Iš tiesų, šioje pasakoje dalies tiesos apie Havaną yra. Pradėkime nuo to, kad šis ryškių spalvų miestas iš tikrųjų yra geriausias Kubos epizodas. Galima ginčytis, kad labai įdomu ir kitose Kubos vietovėse, ir tai nebus netiesa. Tačiau Havanai neprilygsta niekas. Tai vieta, kuri negali būti ignoruojama. Jei galėtumėte Kuboje aplankyti tik vieną vietą, tai vienareikšmiškai turi būti Havana.
Senos mašinėlės – ne tik dėl grožio
Kuba garsėja savo senais automobiliais. Šis garsumas yra anaiptol ne iš gero gyvenimo. Kai amerikiečiai nustojo į Kubą eksportuoti savo prekes, Kubos automobilių parkas tiesiog užsikonservavo laike. Dabar visa Kuba yra ištisas senų, bet važiuojančių automobilių muziejus.
Dabar visa Kuba yra ištisas senų, bet važiuojančių automobilių muziejus.
Čia važinėja net šešiasdešimties metų senumo automobiliai!
Mano subjektyviu skaičiavimu, Kuboje tokie automobiliai sudaro apie pusę šalies lengvųjų automobilių transporto. Dar ketvirtį sudaro sovietiniai „trantai“, o likę jau yra naujesni, dabartinių laikų gamybos automobiliai. Senais automobiliais turistams galima ne tik grožėtis, bet ir naudotis jais, nes būtent jie dažnai tarnauja kaip taksi.
Kurį laiką pavažinėję šiomis senienomis supratome, kad ši pramoga smagi tik važiuojant trumpais maršrutais. Šie automobiliukai važiuoja lėtai ir tarška bei barška. Juose būna atidaryti visi langai, tad susišnekėti tampa beveik neįmanoma, o vėjas švilpia taip, kad nuneša nuo galvos ne tik kepurę, bet ir peruką, jei silpnai priklijuotas. Nutarėme, kad geriau jais grožėtis, o ne naudotis.
Nostalgiška senoji Havana ir „miegamieji“ rajonai
Įdomiausia Havanos dalis turistui yra senamiestis, vadinamas senąja Havana. Čia siauros gatvelės, senoji ispaniško stiliaus architektūra, daug barų, restoranų ir vietinių dėmesio.
Tas dėmesys nėra labai įkyrus, kaip kai kuriose šalyse, kur sunku jo atsikratyti, bet jis yra labai dažnas. Pradžioje mandagiai atsakinėjau į kiekvieną pasveikinimą, aiškinau, iš kur atvykau, tačiau kai antrasis klausimas dažniausiai būdavo siūlymas pirkti kažkokias paslaugas – tada ir noras bendrauti atšalo.
Daugiausia tai būna kvietimai į restoranus, kurių čia daug. Juose ritmingas kubietiškas melodijas groja muzikantai. Paskui už tą grojimą jie, kaip ir reikia tikėtis, paprašo pinigų arba nusipirkti jų įrašų.
Šiaip muzikantai yra visai linksma pramoga. Neretai jie kviečia restoranų klientes prisijungti ir pašokti kartu salsos. Paskui galantiškai nusilenkia, padėkoja ir paploja, po ko sujaudintos damos plačiau atveria savo pinigines.
Pagrindinėse senosios Havanos gatvėse vyksta aktyvus gyvenimas ir muzika skamba tiesiog lauke. Vienišos keliautojos moterys be dėmesio čia tikrai neliks, vietiniai jas pašokdins čia pat gatvėje.
Tačiau taip yra tik keliose senosios Havanos gatvėse. Vos paėjus šalin, viskas nurimsta, šviesos gęsta ir jau taip linksma ir žavu nebeatrodo.
Šalia esantis rajonas vadinamas centrine Havana. Joje galima rasti nebrangių vietų apsistoti. Nors į šį rajoną turistai grįžta tik pernakvoti, būtent jame galima gana artimai prisiliesti prie vietinių gyvenimo.
Dar veikiamas aklimatizacijos, rytais sėdėdamas balkone ir spręsdamas dilemą, ar pradėti siurbčioti romą nuo pat ryto, ar palaukti bent jau pietų, stebėdavau vietinį gyvenimą. Raudonus „pionieriškus“ kaklaraiščius pasirišę mokinukai traukdavo į mokyklą, su vežimėliais pravažiuojantys duonos pardavėjai žadindavo rajoną visa gerkle rėkdami „panaderoooo“, taksistai krapštydavosi prie savo automobilių ruošdami juos darbo dienai, o kiti tiesiog nieko neveikdavo.
