji viltis, kurios vardu pavadinta gatvė Vilniuje. Dabar jau žinau atsakymą: tai –vėjų gairinama uola pasaulio pakrašty, žadanti sėkmingą ilgos kelionės pabaigą jūreiviams. Stovėdamas ant granitinės uolos krašto ir žiūrėdamas į apačioje dūžtančių bangų putas, galvojau apie žmones, kurie mediniais laivais tarp seklumų ir klastingų rifų ieškodavo kelio iki saugaus kranto. Ne visiems pasisekė: vandenyno dugnas nusėtas laivų nuolaužomis.
11 diena. Pusiaukelėje tarp Keiptauno ir Gerosios Vilties kyšulio įsikūręs Saimonstauno miestelis garsėja pingvinų kolonija. Šiems keistiems paukščiams, vietoj sparnų užsiauginusiems pelekus, labai patinka piečiausios žemyno pakrantės – čia pakankamai vėsu ir netrūksta maisto. Žvarbų rytą išlipę iš automobilio pajūrio kopose, iš nuostabos net nustėrome. Iš neaukštų krūmų sklido asilų bliovimas, tačiau pačių gyvūnų nebuvo matyti. Geriau pasidairę, supratome, kad pilkių kopose nerasime. Bliovė pingvinai. Išrietę kaklus, išpūtę baltas krūtines ir užvertę galvas į dangų, paukščiai raitė tokias treles, kad prie jų nejučia prastovėjome gerą pusvalandį. Pamatę ankstyvus lankytojus, kai kurie bliovikai susigėdo ir nebaigę savo repertuaro nukrypavo į vandenyną. Krūmuose liko tik ištvermingiausi giesmininkai, kurių netrikdė nei nekviesti svečiai, nei pabūklų salvės, aidinčios iš šalimais įsikūrusios karinių laivų bazės.
12 diena. Hermanas Pietersas, 1800 metais įveikęs pavojingą kalnų perėją ir nusileidęs laukinėje pakrantėje, nebuvo banginių tyrinėtojas. Tačiau sužavėtas mėlynųjų kašalotų meilės žaidimų, kuriuos jis galėjo stebėti tiesiog nuo kranto, avių augintojas nusprendė ten pasilinkti. Paskui Hermaną atkeliavo kiti kolonistai, o žinia apie banginių pakrantę pasklido iki pat Keiptauno. Miestelis plėtėsi, augo, tačiau nevirto didmiesčiu – žmonių ir banginių laimei. Apie Hermanų yra girdėję visi, bent truputį besidomintys banginiais. Tai – viena nedaugelio vietų pasaulyje, kur galima grožėtis šiais nuostabiais jūrų žinduoliais nuo kranto: įsitaisius ant uolų, suoliukų krantinėje, arba restorane su dideliais langais.
Pro žiūronus žvelgiau į jūrą ir negalėjau patikėti savo akimis: iš vandens iškilo milžiniška, tačiau grakšti uodega ir tingiai pamojavo ant kranto susirinkusiems žmonėms. Dar nespėjus uodegai panirti, virš bangų iššoko juoda torpeda – tai kašaloto jauniklis, tarsi jaunas šunytis nenustygstantis šalia savo mamos.
Jeigu Žemėje yra vaizdų, į kuriuos gali žiūrėti ištisas valandas, tai kašalotų žaidimai prie Hermano krantų – vienas tokių reginių.
13 diena. Pietų vėjas nuo Antarktidos atginė tamsius debesis, kurie užklojo kalnus ir miestą. Banginiai nuplaukė į vandenyną – tolumoje galėjai matyti tik baltus vandens fontanus. Išvydus milžiniškas bangas ir vėjo nulenktus pakrantės krūmus, neliko abejonių: šiandien važiuosime į pasaulio kraštą – Adatos kyšulį (Cape Agulhas). Anot patikimų geografinių leidinių ir žemėlapių, nuo šiaurės į pietus nusidriekęs Afrikos žemynas baigiasi ten, kur susitinka Atlantas ir Indijos vandenynas. Adatos kyšulis – piečiausias Juodojo žemyno taškas. Neapsirikome nutarę vykti į Adatos kyšulį apsiniaukusią dieną. Pervažiavę kelis miestelius ir įveikę porą kalnagūbrių, pasiekėme žmonių negyvenamas vietas. Galiausiai privažiavome tarp uolų ant šlaito įsispraudusį kaimelį ir seną švyturį. Gatvės tarsi išmirusios, todėl nestabtelėję patraukėme toliau. Tai, ką išvydome, pagaliau pasiekę kyšulį, truputį nuvylė – turbūt pirmą kartą per visą kelionę. Varinė lentelė su geografinėmis koordinatėmis ir rodyklėmis: kairėje – Atlantas, dešinėje – Indijos vandenynas.
Dar viena nuotrauka atsiminimui – ir patraukėme atgal į civilizaciją. Garsiuosius vyno kraštus ir pietinės pakrantės miestus, žadančius dar daugiau pramogų ir įspūdžių.
14 diena. Pakeliui į Keiptauną vis stabčiojame tame olandiškame atviruke norėdami aplankyti kuo daugiau vyndarių miestelių. Stelenbošas, Paarlas, Frenčhukas – pavadinimai, kuriuos gali pastebėti ant vyno butelių etikečių. Kalnai ir slėniai, vynuogynai ir, sniego baltumo namų fasadai. Olandijos ir Prancūzijos vėliavos. Prireikia kažką perjungti galvoje, kad primintum sau – esi Afrikoje, tūkstančiai kilometrų nuo Europos. Laukia ilgas kelias namo.
