Visus „Ekspedicija Afrika“ pasakojimus skaitykite čia
Bandžiau kelis kartus į Angolą patekti, bet vis nesėkmingai. Kartą net buvau nukeliavęs iki Kunenės upės, kuri teka per Namibijos ir Angolos pasienį, kad nors akies krašteliu žvilgtelčiau į šią sunkiai man pasiekiamą valstybę.
Šalies ambasadose girdėdavau tuos pačius žodžius: negaiškite laiko, dokumentų nepriimsime, vizos negausite. Turistai šalyje tikrai nebuvo laukiami. Situacija visai neseniai pasikeitė – ES piliečiams palengvino patekimą į šalį.
Pirmas įspūdis – karo sugriauti pastatai ir girtuokliai
Prieš kelerius metus apie šalį žinojau ne tiek jau ir daug. Girdėjau, kad santykinai neseniai baigėsi 25 metus trukęs pilietinis karas, nusinešęs daug gyvybių. Turi daug deimantų, dujų, naftos ir kitų brangiųjų mineralų. O sostinė Luanda – brangiausias pasaulio miestas.
Tik kirtus Angolos sieną pamačiau apgriuvusių pastatų, kurių sienos – suvarpytos kulkų. Tiesa, jų nebuvo daug, vos vienas kitas. Pasienio miestas paliko labai slogų įspūdį, aplink daug keistų ir agresyviai nusiteikusių žmonių. Daugelis jų girti, nors buvo tik vidurdienis. Šlitinėjo rankose laikydami 100 ml talpos polietileninius maišelius su stipriu alkoholiu. Sutikau mieste nemažai sukčių, kurie stengėsi mane apgauti, o kartą keičiant pinigus jiems tai pavyko. Vietoje 5000 kvanzos kupiūrų įkišo kelias po 500. Nuostolis – 40 eurų ir sugadinta nuotaika.
Daug ginkluotų žmonių su uniformomis. Bet per pirmą dieną susidariusi labai bloga nuomonė apie šalį vėliau pasikeitė. Visos kelionės Angoloje metu sutikau be galo daug gerų žmonių, kurie man daug padėdavo įvairiausiose situacijose, nesitikėdami jokio atlygio.
Labai norėjau pasiekti atokias gentis, bet trūko bet kokios, net elementarios informacijos. Atvirai kalbant, tai net tikslaus genties pavadinimo nežinojau, ką jau kalbėt apie jų konkrečią gyvenamąją vietą. Vieni juos vadino mumwila, kiti – mwila, mumuila, muila, mwela, mumuhuila ir dar visaip kitaip. Bet turėjau kelias genčių žmonių nuotraukas telefone.
Keliaudamas vis klausinėjau vietinių, rodžiau nuotraukas. Dauguma net nebuvo apie juos girdėję, kiti nurodydavo asmenį, kuriam turėčiau paskambinti, galbūt jis žinos. Kiekvieną dieną gaudamas vis daugiau informacijos, artėjau savojo tikslo link. Užtrukau labai ilgai, net 10 dienų prireikė nuo atvykimo į šalį, bet galiausiai aš čia, mumwila genties kaimelyje.
Šukuosenos iš mėšlo ir itin sunkūs papuošalai
Genties vadas, su kuriuo bendravau gestų kalba, man leido apsistoti, nurodydamas pastatyti palapinę po didžiuliu baobabo medžiu, pagrindine vyrų susirinkimo vieta. Ten pavėsis, tad be manęs ten nuolatos susirinkdavo kiaulės, vištos ir kiti naminiai gyvūnai. Atvykimo metu vyrų daugiau nebuvo, jie buvo išėję ganyti gyvulių, kaime – vien moterys ir vaikai.
Suaugusios moterys vaikščiojo su labai neįprastomis, geltonos spalvos šukuosenomis. Jos daromos iš džiovinto karvių mėšlo, riebalų, trintos medžių žievės ir įvairiausių žolelių bei žemės. Plaukus formuoja į 4–6 dalis, vadinamas nontombi. Jei moteris vaikšto tik su 3 nontombi, tai reiškia, kad kažkas mirė šeimoje. Jaunesnės merginos nešiojo raudonos spalvos šukuosenas. Jas darosi panaudodamos sutrintos raudonos uolienos miltelius.
