- Pirmoji pasakojimo dalis: Kaip aš įsigijau 18 arklių Norvegijoje
- Antroji: Nerijaus kelionė į šiaurę: pati netinkamiausia vieta miegoti žemėje ir dienos apogėjus
Tai, kad aš padėjau tą tašką „Kaunas“ navigacijoje, dar nereiškia, kad ta kaitra, tuo metu alinusi protėvių žemę, ėmė ir įšoko į mano dabar tokias šlapias apylinkes. Tikrai ne. Man vis tiek reikėjo toliau irkluoti savo „Ducatį“ per taip kruopščiai laistomus Norvegijos kelius Švedijos link.
Reikėtų nepamiršti paminėti, kad jau vakarėjo, ir aš turėjau ne tiek ir daug laiko nusitrenkti kuo toliau nuo šios Dievulio taip su meile laistomos teritorijos. Aš tikrai buvau garantuotas, kad anas išrado naują „livarą“ ir dabar tiesiog negalėjo atsidžiaugti tuo archajišku senoviniu išradimu. Belieka tik džiaugtis, kad medžiai ir gėlės į tai žiūri taip, kaip aš į gerą kepsnį po sunkios dienos.
Žinant mano savybę vengti pagrindinių kelių, aš ir dabar nedariau jokių išimčių. Nutariau baladotis link įkaitusios Europos visokiais šunkeliais ir ašaras iškeisti į veido grimasą, kuri apibūdintų labai laimingą homo sapiens. Kelias patapo labai įdomus, vingiai keitė vingius, o juos – vėl kiti vingiai. Skarotos eglės ošė man, šaknimis įsikibusios į stačius kalnų šlaitus, o balos ant asfalto neleido atsipalaiduoti.
Nutariau baladotis link įkaitusios Europos visokiais šunkeliais.
Nenorėjau statytis palapinės per tokią liūtį, tai švelniai glostydamas motociklo rankeną, prašiau jo nešti mane priekin ir nesugalvoti nusiragožint į kokią grabę, kur jau nei aš noriu atsidurti, nei kokie gelbėtojai norėtų iš ten mane žvejoti. Navigatorių atstojantis telefono ekranas rodė, kad kažkur čia, tarp miškų, norvegai nubrėžė liniją ir taip atsiskyrė nuo švedų. Nežinau, kodėl tai lietuviškai vadinasi siena, bet, kad jau taip pavadino, tai taip ir paliksime.
Tarp tų miškų važiavau visiškai vienas. Automobiliai – ir tie laukan nelindo, nes kurių galų trenktis kažkur prietemoje ir dar tokiu oru? Taip vienas su savo mintimis ir lietumi, besiskverbiančiu per rankoves link alkūnių, pamačiau trobelę šalikelėje su pakurtu laužu kažkokiame kabančiame bliūde. Iš to trobesio išlindo besišypsantis kareivėlis ir išsprogino akis, lyg būtų kokį technikos stebuklą pamatęs. Pasisveikinom ir persimetėm keletu sakinių.
Perėjus prie oficialių temų išsiaiškinau, kad aš, pateikęs įrodymą, kad esu kažkur gimęs ir priklausau visuotinei mokesčių mokėtojų grupei, galiu laisvai tęsti savo įsivaizduojamas nerealias atostogas ir jokių testų čia nereikia. Ta prasme – laisvė begalinė! Nors laikrodžio rodyklės nenumaldomai krypo į šiaurę, tačiau aš jau nebeturėjau kitos išeities – tik irtis į priekį ir tikėtis, kad visa tai pagaliau pasibaigs ir atrasiu kokį kempingą, kuris priglaus vienišą keleivį.
