Naujausius autoriaus įrašus ir laidas rasite tinklaraštyje „Praeities žvalgas“. Feisbuke autorių galite sekti ČIA: facebook.com/praeitieszvalgas
I dalis: Kelionė Šiaurės Korėjoje: kariniai statiniai keliuose ir malkomis varomas sunkvežimis (!)
Praleidžiame porą dienų tame mieste. Namai pastatyti purvynuose, aikštelės be jokios dangos. Namai nuo drėgmės tiesiog tirpsta, krenta tinkas, dažai. Butuose beveik visur kyšo kaminai. Daug jaučių tampomų vežimų.
Mūsų viešbutis priminė tuos medinius Šventosios namukus. Balkono durys per tarpus šviečia. Užklijuotos lipnia juosta. Palangės purvinesnės už gatves. Dėl dažnai dingstančio vandens tualete paliktas bliūdas nupilt. Pirmą naktį nebuvo karšto vandens. Antrą vakarą pasiteiravom – kas vyksta? Sako, tai reikėjo sakyti, būtume įjungę. Tai gal šiandien įjungsit? „Yes, no problem“. Už dvidešimt minučių bus karštas vanduo – pusvalandžiui. Jėga. Visi bėgte į dušus.
Paskui dar vykom po kalnus pažygiuoti. Pavyko ir šiek tiek pakopinėti. Čia man buvo gaila mūsų lydinčiosios. Nors kalnuose yra padarytas tik vienas takas, ir nuo jo niekur nukrypti neįmanoma, viena iš lydinčiųjų vis tiek kopė kartu su mumis. Buvo akivaizdu, kad jos fizinis pasirengimas nebuvo toks, kaip mano ir Aurimo. Kaskart sustojus tik ir žiūrėdavo, kur prisėsti ir atsikvėpti.
Apleista kaip Černobylio zonoje
Pasienio miestelis Kaesong. Už kelių kilometrų – demilitarizuota zona, derybų su Pietų Korėja vieta. Mus atvežė į senovinio stiliaus viešbutį. Toks kaip mini kaimelis su tradiciniais Azijos namukais. Teritorija aptverta. Nakčiai vartus užrakino. Pavaišino blynais, pralinksmino muzika. Lydinčiosios atrodė įsitempusios ir į juokus nesileido, prie vakarienės stalo pačios su vairuotoju užsisakė vietinės degtinės butelį.
Anksti ryte visi susirinkom prie autobuso. Šiandien vykstame į vieną svarbiausių pasaulio politinės arenos vietų – specialią demilitirazuotą zoną prie abiejų Korėjų sienų. Toje zonoje negalima sunkioji karinė technika, artilerija, kulkosvaidžiai. Netgi automatai. Leidžiami tik pistoletai. Bet apie tai vėliau.
Leido šiek tiek prasieiti viena miestelio gatve. Autobusas važiavo šalia. Kolonos pradžioje ir pabaigoje buvo mūsų gidės. Pastebėjau, kad nuolat esu jų dėmesio centre. Nutariau kiek pristabdyti su filmavimais ir išreikšti palankumą jų režimui – už 6 eur nusipirkau seno modelio karinę kepurę. Tokią, su kuria kariavo jų Dievas Kim Il Sungas. Kaesong mačiau nemažai žmonių, dėvinčių šias kepures, nors uniforma keitėsi bemaž prieš 40 metų.
Kaesong nelabai skiriasi nuo kitų provincijos miestų. Sutvarkyta tik pagrindinė aikštė su propaganda, o visur kitur apleista kaip Černobylio zonoje. Begalės žmonių važiuoja dviračiais, mat čia nėra visuomeninio transporto.
Prie DMZ
Išvažiuojam link sienos. Dar kartą griežtas instruktažas. Ypač – man ir Aurimui. Nieko nefilmuot ir nefotografuot. Čia pasienio zona. Daug kareivių, daug blokpostų. Artėjant prie DMZ (demilitarizuotos zonos) pravažiuojam naujai pastatytą 3 juostų geležinkelį, kuriuo taip niekada ir nevažiavo traukiniai. Statė, kai santykiai tarp Korėjų buvo atšilę, bet paskui vėl susipyko, todėl traukinių taip ir nepaleido. Tas pats nutiko su laisva ekonomine zona. Pietų korėjiečiai šiauriečių pusėje pastatė kelis fabrikus, kurie stovi apleisti.
Kuo arčiau prie DMZ, tuo labiau jaučiasi, kad privažiuojam kažką labai svarbaus. Abi lydinčiosios baisiai įsitempusios ir nervingos. Vis dairosi, ar nefilmuoju. Pravažiuojam kelis karinius postus. Laukuose iškasti grioviai, matosi artilerijos kalvelės, daug karinių bazių, keliams blokuoti skirti stulpai – kas keletą kilometrų. Likus iki DMZ maždaug 3 km, laukuose – plati prieštankinė „drakono dantų“ linija.