Kai kurios iš jų suformuodavo 2 „ragus“, kuriuos iš dalies uždengdavo medžiagos skiaute. Jos – kaip iš kito pasaulio, atrodė ir elgėsi gan neįprastai. Ėjo lėtai, nuleidusios žemyn galvą, negalėjau net į akis pažvelgti. Ar jos buvo labai kuklios, ar tiesiog taip privalėjo elgtis pagal genties papročius, nežinau iki šiol.
Bet tokių milžiniškų kaklo papuošalų, kuriuos vadina vilandomis, nei vienoj pasaulio gentyje nemačiau. Moterys net galvos negali pasukti. Jei užkalbinu, tai turi visu kūnu atsisukti į mane. Kaklo papuošalų niekada nenusiima ir juos gaminasi iš pintų šakelių, aplipdytų moliu. Dauguma moterų vietoj šakelių naudodavo įvairių spalvų karolius. Kiekviena spalva ir raštas atspindi tam tikrą jos gyvenimo etapą.
Vilandas dar puošdavo stručio kiaušinių lukštais, džiovintu maistu ir dar kažkokiomis medžiagomis. Nenorėdamos sugadinti šukuosenos ar kaklo puošmenos, miego metu naudoja specialius galvos laikiklius iš medžio.
Mačiau moteris, kurios ant kojų nešiojo daug metalinių žiedų. Tai ne tik puošmena, bet ir apsauga nuo gyvačių įkandimų. Visi papuošalai yra labai svarbūs ir kiekvienas jų turi savo prasmę mumwila genties kultūroje.
Pasivaikščiojęs po kaimą pamačiau moterį, pririštą prie medžio metalo grandinėmis. Labai nustebau, bet žmonės gestais man paaiškino priežastį. Ji serga psichikos liga. Matyt, kėlė grėsmę kaimui, todėl neturėjo kito pasirinkimo. Tinkamų gydymo įstaigų juk nėra šalia. Nors vaikai ją vis paerzindavo, bet kaimo gyventojai ja rūpinosi. Atnešdavo maisto ir vandens kelis kartus per dieną, pabendraudavo su ja. Valgis būdavo kuklus – kukurūzų miltų košė, verdama vandenyje. Bet būtent šitaip maitinasi visas kaimas, 3 kartus per dieną.
Ir maliarija, ir dengė karštligė
Naktį prabudau palapinėje nuo neįtikėtino šalčio – net neįsivaizdavau, kad gali būt tokios šaltos naktys šiame regione. Kaulus taip suko, kad nebegalėjau užmigti, mintyse pykau ant savęs, kad nepasiėmiau nei kilimėlio, nei miegmaišio, nei šiltesnių rūbų su savimi. Neketinau genties kaime ilgai būti, ir kad būtų lengviau keliauti, į mažąją kuprinę susidėjau tik pačius būtiniausius daiktus, o visą kitą palikau miestelyje.
Kitą dieną kaime prasidėjo didžiulė šventė, mergaičių tapimo moterimis ceremonija. Buvo lengviau suprasti, kas vyksta, nes atsirado vaikinas, šiek tiek šnekantis angliškai. Susirinko gal apie 150 žmonių, dauguma jų atėjo iš gretimų kaimų. Prie mano akių paskerdė 3 didžiulius jaučius, vyrai peiliais ir mačetėmis juos išdarinėjo, o vaikai tiesiog rankomis nuo žemės sėmė kraują ir pylė į su savimi turėtus indelius. Buvo uždegti laužai, vyrai šnekučiavosi susėdę grupelėmis.