Nebegaliu pasakyti, kiek laiko praėjo, tačiau pastebėjau, kad motociklo lempų spindulys pasidarė gerokai ryškesnis, o spalvas aplinkui kažkas pakeitė į pilkas. Jaučiausi gana pavargęs, ir greitis tapo ne mano sąjungininku. Dėkui mano nuovargiui, nes prieblandoj įmagariojau į tokią balą, kad ir visureigiui būtų buvę ne gėda per ja perropoti. Jei būčiau važiavęs greičiau, tai garantuotai būčiau parodęs švedams, kaip reikia driftuoti pasiguldžius pavargusį motociklą į horizontalią padėtį.
Dėkui mano nuovargiui, nes prieblandoj įmagariojau į tokią balą, kad ir visureigiui būtų buvę ne gėda per ja perropoti.
Manau, nereikia pasakoti, kaip mano rankos sureagavo į adrenalino bangą, užplūdusią pervargusį kūną po šios nardymo pamokėlės. Tad stoju ir drebančiomis jau visai ne nuo šalčio rankomis išsikrapštau antrąjį telefoną, kuris skirtas įvairioms paieškoms.
Beje, reikėtų paminėti, kad temperatūra lauke nukrito iki 11 laipsnių... Pasiieškojau kokio kempingo, ir už 30 km atradau kažką panašaus į tai, ko man reikėjo. Kitaip tariant – tą patį, ką būčiau gavęs Norvegijoje, po bet kuriuo medžiu, tik čia už tai dar reikės susimokėti. Reikėtų padėkoti mano vietovei ir gamtos dėsniams, kad vidurvasarį čia beveik nesutemsta, tik pasidaro tokia pilka prieblanda. Aišku, lietaus debesys tai šviesai padeda tiek, kiek lietus džiūstantiems skalbiniams, tačiau vis vien nėra aklinai tamsu.
Nusigaunu iki kempingo ir su palengvėjimu atsidūstu – veikia, ir vartai atrakinti. Einu į registraciją ir randu juodu ant balto parašyta, kas yra žmogiškos darbo valandos ir kad jas reikia gerbti. Tie skaičiai ryškiai byloja, kad mano vizitas prasilenkia ne tik su darbo valandomis, bet net ir su sveiko žmogaus miego valandų režimu. Paslampinėju po gana pilną kempingą ir it musę kandęs sėdu atgal į savo žirgo balną. Suku atgal į lietingą, pilką naktį.
Motociklas, atostogos, merkiantis lietus ir nuovargis nuotaiką pakelia į neregėtas aukštumas, kurias pagal dešimtbalę sistemą galėčiau drąsiai vertinti nuliui. Išsukęs iš kempingo pavažiuoju apie porą šimtų metrų ir stabteliu – o tai kur aš nuvažiuosiu? Stoviu, vanduo nuo šalmo malonia srovele teka už kaklo ir glostydamas nugarą keliauja žemyn, primindamas, kad fizikos dėsniai galioja ir aš anksčiau ar vėliau turėsiu paklusti gravitacinei jėgai ir visus savo šimtą devyniasdešimt penkis centimetrus paguldyti horizontaliai.
Žinot tą žodį „velniop“? Vat aš jį ir žinau. Sukuosi atgal ir važiuoju tiesiai ten, kur kempinge mačiau palapinėms skirta vietą. Ten dar likę vietelių, kur galiu pasistatyti ir savąją, o susimokėsiu ryt ryte. Kadangi manyje įsijungęs fizikas, tai jis supranta, jog lyjant lygiose vietose atsiranda balos. Mokslinės žinios, išlikusios dar nuo mokyklos laikų, padiktuoja idėją – pasistatyti palapinę į lengvą įkalnę. Tuomet ir vanduo nubėgs nesikaupdamas po mano miego vieta, ir galva bus aukštyn.
Čia jau dabar pradėkite rašytis, nes net ir po tiek kelionių metų kai kuriuos dalykus aš išmokstu patirdamas savo kailiu, o jūs tų klaidų nekartokite. Palapinė, nors ir lengvoje įkalnėje, lygu sporto salės kardio treniruotei – visą naktį jums teks kopti atgal aukštyn su visu miegmaišiu, nes jis, rupūžius, puikiai slysta žemyn čiužinuku. Kadangi po kelių tokių pratimų pasidaro nuobodu, tai įvairovės dėlei tenka dar ir patį čiužinuką timptelėti aukštyn, nes gravitacijos jėga veikia net ir man miegant, o trintis tarp jo ir palapinės dugno per maža jį išlaikyti vietoje.
