Šv. Jokūbo kelias – tai maždaug 800 kilometrus besitęsiantis piligrimų kelias, vedantis į Šv. Jokūbo katedrą Ispanijoje. Nors tikslas vienas, tačiau pasiekti jį galima keturiais skirtingais keliais: prancūziškuoju – iš Sen Žano, šiauriniu – iš Irūno, portugališkuoju – iš Lisabonos ir sidabriniu – iš Sevilijos.
Šiuo keliu dar nuo viduramžių krikščionys iš visos Europos keliaudavo pagerbti Šv. Jokūbo palaikų, tačiau dabar jis populiarus ne tik tarp tikinčiųjų, bet ir tarp žmonių, norinčių išbandyti ir atrasti save.
G.Bardauskaitė iš kelionės grįžo vos prieš keletą mėnesių – ji keliavo pačiu populiariausiu – prancūziškuoju – keliu. O prieš porą metų į panašią kelionę leidęsis J.Šatūnas tuomet pasirinko šiaurinį kelią.
Abu keliautojai sako, jog visai nesvarbu, kurį maršrutą pasirinksi, kiekvieno žmogaus patyrimai bus unikalūs. Svarbiausia tik žengti pirmą žingsnį ir pradėti eiti.
Šiuo metu jie keliauja po Lietuvos miestus ir rengia pasakojimų vakarus visiems, kurie taip pat nori leistis Šv. Jokūbo keliu.
Abu keliautojai sako, jog visai nesvarbu, kurį maršrutą pasirinksi, kiekvieno žmogaus patyrimai bus unikalūs. Svarbiausia tik žengti pirmą žingsnį ir pradėti eiti.
Ar ši kelionė reikalauja didelio fizinio ir psichologinio pasiruošimo?
„Dažnai žmonės klaidingai mano, jog kelionė Šv. Jokūbo keliu yra didelis išbandymas, bet man net keista, jog apie tai šnekame. Tai labai paprasta kelionė, kuri tikrai nereikalauja didelio fizinio pasirengimo ar ištvermės.
Juk keliaujama civilizuotose šalyse, šis kelias yra pritaikytas europiečiams, o kone kiekvienuose nakvynės namuose yra bevielis interneto ryšys. Kelionės metu tikrai nereikia atsisakyti visų patogumų“, – sako J.Šatūnas.
G.Bardauskaitės teigimu, kiekvienas žmogus skirtingai supranta išbandymus.
„Prisimenu, kuomet vieną dieną perėjau tiltelį, padarytą iš didelių akmenų, ir atsisėdau pavalgyti. Mane labai nustebino, jog vėliau priėjusios tą patį tiltą moterys panikavo, kaip reikės jį įveikti. Man tai atrodė visiškai lengva, o joms tai buvo iššūkis.
Tačiau bet kokiu atveju ši kelionė tikrai nėra tokia sudėtinga kaip, pavyzdžiui, kopimas į kalnus, – čia tereikia eiti“, – savo įspūdžius pasakoja G.Bardauskaitė.
Paprastai ėjimas Šv. Jokūbo keliu trunka maždaug mėnesį. Tačiau, anot keliautojų, laikas tokiose kelionėse mažai ką reiškia.
„Laikas tokioje kelionėje nieko neduoda, net jeigu pradžioje dar žiūri į laikrodį, tai vėliau pamiršti apie jo egzistavimą. Įprastai mes turime daugybę pareigų, privalome atlikti kažkokius darbus, su kažkuo susitikti. O ten neturi jokių pareigų – tau nereikia nei laiku grįžti namo, nei šiukšlių išnešti. Vieninteliai tavo galvos skausmai yra, kaip susirasti vietą, kur miegoti, bei ką pavalgyti“, – pasakoja J.Šatūnas.
Bičiuliui pritaria ir G.Bardauskaitė: „Ten laikas eina kažkaip kitaip, pradingsta dienos, valandos, kartais net savaitės“.