Privažiuojam DMZ. Betoniniai vartai, šonuose žemių pylimai. Patenkam į uždarą kiemą, toliau matosi dar vieni arkiniai betoniniai vartai ir siauras, į žemę įkastas betoninis kelias. Bortų aukštis apie 2 metrus, ant jų betoniniai blokai su mediniais kaiščiais, kuriuos reikalui esant galima už troso paėmus ištraukti ir pravažiavimas būtų blokuojamas.
Visus išlaipina iš autobusų, einam į pastatą, kuriame yra parduotuvė, ir galima filmuoti. Netgi yra specialus kareivis, kurį galima fotografuoti – selfių čiūčela. Kaip nufilmuoti vartus ir kareivius? Hmm... Gimsta planas. Kitoje kelio pusėje matau tualetą. Klausiu, ar galima. Galima, tik greitai. To ir tereikia žmogui, rankoje nešančiam telefoną su įjungta kamera.
Pakeliui dar stojam viename derybų komplekse, išgirstam istoriją, kaip JAV čia pasirašė kapituliacijos aktą. Klausia, ar tikim, kad JAV pasaulyje panaikino socializmą. Čia mūsų saugumą perima spec. pajėgos. Akivaizdžiai geresnės fizinės parengties, kitokiomis uniformomis kariai. Visi su vienodais akiniais nuo saulės ir be galo spuoguoti. Panašu, kad maitinami kombikormu su steroidais.
Atvykstame prie sienos punkto, kur ant pačios ribos stovi 6 nameliai. Pilki Šiaurės Korėjos ir mėlyni pietiečių. Čia vyksta derybos. Vėl griežta instrukcija, ko nefilmuot, ir visus nuveda maždaug 50 metrų iki sienos. Išrikiuoja ant laiptų, ir vėl gaunam propagandinio mėšlo dozę. Nulipu vienu laiptelių žemiau, kad galėčiau patogiau filmuoti kalbantįjį. Prižiūrintis specukas akimirksniu atsiranda šalia ir gan grubiai palydi laipteliu aukščiau. OK, dabar supratau, kad laiptai yra natūrali kliūtis bandantiems kirsti sieną. Dar leidžia pasifotografuoti nuo balkonėlio. Kitoje sienos pusėje matome turistų autobusą iš Pietų Korėjos pusės.
Lydinčiosios sako, kad bus labai nustebusios, jei paliksiu šalį su filmuota medžiaga.
Visus išveda, susodina į autobusus ir pajudam link Pchenjano. Lydinčiosios sako, kad bus labai nustebusios, jei paliksiu šalį su filmuota medžiaga.
Šuniena ir pramogos
Aišku, dar vienas kulinarinis eksperimentas Šiaurės Korėjoje – valgiau šunienos sriubą. Aha, žinau, visokie moraliniai niuansai apie šunų, arklių ir žmonių valgymus. Na, bet juk pas juos tai nieko neįprasto. Šunys auginami mėsai specialiose fermose. Kaip pas mus kiaulės ar karvės. Pvz., indai nevalgo karvių.
Mėsos skonis panašus į žvėrienos, tik minkštesnė ir riebesnė. Žodžiu, pliusą užsidėjau, manau, kad daugiau nekartosiu. Dar valgiau jūros agurką. Jis kaip jūros kiaulytė. Nei jūros, nei agurkas. Na, gal jūros, bet tikrai ne agurkas. Kažkoks dugno gyvis. Skonis – kaip kiaulių ausų kremzlių.
Aplankėme šilko institutą, kuriame moterys siuvinėja paveikslėlius. Jie turbūt nėra girdėję apie lyčių kvotas, tad tame institute net vyrų tualetas užrakintas. Besižvalgant ten eilinį kartą dingo elektra, tai suvenyrus rinkomės tamsoje.
Dar buvome vaikų darželyje. Tai galiu pasakyt, kad mūsų darželiai nervingai rūko kamputyje. Ten visai kitoks lygis. Aišku, mus turbūt nuvežė į patį geriausią, pavyzdinį. Bet ten gamtos kampelis su tikromis gyvūnų iškamšomis (ekofašistai šitą praleidžia), eismo saugumo klasė su vaikiško dydžio gatvėmis, mašinėlėmis, perėjomis ir šviesoforais, daugybė žaidimų, lavinimo automatų, įrangos ir t.t. Galima net motociklais palenktyniauti su darželinukais. Plotai didžiuliai, pats darželis – 10 aukštų pastatas su priestatu.