Palapinė, nors ir lengvoje įkalnėje, lygu sporto salės kardio treniruotei – visą naktį jums teks kopti atgal aukštyn su visu miegmaišiu.
Tikiuosi, užsirašėte ir įvertinote mano poilsio lygį ryte? Tačiau nevykime Dievo į medį – tarp tų pratimų vis vien radau laiko nusnausti, ir tai yra daug geriau nei visą naktį važiuoti. Kažkurią valandą, kurią nutariau pavadinti „laikas keltis“, išsitraukiau telefoną ir pasiieškojau, kokiu čia luotu reikės į senąjį žemyną save persiplukdyti. Žinojau, kad plauksiu iš Stokholmo apylinkių, tai tik palankiausią kryptį ir laiką beliko susirasti. Aišku, piniginė bilieto išraiška taip pat turėjo svarbą apsisprendimui. Šiaip ar taip tie skaičiukai man labiau patinka manoje piniginėje nei svetimoje.
Išlindęs iš palapinės pasidžiaugiau, kad ji nepatapo Nojaus laivu ar Titaniku. Lietus jau pasibaigęs, ir saulė jau merkia vieną akį per tolstančių debesų kraštą. Kadangi rytiniai ieškojimai susisumavo į laivuką, kuris permes nuo Švedijos krantų tiesiai pas braliukus latvius, o starto laikas – tik 9 val. rytoj, tai palaukiau, kol duoklės rinkėjai nusiteiks ateiti į savo kioską ir teiksis palengvinti mano kišenes. Ką jie padarė su šypsena ir dar maloniai parodė, kur galiu lietaus lašus pasikeisti į dušą. Ką aš su malonumu padariau, nes kažkokia keista vibracija dantų sąkandyje drebino visus kaulus iki pat kojų pirštų galiukų.
Po karšto dušo aš jau vėl buvau pasiruošęs gyventi. Saulė iškišo ir antrą akį, o aš, susipakavęs šlapią palapinę, įšokau į savo atostoginę ekipiruotę, kuri jautėsi pakankamai sausa. Tik pirštinės priminė šviežiai išplautą mazgotę, kuriai iki sausumo – tai kaip varlei iki gulbės. Tad užkišau jas už tvirtinimo virvės, o pats įspraudžiau savąsias letenas į vasarinį komplektą – jei nelis, tai ir šios atlaikys po truputėlį kylančias temperatūras, o šlapiosios turės galimybę įgauti vartojamą kondiciją.
Spaudžiu starto mygtuką, ir motociklas maloniai sumurkia, tarsi sakydamas – gana tempt gumą, šiandien geri šeši šimtai ir dar su centais kilometrų prieš akis. Šoku į balną ir pajudu į kelią, kuris jau po truputėlį džiūsta, garuodamas tarsi kavos puodelis ant rytinio stalo, kurio, aš tiesą sakant, taip ir neišsiviriau, nes tiesiog norėjosi kuo greičiau nudanginti savo šlapią sielą į šiltesnius kraštus. Kavą atidėsime degalinės iždo papildymui.
Kalbant apie Švediją, tai, jei norite ją apkeliauti ir mėgautis jos kraštovaizdžiais, tai vėl, prašau, užsirašyti – darykite tai neužsukdami į Norvegiją. Tais metais visai net nevažiuokite Norvegijon ir negadinkite sau įspūdžių. Aš pabandžiau dar kažkur pasukti, bet akys neatrado nieko, kuo galėtų mane nustebinti, ir teko pasukti į tiesiausią kelią link miestelio Nyneshamn, kur, pasak mano rytinių atradimų, Kristupo Kolumbo palikuonys laukia manęs išskėstomis rankomis ir atvirais triumais.
