Pirmą pasakojimo dalį skaitykite čia
Yra ir lengviau pasiekiamų ir plačiajai turistų bendruomenei skirtų milžiniško dydžio urvų, tokių kaip Paradise Cave, kuris yra ilgiausias sausas urvas visoje Azijoje, ar Phong-Nha – didžiulis vandeningas urvas, kurio viduje plaukiama laivu.
Prieš atvykdamas čia skaičiau, kad šiuo metu čia pats liūčių sezonas, ir ekskursijos į atokesnius ir didesnius urvus yra nevykdomos dėl absoliučiai neprognozuojamo oro ir galimų urvų patvinimų. Norint aplankyt didžiuosius urvus reikalinga išankstinė registracija. Registracijos į didžiausią Son Dong urvą yra daromos labai iš anksto, jų kiekis per metus yra ribotas, trunka net 4 dienas ir kainuoja apie 3000 USD žmogui, tad jo aplankymas net nebuvo svarstytinas.
Tačiau dėl žygio į Hang En urvą galima susiderinti iš vakaro, jis trunka dvi dienas ir kainuoja apie 250 USD žmogui, priklausomai nuo derybininko gyslelės. Čia variantas realesnis, tačiau, nepaisant to, kad oras tiesiog fantastiškas, jokia agentūra nevykdo turų į nuošalius urvus, ir visi kaip susitarę atsako – „For safety reasons“ (dėl saugumo priežasčių). Apmaudu, tačiau mano svajonei brautis per džiungles, bristi upėmis bei kopti kalnais, leistis į urvus, juose miegoti ir valgyti nebus lemta išsipildyti. Tenka tai atidėti kitam kartui ir šį kartą pasimėgauti lengviau pasiekiamais urvais Yra galimybė užsisakyti ir ilgą, net 7 km žygį Paradise urvu (1.200.000 VND), kuris trunka visą dieną nuo pat ankstyvo ryto, tačiau kiek pasvarstę nusprendžiam, kad užteks ir paprasto 1 km pasivaikščiojimo, nes norim dar spėt ir į Phong Nha urvą.
Tad nieko nelaukdami išsinuomojam motorolerius ir pajudam Paradise urvo link, esančio už 40 km nuo Phong Nha miestelio. Pakeliui suvalgom skaniausią kiaušinienę Vietname ir neilgai trukus pasiekiame savo kelionės tikslą. Nusiperkam bilietus (250.000 VND) ir pradedam lipti įėjimo į urvą link. Nors pėsčiųjų keliukas ir asfaltuotas, tačiau didelis karštis, ypač tvankus bei drėgnas oras bei aplink žaliuojančios tankios neperžengiamos džiunglės sukuria laukinės gamtos pojūtį. Sunku net įsivaizduot, koks jausmas apimtų, žengiant džiunglių takeliais link kitų, atokių urvų.
Pasiekus urvą atvimpa žandikaulis. Jeigu ir bandžiau įsivaizduoti didelį urvą, tai didžiausias, kokį galėjau įsivaizduot, neabejotinai buvo bent kelis kartus mažesnis nei pamačiau realybėje. Ir savęs tada paklausiau: o tai, po velnių, kaip tada atrodo urvų karalius ar bent trečias pagal dydį urvas pasaulyje, jeigu jau šitas yra toks milžiniškas? Tai yra absoliučiai kitoks pasaulis su tūkstančius metų besiformuojančiais visokiausių formų, dydžių ir išvaizdos stalaktitais ir stalagmitais, kurie apšviesti prožektorių net spindi dėl juose esančio didelio kiekio kvarco. Tai yra ne tik labai didelis urvas, tačiau ir pripažintas kaip vienas įstabiausių urvų pasaulyje. Sunku net patikėt, kad visas šis kvapą gniaužiantis grožis susiformavo natūraliu būdu. Manoma, kad šiam urvui yra apie 100 milijonų metų.