Buvom akrobatų cirke. Ten filmuoti visai neleido, kad nenusižiūrėtume pasirodymo programos, tai nuotraukų neturiu. Bet jie tikrai verti pasaulio čempionų titulo. Tokio įspūdingo, įvairaus ir sudėtingų schemų akrobatų pasirodymo dar nebuvau matęs. Nemažiau įdomu buvo stebėti susirinkusius žmonės. Jų nuoširdžios naivios reakcijos į klounų pasirodymus sukėlė atlaidžią šypseną. Kartu tai parodė, kad visuomenė neišlepinta, bet ir neturi kritinio mąstymo. Viską priima labai tiesiogiai ir atvirai.
Metro-slėptuvė
Parodė ir Pchenjano metro. Pats giliausias visuomeninis metro pasaulyje – 100 m po žeme. Labai gražios metro stotys. Aišku, visas menas išnaudotas propagandai. Filmuoti leido tik stotis. Į tunelį kameros nukreipti negalima. Na, bet laidoje vis tiek pamatysit. Kai paklausiau, kam toks gylis, atsakė, kad kitaip neišėjo pastatyt, nes viršuje jau buvo miestas. Na... Visus metro kasė po miestais...
Realybė tokia, kad metro sistema su visom savo ventiliacijos sistemomis statyta kaip didžiulė slėptuvė visiems Pchenjano gyventojams branduolinio karo atveju. Pamenat žaidimą „Metro“? Tai va čia taip ir turėtų būti. Beje, prie visų įėjimų laiptais žemyn ir laiptų apačioje prieš patenkant į tunelius yra po trejas hermetines duris, kurios paslėptos sienose ir pridengtos aliuminio panelėms.
Dar parodė mokslininkams skirtą gatvę, kur 30 aukštų namus armija pastatė per metus. Visa tai buvo ekonominės blokados sąlygomis. Beje, blokada tęsiasi ir iki šių dienų, bet jie sugeba visko gauti. Mieste važinėja tik nauji ar apynaujai automobiliai. Aišku, pagrindinė masė –kiniškas šlamštas, kuris dėl nesaugumo nepatenka į Europą, bet nemažai mačiau ir „Lexus“, „Toyota“, „Mercedes“ ir kt. Mašinų nedaug, bet autoparkas naujesnis už lietuvišką kokiais 5 metais.
Parduotuvėse prekių netrūksta. Yra visko, įskaitant lietuvišką degtinę. Prekių ženklų nematyti. Daug kas iš Kinijos, Vietnamo, Pakistano. Labai daug vietinės gamybos prekių. Cigaretės, alus kainuoja maždaug po 0.3€, užpilami makaronai – apie 0.1€.
Labai daug matėm vestuvių. Pas juos tradicija vestuvių dieną važiuoti fotografuotis prie visokių gražių miesto vietų. Dar ir operatorius samdo. Tik jie filmuoja tokiomis antikinėmis kamerom, su kuriom aš 2010 metais dariau pirmą „Sąžinės balso“ sezoną.
Ateina daug netiesos apie šią valstybę
Apibendrinus, tai Šiaurės Korėja yra valstybė, turinti savo ideologiją –kitokią nei visas likęs JAV įtakoje esantis pasaulis. Jie tuo nuoširdžiai tiki. Žinoma, prie to tikėjimo labai prisideda propaganda. Bet jos ir pas mus netrūksta. Tik ne taip atvirai. Ši valstybė moka labai didelę kainą, kad galėtų gyventi taip, kaip pati nusprendė.
Valstybės valdymo filosofija vadinama Songun – armija yra valstybės pagrindas. T.y., kad visa valstybė egzistuoja tik tam, kad aptarnautų kariuomenę.
Mus pasiekia labai daug netiesos apie šią valstybę. Gal ne tiek netiesos, bet labai kryptingai suformuluotos informacijos. Vien tik negatyvas. Jie dėl to labai kompleksuoja, todėl neriasi iš kailio, kad turistai pamatytų tik gerąją šalies pusę. O turistai neriasi iš kailio, kad parodytų, kaip ten baisu. Na nes kitaip visai ne kietai keliaut į tokią šalį.
Jie turi dar du kompleksus. 1986–1989 metais šalyje buvo badas. Mirė keli milijonai žmonių. Dabar jie labai stengiasi parodyti, kad maisto turi apsčiai. Per savaitę ten priaugau 1,5 kg.
Antras kompleksas yra susijęs su energijos trūkumu šalyje. Stengdamiesi parodyt, kad energijos netrūksta, jie turistams skirtas patalpas prišildo iki 32 laipsnių. Čia rimtai. Koesang termo reguliatorius buvo nustatytas ant +50, o kambario temperatūrą rodė +32. Tiksliau, termo reguliatorių atsukus iki 32 laipsnių, suveikė šildymą atjungianti relė.
Beje, labai nervina, kad pas juos viskas pritaikyta 150 cm ūgio žmonėms. Ypač dušai ir pisuarai.
Naujausius autoriaus įrašus ir laidas rasite tinklaraštyje „Praeities žvalgas“.
Feisbuke autorių galite sekti ČIA: facebook.com/praeitieszvalgas