Kalbant apie Švediją, tai, jei norite ją apkeliauti ir mėgautis jos kraštovaizdžiais, tai vėl, prašau, užsirašyti – darykite tai neužsukdami į Norvegiją.
Diena ir kilometrai prabėgo be ypatingų nuotykių. Tik savo kelionės tikslą pasiekiau gana vėlai. Jau buvo tamsu, bet labai norėjosi išsiaiškinti tikslią vietą, nuo kurios įšoksime į tą banguojančią balą. Tai gan nesunku, nes navigatoriaus nurodymai visiškai nesipyko su rodyklėmis, iškabinėtomis pakelėse ant stulpų, tad ridenausi tol, kol atsitrenkiau į užkardą, už kurios jau turėjo prasidėti rytinis įlaipinimas, tad teko atsitraukti per kovinį atstumą ir atidėti šturmą rytui.
Čia sutikau ir keletą tautiečių, kurie paaiškino, kad kažin ar įleis be COVID-19 testo, kad ir iš kokio ryškiai žalio pasaulio krašto esu atvykęs. Ech, ką čia daug beprigalvosi, kai virš galvos mėnulis apsimetinėja saule, o žvaigždės primena, kad vakar tarp tų „kardio pratimų“ miego buvo ne marios. Kaip žinia, uosto teritorijoje palapinių miestelių nelabai būna, tai teko traukti lauk taburetę, pagalvę ir susivyniojus į miegmaišį remt nugarą į kokia tai betoninę konstrukciją, kuri bus mano šios nakties gultas.
Ilgą naktį pakeisiu į apibūdinimą vienu sakiniu – miegojau kartais, bet į žvaigždes žiopsojau dažnai. Taip atėjo rytas, ir į būdeles prie užkardų atėjo likimo valdovai, kurie nuspręs mano ir visų laukiančiųjų ateitį. Keletui automobilių persiritus į kitą pusę atėjo ir mano eilė. Taip, aha, labai ačiū, supratau, be testo neįvažiuosiu, neįvažiavęs neišplauksiu, neišplaukęs žemyne neišlipsiu.
Reikia jungtis savo išgyvenimo instinktus ir galvoti išsigelbėjimo planą. Pavogti testą iš ko nors kito jau vėloka. Nusipiešti savo trūksta gabumų. Tad traukiu paskutinį kozirį iš kaladės ir dedu tiesiai kontrolieriun veidan – o gal kur nors galima netoliese testą pasidaryti? Ilga istorija trumpai – taip, galima, už pusės valandos kelio. Mes lauksime iki 9 val., prašau, štai adresas. Dabar yra 7.12 val., vadinasi, turiu laiko. Pasuka ta pačia kryptimi ir dar vienas nelaimėlių ekipažas.
Deginu degalus lyg Joninių laužą ir pasiekiu nurodytą vietą per 25 minutes. Įbėgame į testų zoną, kuri yra prekybos centre ir šypsodamasi pasitinka kaina, maloniai šviesdama trisdešimt aštuonių eurų skaičiukais. Kodėl įbėgame? Na, nes su tų nelaimėlių automobilio ekipažu vietos ieškojome kartu. Išganingųjų testų jau laukia dar viena tautiečių šeima, tačiau turime vieną mažutėlaitę problemėlę – testai bus daromi tik nuo aštuntos valandos. Dievulėliau brangus... Na, kodėl viskas, kas ir taip komplikuota, tampa dar komplikuočiau? Gerai, kad toliau viskas ėjo kaip iš pypkės.
Trumpai – testus daro du žmogeliukai su baltais chalatais, jie gerumo kupini ir labai nori mums padėti. Aš savo neigiamą testo atsakymą gaunu 8.25 val. Bėgte ant motociklo, ir paleidžiu visas šimtą septyniasdešimt arklio jėgų. Nė nežinau, kaip ir kokiu greičiu aš ten lėkiau, tik žinau tiek, jei būčiau kur tėškęsis, tai ateities archeologai būtų ilgai spėlioję, kas čia per žmogaus ir technikos mišinys toje kapavietėje užmarinuotas.
