Tačiau vos atvykę suprantame, kad tai netiesa ir Centrinėje Azijoje kaimynas griežia dantį ant kaimyno dėl sovietmečiu vykusių absurdiškų teritorijų dalybų.
Josifas Stalinas Centrinę Aziją pavertė tikra dėlione – dauguma ištaigingų miestų arba derlingų žemių, nuo seno priklausiusių vienai šaliai, buvo priskirtos kuriai nors kaimynei ir taip sukėlė jau dešimtmečius trunkančius nesutarimus. Priešingai nei teigė kirgizai, tadžikai mums pasirodė itin draugiški, svetingi ir puikiai kalbantys rusiškai ir net angliškai.
Skurdūs Pamyro kalnai
Tadžikistanas mus pasitiko kvapą gniaužiančiu kraštovaizdžiu. Su nuotykiais kirtę Kirgizijos-Tadžikistano sieną dvi dienas vilkiku keliavome per Pamyro kalnyną, kur Mėnulio paviršių primenantis peizažas vertė stebėtis (nei augaliuko horizonte nebuvo matyti).
Stebint tolumoje bekylančius smėlio audros stulpus, net šiurpuliukai per nugarą bėgo. Pamyro kalnynas užima bene trečdalį Tadžikistano ir yra vienas skurdžiausių regionų Centrinėje Azijoje.
Sustoję pakelėje papietauti užsisakėme vienintelį patiekalą meniu – plovą. Jau trynėme rankas, kad pagaliau gausime bent šiek tiek daržovių, kai prieš mūsų akis atsirado tik ryžių lėkštelė.
„O kur mėsa, morkos, svogūnai?“ – klausėme suglumę. Tačiau šeimininkė nesutriko ir tuoj pat paaiškino: „Čia pamyriškas plovas. Kadangi niekas pas mus neauga, tai ir plovas be daržovių ar mėsos“.
Tadžikiškas svetingumas: kaip mes tapome svečių svečiais
Už 600 kilometrų pasiekę žalumą, net smagiau atsikvėpėme – aplink vien daržovės ir vaisiai. Tadžikistanas – upių šalis, o šios, susidariusios iš daugybės kalnų upelių, – skaidrutėlės.
Mes tik pasus turime tadžikiškus, – juokauja vietiniai.
Kalnų apsuptyje jos išgraužė ne vieną derlingą slėnį, kur nuo seniausių laikų kūrėsi žemdirbiai. Kiekvienas iš šių slėnių turi savitą bendruomenę, kultūrą ir net kalbą. „Mes tik pasus turime tadžikiškus“, – juokauja vietiniai.
Nors aplankėme kelis tokius slėnius, vienas iš jų mums ilgam įsirėžė į atmintį. Centrinėje šalies dalyje esanti Bartango upė sukūrė puikias sąlygas ūkininkauti, todėl šį slėnį namais vadina virš 20 kaimų.
Apsirūpinę maisto atsargomis 5 dienoms, niūniuodami iš laimės traukėme Bartango upės krantu, vis pakeldami galvas pasigrožėti mus supančiais svaiginančiais kalnais.
Kas kelis kilometrus prieidavome kokį kaimelį, kur abrikosų paunksmėje sėdintys vietiniai kviesdavosi arbatos ar siūlydavo sode augančių vaisių.
Kai prie vieno iš kalnų upelių sustojome atsigaivinti, prie mūsų sustojo senutėlis „Kamaz“ vilkikas. Jo kabinoje du linksmai nusiteikę tadžikai mus vadinosi vidun: „Na, sėskitės, pavėžėsime, kur su tokiom kuprinėm vargsite!“.
„Ačiū, mums taip patinka – po truputėlį keliauti, gamta besigrožint“, – dėkojame už pasiūlymą. Vyrukai tik nusijuokė ir toliau primygtinai kvietė užsukti pas juos pietų.
Po pusvalandžio pasiekę kitą kaimelį, radome vieną iš jų mūsų belaukiantį pakelėje.
Parsivedęs į erdvų sodą, pasisodino, ir tuoj pat prieš mūsų akis atsirado naminis kefyras, grietinė, džiovinti vaisiai, riešutai ir kiti skanėstai.
Tačiau pastebėjome, kad mūsų naujieji pažįstami elgiasi visai ne kaip namuose. Netrukus supratome kodėl – jie čia patys buvo svečiai! Tad tapome svečių svečiais.
Kaip ten bebūtų, namų šeimininkė – buvusi anglų kalbos mokytoja. Tad labai apsidžiaugė galimybe su mumis pasišnekučiuoti angliškai. Sužinojusi, kad ketinome keliauti į atokiai esantį Jezev kaimelį, ji šypteli: „Jums labai pasisekė. Šiandien ir rytoj ten kaip tik vestuvės vyksta“.
Padėkoję ir atsisveikinę, spurdantys iš nekantrumo, kad turėsime unikalią galimybę pamatyti tadžikiškas vestuves, sėdome į mūsų naujųjų pažįstamų „Kamaz“ ir dardėjome Jezev kaimelio link.
