Didžiausia iš jų šiandien, mano nuomone, yra, be abejo, Putino Rusija, po kurios seka jos pagrindiniai talkininkai agresijoje – Iranas ir Šiaurės Korėja. Aš pats galvoju, kad šiandien Iranas yra kiek didesnis blogis už Šiaurės Korėją, kuri labiau Rusijai padėti gal ir nori, bet nelabai gali, o štai Iranas ir nori, ir gali. Tai dar kartą pasitvirtino paaiškėjus, kad jis Rusijai tieks ar tai jau tiekia balistines raketas.
Taigi, apie jį šiandien ir pakalbėkime. Kodėl apskritai turime kalbėti apie blogį, paklausite? Nes kaip kartą girdėjau sakant vieną abejotinos išminties genijų (Stanislovą Buškevičių) – norint priešą nugalėti, reikia jį pažinti. Žinia, pati šio posakio autorystė šiam politikui nepriklauso ir būtent dėl šios priežasties traktuočiau ją kaip visai nekvailą.
Kadangi savo kelionę po šią šalį (dar kartą priminsiu, kad po Iraną keliavau, kai jis jau buvo blogis, bet dar ne totalus ir maža to – augantis vakariečių turistų skaičius jame, tarsi liudijo, kad galimai ši šalis po truputį normalėja, tačiau netrukus atėjusi pandemija ir dar vėliau karas – sunormalėjimą vėl nukėlė neribotam laikui) jau esu kažkiek aprašęs.
Dėl to šios dienos pasakojimą pradėsiu nuo penkto pagal dydį šalies ir buvusio gan populiaraus tarp turistų miesto – Širazo, į kurį atvykome iš man labai patikusio Jazdo. Kelionė autobusu truko 7 valandas, dėl ko net šiek tiek svarstėme, ar neišbraukus Širazo iš maršruto apskritai (to nepadarėme vien dėl senovinio Persepolio miesto, esančio šalia Širazo).