Iš to strioko pralekiu nuvažiavimą, bet susigriebęs sukuosi atgal, taip tesugaišęs gal vos tris minutes. Lekiu prie būdelės. 8.54 val., ir išsišiepęs įduodu savo pergalės įrodymą.
– Mes užsidarę, – išgirstu. Na, matau gi, ne aklas, užkardas nuleistas, tai nelėksiu akis išdegęs.
– Patikrinkit gi, laiko turiu.
– Laivas išplaukia, rampa pakelta, mes užsidarę, – išgirstu vėl ir nepatikiu savo ausimis. Kad būtų užtikrinčiau, dar ir savo akis įremiu į kalbančiojo lūpas. Nagi tiksliai, lūpų judesiai atitinka garsą, pasiekiantį mano ausis.
Pasirodo, dvi švediškos personos, sėdinčios vienoje kabinoje, nesugebėjo susikalbėti – ji man skambino paklausti, ar aš teiksiuosi parodyti savo dūšią, o kitas, sėdintis šalia, neatsiminė, kad aš išvažiavau testo darytis.
Pasirodo, dvi švediškos personos, sėdinčios vienoje kabinoje, nesugebėjo susikalbėti.
Aš nekėliau ragelio, bet, Dievulėliau brangiausias, kaip aš jai galėjau pakelti tą ragelį, jei tuo metu net pats mano angelas sargas vos laikėsi įsikibęs į mano paleistus plaukus, o aš lėkiau viršgarsiniu greičiu ir telefonas skendo giliai kišenėje? Tačiau, ką čia jau beverkti ir besiskųsti, laivas išplaukė kokia 300 kg lengvesnis, tad paguoda bent tokia, kad sudegins mažiau dyzelino, ir baltos meškos, kvėpuodamos pilnais plaučiais, padėkos man už grynesnį orą.
Beje, kažkokiu būdu anas nelaimėlių automobilis spėjo į tą keltą – mistika arba neišmatuojamos greičio ribos... Toliau viską atsimenu kaip per filmą – dvi naktys su neaiškiu miego valandų skaičiumi dėjo kepalan kaip gera butelka ugninio vandens. Būdelės sergėtojų moteriškoji asmenybė pasakė, kad man padės susitvarkyti bilietus. Tad liepė palaukti jos bilietų pastate, kur ji maloniai padarė grąžinimą už mano rytinį bilietą ir pasiūlė nusipirkti kajutę vienam už tą pačią sumą.
Atlėkė dar vienas latvis, kuris, pasirodo, atsidūrė tokioje pačioje situacijoje kaip ir aš. Sutvarkė ir jam tuos bilietų reikalus, tik dvigubai brangiau kažkodėl. Cha, gal mes, lietuviai, esame labiau gerbiama tauta šioje balos pusėje? Tačiau ta euforija greitai išsisklaidė, kai už penkiolikos minučių buvau pašauktas prie langelio, ir man buvo paaiškinta, kad Ventspilis neleido tokios diskriminacijos ir teks susimokėti dvigubai daugiau.
Jie vėl grąžino mano pinigus, o man teko susimokėti iš naujo. Tas grąžinimas yra baisiai suktas reikalas, nes niekas man pinigų į rankas neįdavė, o praėjo jau nemažai dienų, tačiau manoji sąskaita ir toliau maloniai rodo skylę toje vietoje, kur turėjo būti tie pinigai. Tad jei ir toliau taip plaukiosiu, tai aš gal geriau nusipirksiu tą jų laivą, ir išeis pigiau bei paprasčiau?