Labai nesinorėjo palikti šio didingo urvo, tačiau šiandien mūsų dar laukia kitas – Phong Nha urvas, o dienos Vietname labai trumpos. Ypač, kai čia jos pilnos gerų emocijų ir didelių įspūdžių. Atgal iki Phong Nha miestelio važiuojam kitu keliu, turtingesniu parko vaizdais, tačiau su labai stačiais pakilimais ir nusileidimais. Mūsų vargšams motoroleriams tai didelis iššūkis. Tačiau kelio kokybė labai gera, tad, nepaisant sunkių užkilimų, važiavimas teikia vien tik malonumą. Pasižymėję žemėlapyje urvo vietos tašką, judame jo link įtartinai blogu keliuku. Visgi urvas yra masiškai lankomas, ir retai važiuojamas siauras keliukas sufleruoja apie klaidingą kelią. Taip ir yra.
Šis keliukas veda į laukus, esančius šalia Phong Nha urvo pradžios. Matome patį urvą, į kurį pro mus plaukia laivai iš kažkur miestelyje esančios prieplaukos. Sukamės atgal ir bandome ieškoti turo pradžios taško. Nepadaryti namų darbai kainuoja brangiai. Paaiškėja, kad mes tiesiog nebeturime laiko Phong Nha urvui, nes turas trunka apie 2,5 val., o 16 val. jau turime įsigiję bilietus į Hue miestą (150.000 VND). Žinoma, galima buvo bandyti pakeisti bilietus ar išvis įsigyti naujus, bet visi pasitarę nusprendėm važiuot kaip ir buvom planavę. Visgi urvais jau plaukiojom Ninh Binh, masyvų ir nepakartojamo grožio urvą matėm ką tik, tad didelės nuoskaudos dėl neaplankyto Phong Nha urvo nejautėme.
Hue miestą pasiekiame vėlai vakare, tad nieko nelaukę pradedam ieškoti artimiausios nakvynės vietos. Beieškant viešbučio privažiuoja vyrukas su motoroleriu ir pasiūlo įsigyti, pasak jo, pačią pigiausią ir pačią geriausią žolytę mieste. Mes mandagiai atsisakom ir tęsiam nakvynės paieškas. Neilgai trukus randam Lucky Homestay viešbutuką (250.000 VND su pusryčiais).
Kitą rytą papusryčiavę einame iki imperatoriškojo Hue miesto, dar vadinamo Uždraustuoju miestu. Tai senovinis miestas, apsuptas didžiule siena ir iškastu vandens kanalu. Pakeliui aplankom karo muziejų, paanalizuojam Vietnamo kare dalyvavusią karinę techniką. Prie pagrindinio įėjimo į Imperatoriškąjį miestą stūkso milžiniška didžioji citadelė, atlaikiusi visus nuožmius Vietnamo karus, kurie šiame regione vyko aktyviausiai.
Nežinau, ar tiesiog buvau persisotinęs nuostabiais iki tol matytais Vietnamo gamtos vaizdais, tačiau šis lankytinas objektas yra vienintelė vieta Vietname, kuri nepaliko absoliučiai jokio įspūdžio, priešingai nei tai padarė Bai Dinh pagoda. Ir jeigu kas paklaustų, ar verta aplankyti Hue, aš turbūt rekomenduočiau tą laiką skirti kitur ir Hue miestą aplenkti. Iš kitos pusės, citadelė yra tikrai įstabus ir didingas statinys, tačiau kyla klausimas, ar verta tik dėl jo čia užsukti.
Pasivaikščioję po senąjį miestą, judame traukinių stoties link, iš kurios keliausime iki Da Nang miesto vaizdingu maršrutu. Tai bus mūsų pirmas ir vienintelis važiavimas traukiniu Vietname. Stotyje būnam likus vos dviem minutėms iki planuoto traukinio išvažiavimo (11:59) ir bėgam kasų link. Visa laimė, kad Vietname traukiniai vėluoja beveik visada, tad įsigijus bilietus dar tenka jo palaukti geras 10 minučių. Pirmas darbas traukinyje - susirasti rytų pusėje atsidarantį langą, pro kurį matysis visas kelionės grožis. Kiek tikrinu, tiek visi užkalti, nes visame traukinyje veikia oro kondicionierius.