Ilgas ėjimas suteikia galimybę pabūti su savimi. Vis dėlto kai kuriems tai ištverti sunku. Ar nebuvo minčių viską mesti? Abu pašnekovai linksi – buvo visko.
„Kelionėse, kaip ir gyvenime, būna sunkių momentų. Prisimenu vieną dieną, kuomet tikrai galvojau, jog viską mesiu ir keliausiu namo. Tą dieną buvo didelis rūkas, o aš – ganėtinai pavargęs.
Keliaudamas norėjau greičiau pasiekti nakvynės vietą. Tačiau po keleto valandų ėjimo supratau, jog šioje vietoje jau esu buvęs. Tuomet tikrai buvo minčių viską mesti, bet galiausiai pasiekiau nakvynės vietą, išsimiegojau ir supratau, jog tereikėjo pailsėti, kad galėčiau toliau keliauti“, – prisimena J.Šatūnas.
Kiekvienas keleivis, pasiryžęs įveikti Šv. Jokūno kelią, atranda vis kitokių dalykų. Tačiau visi tikriausiai patvirtintų, jog tai – tarsi gyvenimo mokykla, kurioje gauni vertingų pamokų.
„Pirmoji pamoka, kurią išmokau kelionės metu, – reikia pasitikėti. Į kelią leidomės kartu su drauge, tačiau mūsų tikslas buvo kažko išmokti ir susipažinti su naujais žmonėmis.
Todėl po pirmųjų kelionės dienų pradėjome eiti atskirai. Tuomet aš sutikau daugybę nuostabių žmonių, kuriuos dabar vadinu savo Camino šeima“, – pasakojo G.Bardauskaitė.
Mergina neslepia, kad nemažas iššūkis buvo išmokti pasitikėti procesu ir atsipalaiduoti.
„Keliaujant visą mėnesį tu negali žinoti, koks bus kelias, švies saulė ar bus rūkas, nežinai kokia bus tavo ir aplinkinių nuotaika. Todėl svarbu į kelią leistis su nusiteikimu, jog viskas įvyks taip, kaip turi įvykti.
Kita pamoka, kurią išmokau – nebijok žengti pirmą žingsnį. Ši kelionė man buvo pirmas žingsnis pokyčių link.
Tačiau dabar aš nesijaudinu dėl antro, trečio ar ketvirto žingsnio. Tikiu: juos sužinosiu tuomet, kai ateis laikas ir kai turėsiu juos žengti“, – pasakoja G.Bardauskaitė.
Anot J.Šatūno, viskas šioje kelionėje yra viena didelė pamoka.
„Net jeigu susikrovėte per sunkią kuprinę, apsiavėte nepatogius batus, pasukote ne tuo keliu ar neišnaudojote visų galimybių – tai yra pamokos, kurios ne tik padeda pasiruoši kitoms kelionės, bet ir gali pakeisti gyvenimą“, – teigia keliautojas.
Į susitikimus su jais ateinantys žmonės paprastai yra jau ant slenksčio, t.y. nori leistis į panašią patyrimų kelionę. Tai patyrę G.Bardauskaitė ir J.Šatūnas negaili jiems patarimų. Tačiau ragina jų nepriimti tiesmukai.
„Ruošiantis keliauti labai svarbu nepersistengti. Man atrodo, jog į šį kelią reikia žiūrėti kaip į nuotykį. Mes esame įpratę viską suplanuoti, tačiau ten kiekviena akimirka yra unikali, tereikia atsipalaiduoti.
Pats svarbiausias patarimas – eik. Net jeigu manai, jog tau to nereikia, kelionė padeda pažinti save, surasti atsakymus į įvairius klausimus. Būdamas gamtoje, atsiriboji nuo miesto šurmulio, daugybės informacijos, kurią girdime kasdien, ir pradedi girdėti savo mintis, įsiklausai į savo norus“, – sako keliautojas ir jėgos aitvarų mokyklos įkūrėjas J.Šatūnas.
Tiek jį, tiek G.Bardauskaitę ši kelionė įkvėpė naujiems projektams. Apie juos keliautojai žinią skleidžia savo socialiniuose tinkluose.