Tačiau tuo metu man jau buvo visiškai nesvarbu, nei kur aš, nei ką aš čia veikiu. Išėjęs laukan pamačiau kažkokius vartus, už kurių buvo aikštelė ir kažkoks pušynėlis. Nusiboginau ten su visu savo motociklu ir susirenčiau savo vigvamą, dar visą šlapią nuo vakarykštės skalbyklos. Mintyse šmėstelėjo tik viena – tikiuosi, vakare tų vartų neužrakina, nes kito kelio laukan nėra – už miškelio jūra. Su ta mintimi ir atsijungiau, net nespėjęs sugalvoti, ką darysiu, jei vis dėl to užrakina...
Tačiau pagaliau reikalai pajudėjo teisinga linkme, ir vakare aš jau šypsodamasis karaliavau keturvietėje kajutėje vienas, už pusę laivo kainos. Dušas, karališka vakarienė – ir atsijungiau visai nakčiai. Garsiakalbiai – bjaurus dalykas miegančiam žmogui. Jų nenutildysi kaip rėkiančio žadintuvo, nors tikrai bandžiau.
Už sienos kažkas pradėjo baladoti, ir mane nusmelkė keistas jausmas – „taigi čia kajutes tvarko...“. O brolyt, dar niekada nebuvo tekę kelnių ir striukės dėtis vienu metu, tačiau nusileidus triuman, kuriame palikau savo žirgą, turėjau garbės pamatyti, kaip atrodo motociklas tuščiame laive. Vaizdas geras, bet šalia stovintis muitininkas visiškai neatrodė, kad gėrisi tuo vaizdu. Kadangi numeriai norvegiški, tai angliškas „sorry“ teleido išgirsti vos porą rusiškų epitetų, iškoštų pro dantis, vietoje paruoštos visos lavinos.
Labas Latvija! Braliukų žeme! Toliau – Lietuva. Kadangi pagrindiniai keliai man tas pats, kas vaikystėje eiti į mokyklą gegužės mėnesį, tai Skuodas atrodo visai teisingas miestas persiridenti į tėvynės pusę. Nežinau, kaip ir kodėl, bet navigatorius nusprendė, kad laikas patikrinti, kaip multistrada pateisins savo pavadinimą, ir nutarė nubarškinti mane žvyrkeliais. Tad kaip tikras Lietuvos knygnešys (arba šių šviežesnių laikų 0 „malbornešys“) tėvynėn įdardėjau šunkeliukais.
Tėvynėje savo veido nebuvau rodęs jau dvejus metus, tad sieloj pražydo pati įvairiausia gėlių puokštė. Labai nerealus jausmas vėl paliesti protėvių žemę. Pajusti jos alsavimą, pasijausti vėl namie. Gal tuo ir mielas tas emigranto gyvenimas? Gali pajausti, kaip gera grįžti, kaip gera įkvėpti ir pajausti tą tėviškės svorį, kuris leidžia tvirčiau atsistoti ant kojų ir vėl pasijusti dalimi to, kuo mes buvome, esame ir būsime – Mes, Lietuviai.
Gal tuo ir mielas tas emigranto gyvenimas? Gali pajausti, kaip gera grįžti.
Čia ir prasidėjo mano maratonas. Kadangi draugų, pažįstamų bei giminių turiu visoje teritorijoje, tai teko planuotis atsakingai ir kruopščiai. Startavau su Kretinga, kur pas bičiulį Nerijų ir jo vaikų mamą Raimondą pakūrėm rimtą laužą ir išmokę iš picos padaryti anglis ėmėmės rimto grilio meisterystės šedevro kūrimo. Čia supratau, kad ne viskas, kas parduodama Norvegijoje, yra tas pats ir Lietuvoje, tad teko nusileist ant žemės ir pripažinti, kad pica buvo visai gera.
Rytojus jau rėpliojo artyn, o jis, bjaurybė, man buvo paruošęs išbandymą. Tačiau apie tai iš eilės. Rytas pasitiko su akis verčiančia šokti iš savo orbitų kava, tad nė nepajutau kaip atsisveikinęs su šių svetingų namų šeimininku šokau balnan ir truktelėjau link savo gimtųjų kraštų. Nors aš ne iš Kauno, bet nuo mano gimtinės iki jo kaip ranka paduot.