Optimizmo neprideda ir turistas, kuris, prasilenkdamas su manim, pasako, kad jau patikrino, ir nei vienas iš jų neatsidaro. Visgi atkaklumas nepaveda ir vėl. Patikrinus dar tris vagonus, sėkmė mane aplanko, ir vienas langas sunkiai, bet pasiduoda atidaromas. Užsiimu vietą ir pradedu laukti taip giriamų nuostabių vaizdų. Ir iš tikrųjų - kai jau atrodo, kad Vietnamas nebeturi kuo nustebinti, jis paima ir nustebina visu galingumu. Tokių vaizdų, kuriuos pamačiau pro traukinio langą, negalėjau net įsivaizduoti. Atsiveriantis bekraštės Pietų Kinijos jūros vaizdas su stačiais šlaitais ir nuostabiais paplūdimiais iš aukštai kalnuose besidriekiančių traukinio bėgių užgiaužia kvapą, kūnu bėgioja šiurpuliukai. Tai buvo tikrai kažkas tokio, ko negali praleisti per savo viešnagę Vietname.
Da Nang – didelis miestas su dideliu eismo intensyvumu, ir čia mūsų laukia naujas iššūkis. Tad jau turėdami nemažai patirties su motoroleriais, be jokio didesnio streso sėdam ant išsinuomotų žirgų ir lekiam pasivažinėt po naktinį miestą. Aplink daug šviesų, daug garso, tačiau važiuoji atsipalaidavęs. Jautiesi lyg šioje šalyje esi ne dvi savaites, o jau kokius dvejus metus. Puikiai įsisavinom vietinių gyventojų vairavimo manieras ir taisykles, tad važinėjimasis didmiesčio gatvėmis teikia tik malonumą.
Tiksliau sakant - pagrindinę taisyklę, kuria remiantis vairuodamas motorolerį turi praleisti viską, kas yra už tave didesnis: automobilį, džipą, sunkvežimį, ir tik tada kažkiek vadovautis kelių eismo taisyklėmis. Apsukę keletą ratų paliekam motorolerius viešbučio fojė, pasiimam alaus ir einame žiūrėti ugnimi besispjaudančio drakono. Tai mini pramoga kiekvieną savaitgalį, kai žymiojo Danango tilto drakonas keletą kartų išspjauną ugnies pliūpsnį. Nieko per daug įspūdingo, bet tikrai smagu.
Kitą dieną anksti kylam iš lovos ir iškart važiuojam į Son Tra pusiasalio nacionalinį parką, kuriame, kildami iki aukščiausio taško (daugiau nei 600 m virš jūros lygio), tikimės pamatyti grakštųjį langūrą – čia gyvenančią itin retą beždžionių rūšį. Pakeliui aplankom didžiausią moteriškos lyties Budos statulą, kurią supa, kaip jau tapo įprasta, gražus, tvarkingas ir skulptūrų bei bonsų medelių pilnas sodas. Tikrai graži ir didinga skulptūra, kuri švyti net nuo Da Nang miesto paplūdimių.
Tęsiam kelionę toliau ir kylam aukštyn, retkarčiais net 14 ar 18 laipsnių statumo įkalnėmis. Sutinkam didelį pulką laukinių beždžionių, bešokinėjančių medžių šakomis, tačiau gaila - ne langūrų. Bet kokiu atveju, mums, turistams, tai vistiek puiki pramoga. Užkilus iki pat viršaus vienoje pusėje atsiveria nuostabus Da Nang didmiesčio vaizdas su įlanka, o kitoje pusėje - beribė žydra jūra. Tai dar vienas apžvalgos taškas Vietname, kurių jame tikrai netrūksta, ir dar vienas nuostabus svaiginantis jausmas tai matant. Tokie vaizdai niekada neatsibos.
Nuo parko viršukalnės leidžiamės naujai klotu plačiu keliu pro ten veikiančius orlaivių eismo radarus. Sunku tikėtis sutikti beždžionėles šalia naujai kloto asfaltuoto plataus kelio, tad daug nesidairydami leidžiamės nuo kalno ir važiuojam iki Marmurinių kalnų (Marble Mountain), vietinių vadinamų penkių elementų kalnais.
