Pirmąją autoriaus kelionės po Armėniją dalį rasite čia.
Autobuso pasirinkimą atmetėme iškart, nes nuo Jerevano iki Agarako esantį beveik 400 kilometrų atstumą retai važiuojantys ir kiekviename kaime stojantys „kledarai“ įveikia per dvylika ar daugiau valandų.
Žinoma, visko negalima suversti autobusui. Kelyje į pietus prasideda kalnai ir reikia įveikti kelias kalnų perėjas, kuriose važiavimo greitis yra artimas ėjimui pėsčiomis.
Automobilis šį atstumą įveikia truputį greičiau, todėl nusprendėme, kad važiuosime taksi. Susiskaičiuojame, kad kelionė kainuos 80 eurų, bet mes esame keturiese, todėl išlaidas pasidalijus tai visai nebrangu. Autobuso bilietas būtų tik šiek tiek pigesnis.
Taksi vairuotojas kažkoks keistas. Rusiškai labai sunkiai kalba, be to, sunkiai supranta ir mus. Atrodo, jog sunkiai ir girdi. Tačiau jam atrodo atvirkščiai: esą tai mes nemokame kalbėti, nors tarp mūsų yra rusakalbė Julija.
Išvažiuojame iš Jerevano piko metu ir stebimės, kad nėra transporto spūsčių. Vairuotojo apie tai klausti tingime, nes vis tiek nesupras arba neišgirs.
Pralekiame paskendusį debesyse Ararato kalną. Nors Araratas yra Armėnijos simbolis, jis – dabartinės Turkijos teritorijoje. Šios dvi tautos iki šiol turi daug neišspręstų klausimų ir Ararato kalnas yra tik vienas iš jų. Sienos tarp šalių yra uždarytos, todėl savo simboliu armėnai gali grožėtis tik iš tolo.
Mūsų vairuotojas kiek kelia nerimą. Jis važiuoja taip greitai, kad iranietiškas automobilis „Samand“ kas 5 sekundes pranešinėja, jog greitis per didelis. Be to, vairuoja nestabiliai, ignoruoja raudonus šviesoforus ir žiedą pravažiuoja kairiąja puse, trumpindamas kelią.
Žinant, kad priekyje laukia kalnų perėjos, išdrįstame paprašyti nesukelti mums priešinfarktinės būsenos. Už tai jis užsiprašo papildomų dešimt eurų, nepaisant to, kad kelionės kainą buvome sutarę iš anksto. Motyvuoja tuo, jog naktį važiavo per visą šalį mūsų paimti, yra nemiegojęs ir pavargęs.
Kiek apsitarę nusprendžiame, kad dėl tiek neverta rizikuoti gyvybe. Žmogelis akivaizdžiai pralinksmėja ir nusiramina. Kiek nusiraminame ir mes, nors ir nesusižavime faktu, kad naktį jis nemiegojo. Nesinori su prie vairo užmigusiu vairuotoju nudardėti į prarają.
Bet važiuoti tampa linksmiau, o ir vairuotojas kalbesnis pasidaro. Kelias ilgas, negali juk visą laiką tylėti. Aukštai kalnuose sustojame kavinukėje. Vairuotojas mus vaišina kreminiais plikytais pyragėliais, kuriuos išalkęs Vytautas kemša pilna burna, dar pirštu pastumdamas galugerklin. Aš kiek atsargesnis, nes dar laukia bent 4–5 valandos kalnų, todėl nesu tikras, kaip į tokį maistą sureaguos skrandis.
Vairuotojas sustoja kalnų viršuje prie paminklo. Čia dar yra sniego, todėl jaučiuosi, tarsi būčiau užlipęs į „fosfogipso“ kalnus prie Kėdainių. Vairuotojas informuoja, kad esame Zangezūre ir čia jis kariavęs su azerais. Paklausėme, dėl ko kariavo. Vairuotojas nesupranta klausimo. Jis iki šiol įsitikinęs, kad mes su juo kalbame lietuviškai.
Pravažiuojame Goriso miestą. Kairėje pusėje yra neegzistuojanti Kalnų Karabacho valstybė, kuri man kaip masalas. Kad ir kaip būtų gaila, bet ir šįsyk nepavyks ten nuvykti. Negi dėl Kalnų Karabacho reikės trečią sykį vykti į Armėniją, mintiju apmaudžiai.
Pats Goriso miestas yra aptriušęs ir net nevertas sustojimo. Tačiau sustojame pailsėti, nes nuo čia prasideda aukšti kalnynai.