Tad ką aš ten veiksiu ir kas ten bus? Vienas gyvenimo posūkis į mano draugų rinkinį įrideno žmogutį, kuri arba susipykusi su gyvenimu, arba adrenalinas jai reikalingas kaip benzinas mano transporto priemonei. Lipa, krenta, skrenda – ir jai vis dar negana. Vienąkart susikryžiavus mūsų keliams pats velnias truktelėjo mane už liežuvio papasakoti jai apie savo svajonę šokti parašiutu. Tad dabar važiuodamas į Kauno pusę vis mąstau – tos svajonės tokios gražios, kai jos ir yra svajonės... Na kam jas gadinti? Tačiau jau viskas, per vėlu.
Susipažinkite, žmogus, sunaikinęs mano svajonę, – Zita. Pasiutus mergiotė nuo kito Kauno pakraščio. Pasirodo, kad mano svajonė buvo tiesiog jos minčių veidrodis ir būtent šiandien lemta tam išsipildyti.
Nusimečiau nuo motociklo rakandus, ir nutarėm prieš šuolį prasukti kokį ratuką po Dzūkijos apylinkes. Vaizdai senai matyti, o ir kiek prasivėdinti smegenis nėra labai neigiamas dalykas. Nors iš pradžių atrodė viskas linksma ir nerealiai kieta, tačiau, artėjant vakarui linksma mergaičiokė transformavosi į solidžią ir baisiai rimtą būtybę. Man kažkodėl priešingai – darėsi vis linksmiau ir linksmiau, gal adrenalinas mane taip veikia? Tad pasukom į Pociūnus.
Registracija, trumpi apmokymai, videokamerų suderinimai, ir einam laukti lėktuvo. Mūsų bus nemažai, gal kokia pora dešimčių. Aš, kaip žmogus, bandantis dar ir „Youtube“ kanale kažką parodyti, tai nutariau pasikalbinti savo potencialios mirties liudininkę (kas čia žino – gal krisdamas į kelnes prikrausiu ir po to teks mirt iš gėdos).
Va čia, bičiuliai mano mieli, pasakysiu, kad padariau vieną didesnių savo gyvenimo klaidų. Dar niekas nebuvo manęs taip toli pasiuntęs. Ne ne, ne žodžiais, žvilgsniu. Dar nebuvo tekę girdėti žvilgsnio, bet išgirdau. Supratau, kad saugus atstumas tampa vis tolimesnis ir tolimesnis, ir įvertinęs visas išlikimo galimybes pasirinkau teisingiausią – skubus atsitraukimas su priedanga. Plerpdamas privažiavo mūsų svajonių paukštis, ir visi sugužėjom į jį – kas papilkėjusiais nuo kažkokios tai savijautos veidais, kas visiškai be jokių išraiškų, ar su šypsenomis.
Tačiau šypsojosi tik tie, kurie šoks po vieną, ir matėsi, kad jau ne pirmą kartą. Mes, norint sumažinti tikimybę sudužti atsitrenkus į gaublį iki minimumo, turėjome galimybę šokti tik su instruktoriumi. Tai reiškė, jog būsime taip priklijuoti prie profų, kad net cyptelt negalėsim. Aišku, mes, du drąsuoliai, pasirinkom 4 kilometrų aukštį, nors buvo ir 3. Tačiau ne! Reikia aukščiausio. Kildamas į viršų vis mąsčiau – tikrai reikėjo keturių? Neklausiau, ką mąstė mano nuotykio bendrininkė, bet net nenorėjau bandyt klausti – geriau jau mirsiu neišsiskleidus parašiutui nei čia vietoj dėl ne laiku paklausto klausimo.