Tai grupė penkių kalnų visiškai netoli Da Nang miesto, sudaryta iš marmuro ir kalkių mišinio. Diena nežmoniškai karšta, iškart pasirūpinam dideliu vandens buteliu ir pradedam lipti į pagrindinį iš penkiukės Thuy (vandens) kalną. Kiek palipę patenkame į mažą budistų šventyklos kiemelį, iš kurio veda takelis pro arkinius vartus į ten esantį urvą. Jame tenka ropštis siauru, šlapiu bei slidžius tuneliuku į viršuje esantį urvo plyšį. Visai smagi pramoga.
Užlipus į viršų, mus pasitinka svilinantis karštis. Po Son Tra viršukalnės dabar stebimas vaizdas tikrai nėra stebuklingas, tad neilgai trukus karščio raginami leidžiamės atgal, bet jau kitu keliu - antrojo pagrindinio kalno urvo link. Įžengus į didžiąją urvo ertmę, atsiveria nuostabus vaizdas su priekyje iš vientiso urvo luito iškalta Budos statula ir iš viršaus pro urvo plyšius ant namukų krentančiais saulės spinduliais. Pasigėrėję vaizdu ir atvėsinę savo labai įkaitusius kūnus, judame išėjimo link. Apibendrindamas galiu pasakyt, kad kažko stebuklingo čia nepamatėm, tačiau esant netoliese užsukti tikrai verta.
Mūsų planuose dar buvo Ba Na Hills parko su naujai atidarytu apžvalginiu auksiniu tiltu aplankymas, tačiau sužinoję, kad tiltą pastačiusi korporacija prašo už įvažiavimą į parką net 700.000 VND, solidarizuojamės su daugeliu keliautojų ir praleidžiam šį komercinį objektą. Kadangi išėjo taip, kad Marmuriniai kalnai buvo mūsų paskutinis lankytinas objektas šiame regione, o laiko dar turime, su žmona nusprendžiame grįžti į Son Tra parką ir dalį jo apvažiuoti visiškai nuošaliu ir itin retai naudojamu kalnų keliuku.
Vėl užkilę beveik iki pat viršūnės, nusukame į šalutinį kelią, kuriuo leisimės iki apačios kokius 15 km. Matome virš galvų pakabintus beždžionių tiltus, daug nuostabių senų medžių bei įvairiaspalvių drugelių, tačiau ieškomų beždžionių nė kvapo. Pavažiavus apie vieną kilometrą, nusprendžiu stabtelėti prieš statų nusileidimą ir įsitikinti, ar teisingai važiuoju. Įsitikinęs, kad viskas pagal planą, pajudu iš vietos ir įspaudęs stabdžių rankenėles ir suprantu, kad visiškai atsisakė pagrindiniai galiniai stabdžiai. Tik varganai veikiančių priekinių stabdžių ir kojų pagalba sustabdau motorolerį.
Tiek mane, tiek žmoną paima didelė baimė, pagalvojus, kas galėjo nutikti, jeigu stabdžių rankenėles būčiau paspaudęs jau įsibėgėjus nuo kalno. Kadangi nuokalnių statumas vietomis siekia net 15 laipsnių, leidžiamės vėžlio greičiu. Informuoju Da Nang mieste likusius draugus apie situaciją. Taip pat instruktuoju savo žmoną, ką daryti, jeigu atsisakys cypiantys ir vos vos stabdantys (tiksliau, pristabdantys) priekiniai stabdžiai: stumiam motorolerį į šlaito pusę, o patys šokam į priešingą.
Esama situacija tikrai nepaprastoji, tad pasiruošt blogiausiam variantui būtina. Neberūpi nei retieji langūrai, nei dešinėje plytinti jūra. Didžiausias noras – sėkmingai nusileisti iki apačios. Kai per 20 minučių įveikiam vos daugiau nei kilometrą iš likusių dvylikos, suprantu, kad nėra šansų pasiekt civilizaciją iki sutemstant. Tai dar labiau prideda „smagumo mėgaujantis“ šia kelione. Kai jau pradėjom galvoti apie motorolerio nuomininko iškvietimą, staiga atsigauna galiniai stabdžiai. Pradedam nuo kalno leistis greičiau, tačiau stabdžiai, nekeliantys pasitikėjimo, neleidžia jaustis saugiai ir greitis palaikomas nedidelis. Dar kartą žmonai primenu mūsų instruktažą ekstra atveju. Ačiū Dievui, viso to neprireikia, ir mes sėkmingai nusileidžiam iš Son Tra viršukalnės.