Vakarais gyvenimas šiame rajone nurimdavo irgi ne anksti. Havanos gyventojai mėgsta laiką leisti lauke. Tai man priminė vaikystę Kėdainiuose, kai liaudis dar neturėjo išmaniųjų telefonų, socializuodavosi prie daugiabučių laiptinių, o apie 21 val., kai ant viso rajono „užstaugdavo“ šiukšlių mašina, žmonių lauke būdavo tiek, kad atrodė, jog vyksta kokia nors vietinės bendruomenės šventė.
Vakarais Havanoje galima pasižiūrėti tikrų vietinių šokių. Pats mačiau gyventojus, išsitempusius į gatvę garso aparatūrą ir tiesiog šokančius. Galbūt galima prie jų ir prisijungti, bet nebandžiau, nes šokti nemoku ir nenoriu juokinti vietinių. Juolab žinant, kad jie jau gimsta mokėdami šokti.
Neromantiška miesto pusė: šiukšlės, smarvė ir kitos problemos
Viskas, ką anksčiau parašiau, yra tiesa. Havana nuostabi. Tačiau yra ir ne tokia romantiška Havanos pusė, kuri atvirutėse neatsispindi. Miestas nors ir gražus, nėra labai švarus, čia daug kur smirda šiukšlėmis. Skurdas, duobėtos gatvės ir nešvara matomos kiekviename žingsnyje. Turi nuolat kovoti su be skrupulų tave apmauti norinčiais taksistais.
„Senos mašinėlės“ labai teršia orą, todėl didesnėse gatvėse visur tvyro išmetamųjų dujų ir benzino tvaikas. Bet čia tik smulkmenos. Gerų dalykų yra daug daugiau.
Pavyzdžiui, vietinės gamybos romas. Jis čia sudievintas ir yra viso alkoholio karalius. Kiek lankiausi restoranuose ir baruose, romas ir jo kokteiliai yra vyraujantys gėrimai. Jei neklystu, degtinės ar viskio net ne visuose baruose rasi. Bet jų ir nereikia.
Rojaus kampeliai turistams ir vietiniams – paplūdimiai
Ir, žinoma, paplūdimiai. Pati Havana yra uostamiestis ir normalių paplūdimių čia nėra. Reikia važiuoti apie 20 kilometrų į rytus, kur prasideda paplūdimių zona Playas de Estes. Į šiuos paplūdimius vyksta ir patys Havanos gyventojai. Čia jau panašiau į rojų. Palmės, smėlis, žydra jūra, nuostabiai šiltas Karibų jūros vanduo ir tuštutėliai paplūdimiai. Jų juosta tokia ilga, kad net galima rasti vietų, kur būsite visiškai vieni, bet visai arti civilizacijos.
Po paplūdimius nuolat marširuoja šalia dirbančių restoranų padavėjai ir siūlo maistą bei gėrimus. Juos atneša tiesiai į tą paplūdimio vietą, kur esat įsikūrę, ir jums nereikės net užpakalio pakelti.
Slampinėja čia ir muzikantai, kurie sustoja prie tavo skėčio ir groja „Besame Mucho“. Jūra ir paplūdimiai man buvo bene geriausias įspūdis iš Kubos. Atrodė, kad niekad neišlipsiu iš vandens.
Į Playas de Estes galima nuvykti iš Havanos autobusu vos už kelis eurus. Tiesa, jaučiu, per anksti mane patraukė prie senatvinių patogumų, nes keliavimas autobusu man pasirodė per sudėtingas. Pradinę 40 dolerių kainą į abi puses numušę iki 20 dolerių, į kelionę leidomės gatvėje sustabdytu 1955 m. gamybos „Chevrolet“. Taksistas turėjo nuvežti mus į paplūdimius, kelias valandas palaukti ir parvežti atgal.
Bet būtų neįdomu, jei viskas būtų taip paprasta.
Nuo to momento, kai įsėdome į šį taksi automobilį, mus tiesiog pradėjo persekioti nuotykiai, susiję su kelionėmis taksi ir taksistais. Su jais teko susipažinti artimiau, nei to norėjosi.
Apie puikiuosius Kubos taksistus, nuotykius paplūdimyje ir kelionę į vieną gražiausių Kubos objektų Vinjaleso miestą – kitoje dalyje.