Bet manęs jau niekas nebedomino. Sėdėjau ant žemės užsimerkęs, atsirėmęs į medį, girdėjau tik dainuojančias moteris prie laužų. Nuo pat ryto jutau aukštą temperatūrą, maniau, esu stipriai peršalęs, bet mano būsena tik blogėjo. Nebenorėjau nei grįžti į palapinę, nei likti kaime. Šiaip ne taip pavyko susirasti vaikiną su motociklu, ir išvykome į artimiausią mažą gyvenvietę. Likęs mažo viešbučio kambario lovoje jaučiausi daug patogiau.
Temperatūra dažnai šokteldavo iki +41 laipsnio. Kelias dienas gydžiausi vaistais nuo peršalimo. Ir beveik kiekvieną dieną sulaukdavau policijos vizito patikrinimui. Matyt, sukėliau jiems įtarimą, kodėl aš, užsienietis, tiek laiko apsistojęs šioje niekuo neypatingoje gyvenvietėje. Situacijai negerėjant, mane nuvežė motociklu iki artimiausio medicinos punkto. Vieta atrodė ganėtinai skurdžiai, sergantys genčių žmonės gulėjo ant žemės tiek koridoriuje, tiek prie pastato. Vienintelė ten dirbusi labai maloni gydytoja, kuri nesuprato nei žodžio angliškai, negalėjo man niekuo padėti. Ji įtarė maliariją, bet tyrimo atlikti nebuvo jokių galimybių, o kur gauti vaistų, ji taip pat nežinojo.
Po kelių valandų važinėjimo motociklu po visą regioną, vaistus susiradau. O kitą rytą radau ir laboratoriją. Paprašiau atlikti kraujo tyrimą, ir po 20 min. buvo nustatyta diagnozė – tropinė maliarija, kuria susergama įkandus uodui. Tai pati pavojingiausia iš visų maliarijos rūšių. Susirgę žmonės neretai miršta net ir gavę tinkamą gydymą. Supratau, kad tą naktį genties kaime neperšalau, o prasidėjo pirmieji ligos simptomai.
Grįžau į kambarį ir toliau savarankiškai gydžiausi. Bet jėgoms dar labiau išsekus, mane automobiliu nuvežė į didelį miestą ir paliko privačioje klinikoje. Ten atliko pirminius kraujo tyrimus, ir netrukus pasirodė gydytojas su 2 naujienomis. Viena gera, kita nelabai. Pradėkime nuo geros, tariau. „Maliariją pats sėkmingai išsigydei, bet radom dengė virusą, kurį taip pat perduoda uodai. Tokios būklės mes tavęs tikrai neišleisime, gydysime“, – tarė gydytojas iš Portugalijos. Vaistai nuo dengės dar nėra išrasti, bet organizmas per tam tikrą laiką pats susitvarko, tereikėjo imuninę sistemą sustiprinti lašinėmis.
Moterys raunasi dantis dėl keistos priežasties
Po kelių dienų aš vėl buvau kelyje, šį kartą mano tikslas – mucubal gentis, gyvenanti Namibo dykumoje. Kelionė iki Virei gyvenvietės užtruko tik 2 dienas. Paskutinę kelionės dieną nebemačiau jokių miestelių ar kaimelių, tik dykynę, kurioje retkarčiais išvysdavau bėgančius gepardus. Jie patys greičiausi sausumos gyvūnai, galintys išvystyti net 98 km/val. greitį.
Pakelėse mačiau daug augalų nuostabiųjų velvičijų (welwitschia), kurie prisitaikę gyventi ypač ekstremaliomis sąlygomis dykumų smėlyje. Jie gali išgyvent net iki 2000 metų vietose, kuriose beveik nelyja. Per visus metus ten iškrenta mažiau nei 10 mm kritulių, o kartais nelyja net kelerius metus. Net ir tokiomis sąlygomis nuostabioji velvičija auga toliau ir lapai išlieka žali. Augalas sugeba įsisavinti drėgmę iš rūko, kurį į Namibo dykumą atneša nuo pakrantės pučiantys vėjai. Tai vienas keisčiausių žemės augalų, kartais dar vadinamas gyvąja fosilija.
