Daugiau kelionių po JAV rasite tinklaraštyje „Zuikių kelionės“
Situacijai blogėjant stabtelėjome Boisyje (Aidaho sostinėje) užsipirkti vaistų, nes kelioninėje vaistinėlėje – tik krūva pleistriukų, „Neurofenas“ ir 5 „Gripex“ tabletės. O gerbiamas bendrakeleivis jau nebekalba, tik šnibžda.
Vietoje vaistinės navigacijoje pasižymėjome miesto centrą, kas atvedė tiesiai prie Kapitolijaus pastato. Išlipome ir pamiršome, ko atvažiavę, išėjome pažioplinėti. Kažkuriuo momentu vairuojantis šios ekspedicijos dalyvis prisiminė kelionės tikslą ir pradėjo „Google“ žemėlapyje ieškoti vaistinės, rado kažkokią už dviejų kilometrų.
Lauke – 30 laipsnių šilumos. Ir jam pasirodė, kad protingiausia būtų nueiti. Man ši idėja neatrodė gera, bet neprieštaravau ir pašauto zombio žingsniu slinkau iš paskos. Po kokių 15 minučių buvome nuėję tik pusę kelio.
Trumpo proto praskaidrėjimo metu išstenėjau:
– Šūdinai čia sugalvojom. Gal grįžtam prie mašinos ir važiuojam?
– Taigi jau pusę kelio nuėjom, – sušnibždėjo jaunuolis.
– Bet dar pusė liko, ir dvigubai tiek atgal reikės paršliaužti (kalba redaguota, nenorminė leksika ištrinta).
Sveikas protas laimėjo, grįžome prie automobilio.
„Walgreen“ vaistinėje sekėsi prasčiau. Vaistininkė atsisakė patarti, kas gelbėtų anginos ir peršalimo atveju, liepė kreiptis į gydytoją. Kelionės draudimą tai turime, bet prisiklausę siaubo istorijų apie šimtatūkstantines sąskaitas, nutarėme gydytis patys. Prasinešusi per Peršalimų ir perštinčios gerklės skyrių, prisišlaviau medikamentų už 100 dolerių. Grįžau į mašiną, kur alpėjo vargšas vairuotojas.
Pagūglinau, kad geriausia priemonė nuo anginos – burokėlių sultys. Spoiler alert – burokėlių sultys suveikė nerealiai. Skausmą apmalšino iškart, o patinimas atslūgo per porą dienų. Jei ką, tai čia vienam žmogui angina paprastai baigiasi ligoninės priimamajame su antibiotikų injekcija į minkštąją.
Taigi, pasiekėme kelionės tikslą – Tvin Folsą. Sužavėjo. Miestelis – ant kanjono krašto, su kvapą gniaužiančiais vaizdais, įspūdingo aukščio tiltais ir magiškais Šošonių kriokliais.
Moteliukas, švelniai tariant, skylė kaip reta. Pilna aikštelė tiuninguotų „truckų“ ir jų savininkų su Mullet šukuosenomis tiesiai iš aštuoniasdešimtųjų, garsiai gestikuliuojančių ir kažko pastebimai privartojusių.
Koridoriai – ne tik pradvokę cigaretėmis (tai čia nerūkančiame motelio sparne), bet ir kilimai nesiurbti nuo laikų, kai šiomis žemėmis jodinėjo šošonų ir kutenajų genties kariai. Kambarys – šiaip stebėtinai švarus, bet kai kurie baldai atrodė tarsi po kovos su grizliu. Ir čia buvo bene vienintelis laisvas kambarys visame mieste už prieinamą kainą (ir vis tiek bene brangiausias visoje kelionėje).
Numirti visada spėsi, tai žiebtelėję vaistukų išėjome pasivaikščioti kanjono pakrante. Žmonių mažai, o ir tie, kuriuos sutikome, šokinėjo nuo tilto. Po kelis kartus. Vienas iš jų po pirmo šokimo net parašiuto nesivargino susidėti. Šoko nuo tilto ir mestelėjo jau išskleistą su viltimi, kad viskas suveiks. Ir viltis savo vaiko neapleido. Bent jau tą vakarą tai tikrai.
Saulę palydėjome ant nuostabiai gražių Šošonių krioklių. Jie ne tik aukštesni už garsiuosius Niagaros krioklius (beje, amerikiečiai taria Najagra) bet, mūsų subjektyvia nuomone, dar ir gražesni.
Daugiau kelionių po JAV rasite tinklaraštyje „Zuikių kelionės“
