Tadžikiškų vestuvių šurmulyje
Iššokę iš mašinos ir traukdami mūsų kelionės tikslo link sutikome tris vyrus, vedinus ožiu. Netrukus išsiaiškinome, kad jie į vestuves ir keliauja. Kelias iki kaimelio siauru kalnų takeliu ilgas, tad netrukome susidraugauti su savo naujaisiais pažįstamais. Dar pusiaukelėje gavome ir kvietimą į vestuves.
Tadžikiškų vestuvių tradicija – geriausius bei atkakliausius šokėjus apdovanoti pinigais arba rankų darbo vilnonėmis kojinėmis.
Pasiekę nediduką, vos 14 namų teturintį kaimelį, vietinius radome tikrame sujudime – kas duoną kepė, kas puodus taisė, kas suolus statė.
Šis kaimas – nuotakos namai, tad tą vakarą bei kitos dienos rytą visi šventė nuotakos išlydėtuves, mat ištekėjusi ji išsikrausto pas jaunikį ir jo tėvus.
Vakare prasidėjus šokiams, mums, kaip garbės svečiams, buvo dedikuota tadžikiška daina ir „scena“. Nors tadžikiškos dainos kiek nostalgiškos, ėmėme trypti polkutę ir netrukus mūsų pečius papuošė vilnonės kojinės.
Tai tadžikiškų vestuvių tradicija – geriausius bei atkakliausius šokėjus apdovanoti pinigais arba rankų darbo vilnonėmis kojinėmis.
Kitą dieną nuo pat ankstyvo ryto vėl prasidėjo šventė ir po kaimą pasklido gardaus šašlyko kvapas. Kadangi jaunikis nuotakos pasiimti keliavo beveik su visu savo kaimu, svečių tikėtasi daug – šventei buvo paaukotas jautukas.
Įsidienojus su visa svita atkeliavo jaunikis. Kadangi tadžikai svečius visada nori pagerbti, jaunikiui ir jo palydai buvo nukrautas specialus stalas – ant jo puikavosi brangūs vaisiai, patys geriausi sūriai bei dešros.
Po gausių pietų – trumpa ceremonija ir jaunieji traukė į savo naujuosius namus – jaunikio kaimą. Ten šventė tęsėsi su šokiais ir dainomis iki pat ryto.
Netradicinė viešnagė prabangiuose tadžiko namuose
Po vestuvinių linksmybių traukėme į Tadžikistano širdį – sostinę Dušanbė. Mus ir šį, tik XX amžiuje išdygusį, didmiestį skyrė 500 kilometrų, tad žinojome, kad dažnai ši kelionė gali trukti 15 val., mat kelias vingiuoja per kalnus.
Tačiau mums pasisekė susistabdyti visureigį taksi, kurio vairuotojas, kelias minutes pagalvojęs, sutiko mus nemokamai pavėžėti.
Dušanbė pasiekėme jau temstant ir, prisėdę prie barščių lėkštės vietinėje valgykloje, ėmėme sukti galvas, kur galėtume praleisti naktį. Netrukus į valgyklą užsuko keli vyrukai ir, prisėdę atsigaivinti kompotu, mus užkalbino.
Išgirdęs, kad kalbame rusiškai, vienas iš jų tuoj pareiškė, kad šį vakarą būsime jo svečiai. Po akimirkos jau stovėjome lauke, kur prie mūsų privažiavo naujutėlaitis „Lexus“ automobilis ir mes, su nutįsusiais žandikauliais, buvome į jį įsodinti.
Pusryčiaujant jis pasakojo apie savo prabangius automobilius, turtus, namus ir 5 žmonas.
Parsivežęs į savo erdvų namą mūsų naujasis pažįstamas supažindino su savo žmona ir dukromis. Dar mums tebestovint tarpduryje jis išskubėjo „tvarkyti reikalų“.
Suglumusius mus jo šeima pavaišino arbata ir apgyvendino svečių kambaryje.
Iš ryto, jau susiruošus traukti savais keliais, pasirodė ir mūsų naujasis pažįstamas. „Kurgi dabar keliaujate? Be pusryčių? Sėskitės!“ – kvietimas veikiau priminė įsakymą.
Pusryčiaujant jis pasakojo apie savo prabangius automobilius, turtus, namus ir 5 žmonas. „Čia gyvena mano pirmoji žmona su dukromis. Dar turiu 4 namus ir dar 4 žmonas – visai netoli, kad būtų patogu jas lankyti“, – sakė jis.
„O kuo užsiimate?“ – smalsavome. „Šiuo bei tuo, – šypteli. – Aš jus nuvešiu į miestą, pasivaikščiokite, o tada pietausime“, – kvietimas vėl veikiau priminė įsakymą.
Nors namų šeimininkas ir atrodė kiek keistokas, netgi bauginantis, netrukome susidraugauti su jo šeima. Kol jis po sočių pietų snaudė, mažesnioji dukra suko aplink ratus, žaisdama su mūsų daiktais, vyresnioji nutarė mane papuošti tadžikiškais apdarais, o su žmona šnekučiavomės apie buitį ir poligamiškos šeimos ypatumus.
Nors ji sakė, kad taip priimta ir ji seniai su tuo susitaikiusi, balse skambėjo liūdesys. Įsikalbėjus netyčia išsprūdo žodžiai: „Bet širdyje vietos tik vienam žmogui būna. Penki niekaip netelpa“.
Centrinės Azijos pažinimą tęsiame Uzbekistane, kurio miestai šilko kelio laikais augo ir klestėjo, o gandai apie jų grožį sklido po visą pasaulį.
Dabar Uzbekistanas garsėja toli gražu ne savo miestais, tačiau demokratijos stoka bei šešėliais aptemdyta medvilnės pramone.
Tad kitas mūsų pasakojimas bus apie fantastišką architektūrą, uzbekiškų namų jaukumą bei griežtą šalies valdžią.