Nuomos punktą pasiekiame likus pusvalandžiui iki sutemų. Čia susitinkam su savo draugais ir traukiam iki autobusų stoties, iš kurios, su persėdimu Nha Trang (240.000 VND) mieste, važiuosime iki Mui Ne (120.000 VND), kuriame prasidės dvi dienas truksiančios tinginio atostogos prieš atsisveikinant su įstabiu ir nepakartojamu Vietnamu.
Mui Ne miestelį pasiekiame kitos dienos vidurdienį. Čia pakankamai greitai susirandam viešbutį su dideliu baseinu ir priėjimu iki jūros. Tiesa, apgyvendinimo kainos čia nemaloniai nustebina. Po ilgų derybų numušam kainą iki 700.000 VND už dvivietį kambarį, kas vis tiek atrodo neįtikėtinai daug Vietname. Po kiek laiko paaiškėja ir priežastis tokių kainų. Mui Ne, pasirodo, yra naujai atrasta turtingųjų rusų atostogų vieta, kurių čia tikrai labai daug. Beveik visi reklaminiai stendai rašomi trimis kalbomis: vietnamiečių, rusų ir anglų. Tai absoliučiai nesukuria vietnamietiškos atmosferos ir jautiesi lyg kokioj Turkijoj.
Viduj kirba jausmas, kad tai tikrai ne pati geriausia vieta užbaigt dienas Vietname. Galvoji, kad galbūt šį laiką galima buvo praleist prasmingiau, pavyzdžiui, aplankant Da Lat regione esančius krioklius. Tačiau iš kitos pusės, po tokios aktyvios kelionės kiekvienas iš mūsų nusipelnė ištiest kojas, atsikimšt šalto alaus ir nieko neveikt.
Antros dienos Mui Ne popietę aplankome Fairy Stream. Tai tikrai gražus seklus upeliukas, tekantis palei įstabaus grožio raudono ir balto smėlio kopas, sukurdamas spalvingus skardžius. Ėjimas smėlėtu upeliuko dugnu puikiai atpalaiduoja pavargusius padus. Tai puiki, daug pastangų nereikalaujanti pramoga, kurios pabaigoje prieini mažą krioklį.
Ryte buvęs kiek debesuotas dangus grįžtant upeliu atgal visiškai prakiūra. Lyja ilgai ir nuobodžiai, oras stipriai atvėsta, tad mūsų planus aplankyti raudonąsias kopas tenka atšaukti. Grįždami atgal turguje nusiperkam visokiausių egzotinių vaisių asorti. Kelionė eina į pabaigą, tad jau visiškai nebesvarbu, kaip į tai sureaguos mūsų skrandis.
Prieš pat sutemstant, dangus pragiedrėja ir aš nusprendžiu dar nulėkti iki žvejų kaimelio. Čia gali nusipirkti milžiniško dydžio omarų, krabų, krevečių ir kitų jūros gerybių, kurias čia pat ir paruošia ant ugnies pagal vietnamietišką receptūrą. Kadangi į žvejų kaimelį esu atvažiavęs vienas, šio malonumo atsisakau, kad ir kaip stipriai bebuvau viliojamas. Tačiau tuščiomis negrįžtu. Visa pakrantė išklota tokio dydžio kriauklėmis, kokių natūraliai ant kranto niekada nebuvau matęs. Prirenku nemažą maišiuką, paprašytas papozuoju šalia vietinio žvejo ir jo laivo, ir jau sutemus važiuoju atgal iki kurorto.