Štai aš ir vietoje, aplink mane daug mucubal genties žmonių. Visos moterys vaikšto susirišusios krūtinę virvėmis arba baltais diržais. Joms tai atstoja liemenėlę. Ant galvos – didžiuliai apdangalai, kuriuos vadina ompota. Prie kūno tvirtina įvairiausius talismanus, amuletus, jie tiki, kad tai apsaugos jų naminius gyvūnus ar šeimos narius nuo žvėrių ir ligų. Vaikams irgi tvirtinami talismanai iš medžio ant nugaros, ir juos nuima tik jiems pradėjus patiems vaikščioti.
Moterys nusišlifuoja 2 priekinius viršutinius dantis, o 2 apatinius išvis išsirauna. O priežastis gan keista. Jos tiki, kad naktį miegant tie priekiniai dantys palieka burną ir keliauja į duobę, kurioje žmonės atlieka gamtinius reikalus. Ir po kiek laiko sugrįžta atgal į burną nešvarūs... Tad geriau jų neturėti. Mane dar stebino, kaip moterys visiškai nesidrovėdamos šlapinosi viešose vietose. Ir tai darė stovėdamos.
Mucubal žmonės nuolatos uostė tabaką iš specialių tam skirtų dėžučių. Kartais rūkydavo jį metalinėmis ilgomis pypkėmis.
Vyrui ir žmonai yra draudžiama tarpusavyje kalbėti viešoje vietoje iki tol, kol jie susilaukia pirmojo vaiko. Genties vyrai gali turėti keletą žmonų. Jei su žmona nebesutaria, ar reikia pinigų, jis gali ją parduoti už 2 karves – tokia moters kaina. Netekėjusi mergina verta daugiau, 3–4 karvių. Šios genties pagrindinis užsiėmimas – galvijų auginimas. Pagal gyvūnų skaičių vertinamas žmogaus turtas – kuo daugiau jų, tuo turtingesnis. Taip pat, jei tik yra sąlygos, vietiniai augina kukurūzus ir sorgus maistui.
Apokaliptiškas vaizdas pakrantėje
Angola tikrai įdomi šalis, aplankiau daug miestų ir miestelių. Turi gražius paplūdimius, kalnus, krioklius ir kitus nuostabius gamtos paminklus. Deja, nacionaliniais parkais, kuriuose būtų daug įvairių laukinių gyvūnų, šalis pasigirti negali. Jie išnaikinti karo metu. Keliaujant stebino didelė nešvara miestuose.
Aplankiau apleistas kasyklas, buvau paplūdimiuose, kuriuose riogso kelios dešimtys rūdijančių laivų. Ta teritorija vadinama didžiausiomis pasaulyje laivų kapinėmis. Nuo senų sovietinių krovininių iki mažesnių žvejybinių treilerių. Senus ir nereikalingus laivus atplukdydavo į šią vietą ir tiesiog palikdavo likimo valiai. Dalis jų jau supjaustyti metalo surinkėjų.
Šalia jų visa pakrantė nuklota žuvusiais vėžliais bei tonomis šiukšlių. O netoliese dar įsikūrusios karinės bazės, savo teritoriją apjuosusios spygliuotomis tvoromis. Apokaliptiškas vaizdas.
Keliaujant po šalį ir dabar galima pamatyti likusių kruvinojo karo ženklų. Sudarkyti ir dar nesutvarkyti baisiausi keliai. Liūčių sezonu į tam tikrus regionus tampa nebeįmanoma patekti. Miestuose yra likę apšaudytų ar susprogdintų pastatų, kuriuose dar žmonės tebegyvena.
Angola – viena iš labiausiai užminuotų pasaulio valstybių. Keliaudamas po atokias vietoves aš tai vertinau kaip didžiausią grėsmę. Rinkau daug informacijos apie tai, mokiausi, kaip elgtis. Štai kelios taisyklės iš daugelio. Reikia vaikščioti tik jau pramintais takais. Jei pamatysi medį, aplipusį vaisiais, neik prie jo. Galbūt vietiniai žmonės žino, kad čia užminuota teritorija, todėl patys nesiartina prie medžio vaisių skinti. Jei pamatysi mirusį gyvūną, nesiartink prie jo, gal jis žuvo įbėgęs į minų lauką. Jei pamatysi pastatytus kauburėlius iš akmens, tai gali būti perspėjamasis ženklas apie dar neišvalytą nuo minų teritoriją.