Važiuoti jau gerokai pabodę, juolab, aukštėjant kalnams, mažėja greitis ir eismas kelyje darosi vis retesnis. Keliauninkai tampa vis tylesni. Pradeda stipriai pykinti nuo nesibaigiančių posūkių. Vaizdai, tiesa, gražūs, bet nelabai džiugina. Sukaupiu jėgas ir pasiūlau visiems kreminių pyragaičių. Niekas ne tik, kad nesusigundo, bet ir apskritai ignoruoja mano šį pasakymą, tarsi pats su savimi kalbėčiau.
Viename iš perėjos posūkių mus efektingai aplenkia du šaunūs vaikinai prabangiu automobiliu. Susižavime jais, nes atrodo kaip bebaimiai kalnų ereliai, kuriems žemiški blogumai neaktualūs. Netrukus pamatome jų automobilį, stovintį šalikelėje, ir abu vaikinus, vyriškai apsikabinus vemiančius į prarają. Visgi kol kas jie tik žvirbliai, pamanau, bet garsiai nekomentuoju, nes atrodo, tik praversiu burną ir teks prisijungti prie vaikinų.
Skalbiniai ir kita pietietiška kasdienybė
Kapanas – skalbinių miestas. Jie čia visur. Kelių šimtų metrų ilgumo skalbinių virvės ištemptos tarp namų kiekviename aukšte. Saulės nesimato per skalbinius. Net ir tarp kažkokių griuvėsių ištemptos virvės. Arba mums išpuolė švaros diena, arba Kapanas yra švariausias miestas pasaulyje.
Mehri – miestas esantis nebetoli Irano sienos. Jame gyvena apie 5.000 gyventojų, iš kurių, neoficialiais duomenimis, beveik pusė sudaro rusų kariai, kilniaširdiškai padedantys armėnams saugoti jų sieną. Be to, tai miestas, kuriame mūsų vairuotojui užeina antras užsispyrimo priepuolis ir už likusį dešimties kilometrų atstumą paprašo dar penkių eurų.
Sumokame ir pagaliau, po devynių valandų kelionės, jau esame Agarake – miestelyje, nuo kurio kaip ant delno matosi Iranas. Taksistas braukia šykščią vyrišką ašarą – gaila atsisveikinti. Tiek daug išgyvenome kartu. Vadiname vienas kitą broliais.
Neoficialiais šaltiniais, nedarbo lygis Agarake siekia 80 proc. Tą liudija ir viešbučio savininkas. Sako, kad prie ruso čia buvo ir pramonė, ir darbai, o dabar tik apgriautas miestelis su bedarbių kolonijomis. Pats savininkas tą pasakodamas rėkia. „Ko jis taip rėkia“, – galvoju.
Bet, pasirodo, tai yra natūrali armėnų šneka. Jei žmogus su manimi tokiu tonu kalbėtų Lietuvoje, suprasčiau kaip kažkokią agresiją, nukreiptą prieš mane. Tačiau čia viskas kitaip.
Viešbučio restoranėlyje užsisakome kiaušinienės. Viešbutukas visiškai tuščias.
Neoficialiais šaltiniais, nedarbo lygis Agarake siekia 80 proc. Tą liudija ir viešbučio savininkas. Sako, kad prie ruso čia buvo ir pramonė, ir darbai, o dabar tik apgriautas miestelis su bedarbių kolonijomis.
Natūralu, kas gi gali grūstis į šį pasaulio griuvėsių kraštą? Restorane rėkauja tik vietiniai bedarbiai, atėję pabendrauti.
Kaip supratau, jie čia ateina kasdien. Alkoholio negeria. Tiesiog būna.
Kai nusileidžiame, šeimininkas juos su griausmais išvaro laukan.
„Kodėl jūs juos taip šiurkščiai?“ – klausiame.
Jis nesutinka, kad šiurkščiai. Sako, kad viskas normalu. Greitai su tuo šeimininku apsipratome ir susidraugavome. Jis iki šiol man atsiunčia žinučių.
Užkandę viešbutyje su kartu keliavusiu broliu Vytautu apgriautu keliuku slenkame patyrinėti miestelio. Aplink pilna šiukšlių ir net automobilių griaučių. Nusiperkame miestelyje duonos, macūno ir vandens, kurį vietiniai vadina tiesiog jermuk, nes išgaunamas Džermuko (Jermuk) kaime.
„Čia ne vanduo, – sako jie, – čia jermuk.“ Jermuk tai jermuk, negi ginčytis dabar su jais. Juolab kad jie neatrodo labai stiprūs psichologiškai ir neaišku, kiek ilgai turėtų kantrybės ginčytis prieš pereinant prie fizinių argumentų. Nerizikuojame.
Apskritai, vaizdas gana nykus ir pravažiavus visą šalį susidarė įspūdis, kad panašiai yra visoje Armėnijoje. Išskyrus Jerevaną – ten daug kas kitaip. Mes į jį dar sugrįšime. Apie tai papasakosiu kitame straipsnyje.