Kitos dienos popietę užeigoje belaukiant į Ho Chi Minh važiuojančio autobuso (120.000 VND), pamatau, kaip vietnamietė kelis kartus bando kreida ant stendo kažką užrašyti rusų kalba. Pasisiūlau padėti. Nukopijavęs rusišką tekstą, žemiau dar parašau kvietimą užsukti lietuvių kalba bei pridedu truputėlį ir nuo savęs. Į klausimą, ar rusai supras, kas čia parašyta, nė nemirktelėjąs, atsakau, kad taip. Pasikrovę teigiamomis emocijomis sulipam į autobusą ir važiuojam iki Vietnamo sostinės, iš kurios jau kitos dienos ryte skrisime atgal namo. Sostinėje vakare aplankome Ben Thanh turgų, kur įsigyjam keletą suvenyrų. Čia pat paskutinį kartą suvalgom nuostabaus skonio gatvės maisto ir apie 23:00 važiuojam autobusu iki oro uosto, kur praleisime paskutinę naktį.
Buvo labai gaila palikti šią nuostabią šalį. Nuostabią ne tik dėl unikalios gamtos gausos, bet ir dėl puikių žmonių bei didelės tvarkos visame Vietname. Retai kur bevažiuojant šalikelėje teko pamatyt dideles šiukšlių ar pūvančių vaisių krūvas. O kiek dar daug liko neaplankyta ir nepatirta: Sa Pa ir Da Lat provincijos, Ba Be ežeras, Hanojus, Hoi An, Phong Nha Ke Bang urvai – milžinai, Mekongo delta ir Cu Chi tuneliai, Phu Quoc ir Con Dao salos bei daug daug kitų unikalių vietų. Akivaizdu, kad 16 dienų Vietname tikrai yra maža. Mažiausiai dar tiek pat reikia skirti, norint jį apvažiuoti visą ir dar labiau pasinerti į jo gyvenimą. Paliekam šią nuostabią šalį kupini neišblėstamų įspūdžių, patyrimų, emocijų ir sakome „Iki greito!“ Čia dar daug kas liko nenuveikta!
PAPILDOMA INFORMACIJA APIE HA GIANG: Grįžus į Lietuvą, internetiniuose forumuose teko skaityti apie nesenai Ha Giang provincijoje pasipylusius eismo įvykius, kurių vienas iš jų baigėsi tragiška dviejų keliautojų žūtimi po susidūrimo su sunkvežimiu.
Paaiškėjus, kad jie neturėjo jokių teisių vairuoti motorolerių, ties išvažiavimu iš Ha Giang link Tam Son miestelio kiekvieną dieną pradėjo budėti policijos pareigūnai, kurie stabdo kiekvieną pravažiuojantį turisto vairuojamą motorolerį ir tikrina dokumentus. Jeigu vairuotojas neturi Vietname galiojančių tarptautinių teisių, policija konfiskuoja išsinuomotą motorolerį ir dar nubaudžia 2.000.000 VND bauda.
Pareigūnai griežtai atsisako bet kokio kyšio ėmimo, tad atostogos būna sugadintos maždaug 4 – 5 dienas. Būtent tiek laiko užtrunka, kol suvaikšto dokumentai, ir nuomininkui pavyksta atsiimti motorolerį. Gudrūs vietiniai siūlo savo pavežėjimo paslaugas, kai pro policijos punktą praveža tave patys su tavo motoroleriu. Ši paslauga kainuoja 200.000 VND. Tačiau policija, gavusi apie tai informacijos, pradėjo daryt reidus ir visoje Ha Giang Loop trasoje.
Taip pat padaugėjo ir patikros punktų, kurie yra beveik ties kiekvienu didesniu maršruto miesteliu (Quan Ba, Yen Minh, Dong Van ir pan. ) Kiek ilgai tai tęsis, niekas negali pasakyt, bet šiuo metu pačiam apvažiuoti Ha Giang yra visiška avantiūra. Palinkėsiu keliaujantiems atidumo, susikaupimo ir neprarasti budrumo, nes ne kiekvienas sunkiasvoris iš už posūkio atvažiuoja su garsiniais signalais. Tikėkimės, kad ateityje tokių nelaimių bus kaip galima mažiau, ir viskas grįš į savo vėžes. Saugios kelionės!