Pamatyti tankų – į karinę bazę
Pakelėse mačiau sudegusių automobilių, taip pat labai daug tankų ir kitų karinių mašinų. Kartą beieškodamas tankų Huambo miesto centre, gatvėje susipažinau su vietiniu vyruku vardu Arturas. Jis pasakė, kad visus tankus prieš kelerius metus išvežė į miesto pakraštį, ir pasisiūlė mane ten nuvežti. Aš, žinoma, sutikau, bet pakeliui išsiaiškinau, kad dešimtys jų stovi karinės bazės teritorijoje. Paklausiau, ar galėsiu juos fotografuoti. Arturas nežinojo, tad paskambino kažkam telefonu. Pasirodo, jis pažinojo karininkus, ir po kelių pokalbių mes galiausiai atsidūrėme pačioje karinėje bazėje.
Prie bazės patikros punkto iš manęs buvo paimtas pasas, išduotas pakabutis su užrašu „lankytojas“. Po teritoriją vaikštinėjo ginkluoti kareiviai, dalis jų marširavo. Kartu su Arturu susitikau su keliais aukštas pareigas užimančiais karininkais. Jie manęs paklausinėdavo, kodėl aš domiuosi tankais, kodėl noriu fotografuoti, bet tuo viskas ir baigdavosi. Nė vienas iš jų negalėjo suteikti man leidimo. Vis nukreipdavo susitikimui pas kitą asmenį. Po poros valandų vaikštinėjimo ir laukimo mums buvo pasakyta, kad atsakingas žmogus bus tik rytoj ryte. Jei norime, galime rytoj pasirodyti. Nors tuos tankus mačiau, buvau prie jų kelių metrų atstumu, bet filmuoti ar fotografuoti neleido.
Arturas pats pasisiūlė rytoj mane pasiimti iš viešbučio ir vėl nuvežti iki bazės. Sutikau – man tai atrodė kaip dar vienas neeilinis nuotykis. Rytojaus dieną atvykus prie bazės patikros punkto mums buvo pranešta, kad leidimas suteiktas nebus, nes neva vyksta kažkokios pratybos. Teko apsisukti nieko nepešus.
Galiu pasakyti, kad Angola brangi šalis. Štai paties mažiausio ir visiškai negalingo automobilio nuoma parai – 200 eurų, jis tinkamas tik mieste važinėti. Už galingą visureigį prašoma nuo 600 iki 1000 eurų, priklausomai nuo modelio. 6000 eurų – tiek kainuoja 4 ar 5 dienų turas į gan atokų šalies regioną. Palyginus tokio pat lygio viešbučių kainas Lietuvoje, Angoloje mokėsite kelis kartus daugiau.
Bet norintiems išleisti mažiau pinigų yra pasirinkimo galimybė. Galima susirasti pigesnių nakvynės, maisto ar viešojo transporto pasirinkimų. Atotrūkis tarp gyvenančiųjų sostinėje Luandoje milžiniškas. Yra daug labai turtingų žmonių, bet dauguma gyvena žemiau skurdo ribos.
Ligos šiek tiek pakoregavo mano kelionės planus, tad nusprendžiau, kad man reikia trumpų atostogų, kad sustiprėčiau fiziškai. Angolos 30 dienų vizos galiojimo laikas jau baigiasi, keliausiu į San Tomės salą. Teks palikti angoliečius, kurie pateko į mano sudarytą asmeninį draugiškiausių šalių TOP 5.
Sekite „Danas Around The World“ socialiniuose tinkluose:
FACEBOOK: fb.com/DanasAroundTheWorld
INSTAGRAM: instagram.com/pankevicius
YOUTUBE: bit.ly/2Uofcaf
Visus „Ekspedicija Afrika“ pasakojimus skaitykite čia