Be to, įtariau, kad šuolis parašiutu palieka daug didesnę tikimybę išlikti nei klausinėjant tik man vienam įdomių klausimų žmogaus, kurio šypsena primena ledo karalienės laimingą veidą. Na ką, kojos laukan, lenkiu jas kaip mokino ir... eina velniop! Norit, kad parašyčiau visus žodžius? Neee nenorit, du ir pusė kilometro laisvo kritimo. Tai, kas tavo kūne dažniausiai būna bent du sprindžius žemiau barzdos, staiga atsiduria labai arti vietos, per kurią papuola maistas.
Instruktorius minėjo, kad krentant pasieksim maždaug 250 km/h greitį, tai iš asmeninės patirties žinojau, kad žiopčiot nėra ko. Vėjas ūžia per ausis, staigus smigimas į debesis tikrai kritimui įspūdžio pridėjo. Jei kas jums sakė, kad debesys minkšti – netikėkit. Ne, galvos neatsitrenkiau, bet į plunksnas ir neįkritau. O kad jie šalti – tai tikrai.
Tas skrydis truko gan ilgai, nors sakė, kad tik gal minutę kitą. Parašiutas išsiskleidė, gi kitaip atrodyčiau kaip savo paties nuotrauka žemės paviršiuje ir jums nebetektų vargti skaitant šiuos memuarus. Pasakysiu jums tik tiek – kad ir kaip gerai kristi, bet važiuoti motociklu daug paprasčiau ir patikimiau. Nors man ir labai tai patiko, tačiau tai kartosiu negreit. Ne, ne todėl, kad bijau, bet todėl, kad tikėjausi – bus daug baisiau, kad norėjau didesnio adrenalino pliūpsnio, kad tikėjausi, jog po šuolio kojos virpės kaip seno pijoko rankos pamačius taurelę medicinos po vakarykštės terapijos.
Pasakysiu jums tik tiek – kad ir kaip gerai kristi, bet važiuoti motociklu daug paprasčiau ir patikimiau.
Bet, bet gal reikėtų šokti solo? Va čia jau įdomi mintis, ech... Gal senatvė artėja ir noras dienas pabaigti kažkokiu visiems įprastu būdu tampa nebeįdomi? Nusilukštenę visus parašiutizmo atributus prisiminėme, kad nenusifotografavome lėktuvo fone. Tad suradę kažką panašaus į tai, kuo kilome, įamžinome Zitą banano formos šuolyje, kas greičiausiai reiškia laisvę ir skrydį? Na, bet kokiu atveju bent parodo, kad ir be lėktuvo galima pakilti, bent šiek tiek.
Viskas, dienos apogėjus pasiektas, sukam pro kažkokią ledainę ir saulei slepiantis už miško kraštelio grąžinu savo bičiulę atgal, iš kur pasiėmiau. „Tiek ją ir temačiau“ skambėtų labai intriguojančiai, jei rašyčiau knygą ir kurčiau kokią dramą, tačiau kitaip parašyti ir nebegaliu, nes parašius kitaip labai nukrypčiau nuo tiesos. Kadangi šio savo nuotykio jau niekuo nebeperspjausiu, tai apie nuotykius tėvynėje daug ir nebesiplėsiu.
Turiu padėkoti visiems priėmusiems, pradedant savo tėvuku, ir draugams nuo Dariaus iki Linos, nuo Justo iki Elegijaus, Vytenio, Birutės, Roko, Vikos, Margaritos, Rasos, Henriko ir dar begalybės žmonių, kuriuos išvardyt reikėtų visos vardų knygos. Buvo net taip, kad atsisveikinęs ryte su vienu žmogumi, perpiet jau sakiau labas kitam žmogui už 400 plius km.
Vieną dieną pabraidęs po Baltijos smėlį, kitą dieną jau dusau pirties kaitroje (kas per mazochizmas iš plius 35 šokti dar į plius 90?). Tačiau išgyvenau ir visoms devynioms dienom praūžus lyg vienam akies mirktelėjimui, pasukau link Alpių.
Nerijaus keliones galite sekti:
Youtube: youtube.com/channel/UCHMkE0Qc5836OAar50lraAA
Instagram: instagram.com/NemoLtu_Norway/
